Dar viena silikoninių masalų savybė, kuri iš pirmo žvilgsnio galėtų padėti bent apytikriai spręsti apie jų masę, yra plūdrumas. Juk atrodytų viskas paprasta: plūdrus guminukas turėtų būti lengvas, skęstantis – sunkesnis. Tačiau ir šiuo atveju tokia logika teisinga tik iš dalies.

Plūdrumas pirmiausia priklauso ne nuo absoliučios masalo masės, o nuo jo medžiagos vidutinio tankio, palyginti su vandens tankiu. Galima pagalvoti, kad šiuo atveju viską lemia medžiaga, iš kurios pagamintas guminukas. Taip, tai turi didelę reikšmę, bet yra tam tikrų niuansų. 

Masalo kūne gali būti uždarų ertmių su oru, lengvesnių intarpų ar kitų medžiagų, kurios pačios beveik neprideda svorio, tačiau padidina masalo tūrį ir leidžia jam geriau laikytis vandens paviršiuje. Štai dėl ko vertinant, ar guminukas plauks, skęs, ar bus neutralaus plūdrumo, reikia turėti omenyje ne vien iš kokio silikono jis pagamintas, bet ir kaip pagamintas.

Todėl didelis, sąlyginai storas plūdrus riperis gali sverti gerokai daugiau už mažą skęstantį tos pačios rūšies masalą. Jis negrimzta ne dėl menkos savo masės, bet todėl, kad jo svorio ir tūrio santykis mažesnis už vandens tankį. Dėl šių priežasčių mažas guminukas gali būti lengvas, tačiau gana greitai skęs.

 


Teoriškai, jeigu galėtume palyginti du visiškai vienodo tūrio masalus, plūdrus turėtų būti lengvesnis už skęstantį. Tačiau realiai guminukai vienodo tūrio anaiptol nebūna vien dėl to, kad ant pakuotės nurodytas toks pats jų ilgis. Ką jau minėjau, vienas riperis gali būti storesnis, kitas plonesnis, vienas turi masyvią uodegą, kitas – siaurą, skiriasi jų kūno forma, yra įvairūs grioveliai, išpjovos ir kitos detalės. Todėl užrašas „floating“ pats savaime mums nepasako, kiek gramų sveria konkretus masalas.

Beje, plūdrumas gali būti išgaunamas ir keičiant paties mišinio sudėtį – čia ta pati situacija, kai kalbėjau apie guminuko svorį. Gamintojai gali naudoti mažesnio tankio „užpildus“, kitaip parinkti PVC, plastifikatorių bei kitų sudedamųjų dalių santykį. Ir priešingai – į mišinį pridėjus nemažai druskos ar kitų tankesnių priedų, jo tankis didėja. Todėl vienas išoriškai labai panašus guminukas gali plūduriuoti, kitas lėtai skęsti, trečias grimzti gerokai sparčiau.

Galbūt į temą būtų paminėti pas mus retokai naudojamą spiningavimo būdą, kuomet guminukais tvičingaujama, nes tada naudojami plaukiantys, neutralaus plūdrumo arba labai lėtai skęstantys silikoniniai masalai. Kaip tik ruošiausi ta tema artimiausiu metu parašyti straipsnį, jei nepamiršiu...

 


Dabar pasakysiu tik tiek, kad tvičinguojant silikoninius masalus papildomi svoriai nenaudojami – guminukai tiesiog maunami ant ofsetinio kabliuko. Tokius guminukus galima traukti ir tolygiai, paprasčiausiai sukant ritės rankenėlę. Abiem atvejais tik paties guminuko masė lemia, kiek toli jį galėsime užmesti, todėl labai lengvi masalai tokiam specifiniam spiningavimui netiks. Tačiau gana sunkus guminukas nebūtinai turi greitai skęsti. Didelio tūrio masalas gali sverti pakankamai daug, kad toli nusviestume, tačiau bus plūdrus, neutralaus plūdrumo arba lėtai grims.

Kalbant apie guminuko svorį, verta nepainioti dar vienos savybės – silikono kietumo. Pačiupinėjus masalus gali pasirodyti savaime suprantama, kad labai standus, beveik nesilankstantis guminukas turėtų būti sunkesnis už minkštą, tačiau tiesioginio ryšio tarp šių savybių nėra. Medžiagos kietumas, elastingumas ir tankis – ne tas pats. 

Standesnį PVC mišinį galima gauti keičiant plastifikatorių kiekį bei sudėtį, tačiau tai savaime dar nereiškia, kad kietesnis masalas bus sunkesnis už tokio pat dydžio minkštą guminuką. Tačiau ir minkštas guminukas nebūtinai bus lengvas. Jei jame yra nemažai druskos ar kitų priedų, koks nors pirštais lengvai suspaudžiamas riperis gali būti gana didelio tankio ir atitinkamai nemažai svers.

Taigi nei plūdrumas, nei silikono minkštumas ar standumas nėra patikimos „svarstyklės“. Šios savybės gali šį tą pasakyti apie masalo medžiagą ir vilioklio animaciją vandenyje, tačiau iš jų tiksliai nustatyti, kiek gramų „pridedame“ prie galvakablio ar kito sistemėlėje naudojamo svarelio, kad nenukryptume nuo tam ar kitam spiningavimo būdui, įrankiui reikalingos „normos“, negalime.

 


Gal nukrypsiu nuo temos, bet jei jau pradėjau apie silikoną, tai daug kam veikiausiai kils klausimas: dėl ko guminukai pakuotėse laikomi savotiškose „gleivėse“, kurios paprastai turi nemalonų kvapą? Visų pirma, tos „gleivės“ nėra kokia nors viena visų gamintojų naudojama medžiaga. Dažniausiai tai specialiai į pakuotę dedamas skystas priedas arba kelių medžiagų „kokteilis“, atliekantis keletą funkcijų. 

Jis neleidžia guminukams stipriai sulipti tarpusavyje, padeda išlaikyti slidų jų paviršių, praturtina masalus kvapiosiomis bei skoninėmis medžiagomis ar bent jau neleidžia jų prarasti. Būtent todėl atidarę vieną pakuotę užuosime česnaką, kitą – krevetes, kalmarus, žuvį ar dar kažką, kas, gamintojo nuomone, turėtų patikti žuvims, nors žvejui (o ne žvejui – juo labiau) tas kvapas gali pasirodyti visiškai neviliojantis.

Tačiau ne visas ant guminukų juntamas „riebumas“ būtinai atsiranda todėl, kad gamintojas juos kuo nors papildomai apipylė. Kai kurios PVC sudėtyje esančios medžiagos, visų pirma plastifikatoriai, laikui bėgant gali „prasimušti“ į masalo paviršių. Todėl ilgai pakuotėje pragulėję guminukai kartais tampa pastebimai riebesni ar lipnesni, nors jokio papildomo atraktanto ten gali ir nebūti. 

Taigi iš pažiūros labai panašios „gleivės“ ant dviejų skirtingų masalų gali būti visai skirtingos kilmės, nors neretai pasitaiko ir abi iš karto. Tad visgi buvau neteisus, sakydamas, kad nukrypstu nuo temos, nes tos „gleivės“ galiausiai turės įtakos guminuko masei. Nedaug, bet visgi... 

 


Iš pakuotės ištrauktas ir skysčiu aplipęs silikoninis masalas svers šiek tiek daugiau negu tas pats guminukas, kuris jau daug sykių pabuvojo vandenyje arba ilgai pragulėjo masalinėje. Juk kvapusis skystis, aliejus ar kitas ant jo paviršiaus likęs priedas irgi turi savo masę. 

Kitas dalykas, jei kalbame apie plastifikatorius, kurie laikui bėgant „prasimušė“ į paviršių. Jie nuo pat pradžių buvo paties PVC mišinio dalis, todėl po kurio laiko, kada guminukas „išsausės“, jis taps vos vos lengvesnis. Vargu ar spiningaudami tai jausime (turiu omenyje masalo svorio pokytį), bet jei jau kalbame apie silikoninių vilioklių masę, šio niuanso nutylėti irgi nederėtų.

Beje, tos pačios „gleivės“ gali turėti šiokios tokios įtakos ir guminuko plūdrumui bei jo skendimo greičiui. Iš pakuotės ištrauktą masalą dengiantis skystis tampa savotiška papildoma jo dalimi, o poveikis priklauso nuo to skysčio tankio. Jei tai bus už vandenį lengvesnis aliejinio pagrindo atraktantas, jis teoriškai šiek tiek didins masalo plūdrumą, o jei naudojamas už vandenį tankesnis skystis – veiks priešingai. Suprantama, ant įprasto riperio likusi plonytė tokio skysčio plėvelė stebuklų nepadarys ir jos poveikis veikiausiai bus menkas. 

Tačiau kuo mažesnis guminukas, tuo santykinai reikšmingesnis tampa net labai nedidelis papildomos medžiagos kiekis. Tą patį galima pasakyti apie plūdrius ar labai lėtai skęstančius masalus – kai jų tankis artimas vandens tankiui, net menkutis pokytis gali turėti įtakos tam, kaip greitai guminukas pauzių metu kyla arba grimzta. Todėl du vienodi masalai, kurių vieną, ištraukę iš pakuotės, švariai nušluostėme, o kitą palikome gerai „išsimaudžiusį“ kvapiajame skystyje, teoriškai vandenyje gali elgtis šiek tiek skirtingai.

 


Tiesa, pamiršau dar vienos rūšies guminukus, kuriuos irgi daug kas vadina „silikoniniais“, nors išties jie su mūsų minėtu silikonu turi nedaug bendro. Šiaip visas įdomumas dar tame, kad prieš tai minėtų silikoninių masalų silikonas yra ne silikonas, o šis „silikonas“ bus dar didesnis „ne silikonas“. Aš čia kalbu apie tuos kietesnius neva silikoninius masalus, kurie dažniausiai būna su įmontuotais į vidų svareliais ir kabliukais.

Nemaža jų dalis gaminama ne iš plastifikuoto PVC, o iš termoplastinių elastomerų, dažniausiai trumpai žymimų TPE arba TPR. Iš pirmo žvilgsnio tokie masalai labai panašūs į mums įprastus guminukus – jie pakankamai minkšti (na, minkštesni už plastiką) arba bent jau lankstūs, gali turėti riperio uodegą, įvairius pelekus, nudažyti praktiškai bet kokiomis spalvomis. Tačiau pati medžiaga ir jos savybės dažniausiai gerokai skirsis. Ir dar apie šią medžiagą – TPE grupės medžiagas (termoplastinius elastomerus) sutinkame kasdien, t. y. nuo minkštų įrankių rankenų iki avalynės padų, nuo telefonų dėklų iki automobilių salonų detalių.

TPE šiame straipsnyje plačiau nenagrinėsiu. Vien jau skirtingų termoplastinių elastomerų sudėtis bei savybės būtų atskira tema. Mums šiuo atveju svarbiau nepamiršti vieno dalyko: žvejų kalboje „silikoniniu“ vadinamas masalas nebūtinai pagamintas net iš PVC, apie kurį iki šiol kalbėjome. Todėl, lyginant skirtingų guminukų masę, žodis „silikonas“ gali būti pritaikomas netgi visiškai skirtingoms medžiagoms.

 


Ką visa tai reiškia praktiškai? Ogi tą patį, nuo ko ir pradėjau – galvakablio ar kito naudojamo svarelio masė nėra viso užmetamo masalo masė. Prie jos visada prisideda pats guminukas, o kokio jis bus svorio, iš gamintojo pateiktų duomenų ne visada nustatysime. Kuo lengvesnes galvutes naudojame, tuo didesnę bendros masės dalį gali sudaryti pats silikoninis masalas, tai ypač aktualu žvejojant lengvais ir „siauro“ užmetimo svorio diapazono spiningais.

Aišku, dėl vieno ar kito papildomo gramo nereikia pulti sverti kiekvieno riperio ar tvisterio ir baimintis, kad spiningas tuojau sulūš. Tačiau užrašyti 3 g ant galvakablio reiškia tik tiek, kad 3 g sveria galvakablis, o ne visas masalas, kurį užmetame. Tad renkantis guminukus kartais verta atkreipti dėmesį ne vien į jų dydį, formą, spalvą, minkštumą ar animaciją. Silikonas irgi sveria. Ir, kaip supratote, kartais daugiau, negu galėtume pagalvoti.

Romualdas Žilinskas