Remiantis ankstesniais mokslininkų tyrimais, Lietuvoje užregistruota 14 sliekų rūšių. Tačiau šie duomenys jau gerokai pasenę, todėl neatmetu galimybės, kad dabar jų yra daugiau. Juolab kad tame sąraše pasigedau bent vienos žvejams gerai pažįstamos rūšies, kurios atstovai pas mus parduodami žūklės prekių parduotuvėse. Šie sliekai auginami specializuotuose ūkiuose, o jų augintojų teigimu, tinkamomis sąlygomis galėtų gyventi ir daugintis mūsų gamtoje. 

Ar taip iš tiesų yra, patikimų duomenų neturiu – deja, kol kas nepavyko rasti ir mokslininkų, kurie šiuo metu sistemingai tyrinėtų Lietuvos sliekų fauną. Todėl nenorėčiau pernelyg įsivelti į spėliones, juolab kad šis straipsnis skirtas ne sliekų rūšių klasifikacijai. Tad apsieisiu be lotyniškų pavadinimų ir toliau kalbėsiu žvejams įprasta terminologija.

Sliekų kasimas daugeliui miesto meškeriotojų yra pernelyg „juodas“ arba brangų laiką gaišinantis darbas. Kam to reikia, jei sliekų be vargo nusipirksi kiekvienoje žūklės prekių parduotuvėje, o, tarkim, Kaune, Vilniuje ar kitame didesniame mieste gausi net vidurnaktį, įmesdamas porą eurų į vadinamuosius žvejybinius „bankomatus“. Plius dar ir asortimentas platus: populiarieji įvairių dydžių dendrobenos, mėšliniai, kalifornietiški, juodagalviai, naktiniai... 

Dabar miestų aplinka sutvarkyta taip, jog net ir norėdamas sliekų rasi ne visur arba ilgai vargsi, kol prisikasi pusdienio žūklei – aplink asfaltas, betonas, klombos, parkai... Žinoma, kur yra žemės lopinys, ten gyvens ir sliekai, nes, jei tikėsime Vikipedija, jų 1 m³ būna nuo 20 iki 400 vienetų. Skirtumas šiaip jau labai akivaizdus, manding, maksimumas tenka riebiam patręštam organika kaimo ar užmiesčio dirvožemiui, o minimumas – ką tik minėtai miestų teritorijai. 

 


Kaip matote, žemė žemei nelygi, kaip, beje, ir sliekas sliekui. Apie tai, kokie sliekai žuvims būna gardžiausi, papasakosiu vėliau, dabar norėčiau aptarti situaciją, kuomet esi toli nuo miesto (skamba paradoksaliai) kokioje nors sodyboje ir visiškai nenori rausti žemę kastuvu, nes tau skauda strėnas arba gali susigadinti pusšimtį eurų kainuojantį manikiūrą. 

Suprantama, kapstymasis komposto duobėje ar mėšlo krūvoje ieškant mėšlinių sliekų (ką ten ieškot – kauptuku ar kokiu pagaliu pakapstei minėtą turinį ir semi kirminų saują) atkrenta. Tokiu atveju sliekų gali prisirinkti ir tam yra net keli būdai.

Labiausiai žinomas ir iki šiol vis dar naudojamas yra jų rinkimas naktį pasišviečiant žibintuvėliu. Čia nieko sudėtingo: eini tamsoje (tyliai, netrepsėdamas), švieti žibintuvėliu žemyn, žiūri po kojomis ir matai išlindusius ant žemės paviršiaus sliekus, renki. Ir nebūtinai tik tuos piršto storio tikruosius naktinius – nemažai pasitaikys ir smulkesnių. 

Tiesą sakant, čia aprašiau labai jau maksimalistinį variantą, nes bėda ta, jog ne visur ir ne visada naktimis sliekų rasi. Daug kas priklausys nuo dirvos sudėties ir oro – gal žemė smėlėta, žvyruota, gal perdžiūvus nuo sausros, o gal lyja, smarkus vėjas, žodžiu, ne visur ir ne visada rasi. 

 


Kitas būdas, sakyčiau, patikimesnis, nes net iš palyginti sauso dirvožemio „išprašysi“ sliekus į paviršių. Įdomu tai, kad jis atrastas Floridoje galimai dar XIX a. pabaigoje. Jis ten vadinamas  worm grunting arba worm charming. Į žemę įkalamas medinis kuolas, o jo viršus trinamas metaliniu strypu. Susidariusios vibracijos sklinda dirvožemiu į visas šalis, ir sliekai išlenda į paviršių. 

Na, ne keliasdešimties, o gal tik kelių metrų spinduliu, bet to pakanka, kad pirštais (estetai gali ir pincetu) susirinktum nuo žemės kirminus. Ir nesvarbu, bus diena ar naktis – paros metas reikšmės neturi, oras irgi beveik neįtakoja šio proceso. Aišku, jei žolę balins šalna, tada jau nėra garantijos. 

Jį galima supaprastinti. Pavyzdžiui, įsmeigi kastuvą ir iš visos „sveikatos“ lankstai kotą. Dar geriau šiek tiek atlaisvinti varžtus, kurie priveržia metalinę kastuvo dalį prie medinės – labiau lankstysis kotas. 

Galima smeigimui paruoštame kuole išpjauti kelias įdubas ir, įsmeigus jį, braukyti per tas įdubas nebūtinai metaliniu strypu – tiks medinė (geriau sausa) lazda. Jei žemė nederlinga, surinkai jos „dovanas“ ir visą šį procesą kartoji kitame plote.

 


Dar kitas būdas, nors ir pakankamai našus, bet vargu ar ekologiškas – nuo fizikinių reiškinių pereisime prie cheminių. Beje, tą metodą radau viename You Tube kanale. 

Imi kibirą vandens ir beri ten kalio permanganatą. Kiekis toks, kad vanduo įgautų gana ryškią rausvą spalvą. Susirandi lygesnį žemės plotelį, kur, tavo manymu, galėtų būti sliekų. Vėlgi žemė gali būti ir sausoka. Ir tiesiog pašlakstai tuo vandeniu. Galima ir laistytuvu. Kuo daugiau supilsi, tuo giliau vanduo sudrėkins dirvožemį, bet balos nereikia daryti, tiesiog leisti įsigerti tam tirpalui į žemę. Nustebsit, tačiau sliekai ima lįsti iš žemės net labai aktyviai, o išlindę smarkiai rangosi. Ir nujaučiu, kodėl. 

Kalio permanganatas yra stiprus oksidatorius, kuris dirgina ir gali pažeisti (reikia manyti, kad ir pažeidžia) jautrią sliekų odą. Beje, jie kvėpuoja būtent oda. Todėl kalio permanganato paveikti kirminai ir stengiasi kuo greičiau pasitraukti iš tokios aplinkos. Tačiau taip surinkti sliekai, ypač kai tirpalas labiau koncentruotas, gali būti pažeisti ir vėliau greitai žus – pažvejosite gal vos dieną. Kita vertus, aš nesu tikras, ar žuvys tikrai nejaus tos „chemijos“ kvapo ir skonio. Gal ir kibs, jei bus labai aktyvios, o gal reaguos prasčiau nei į normaliai iškastus sliekus. Bet čia tik mano hipotezė. 

 


Labai panašiai nutiks, jei sliekus bandysite „išvaryti“ į paviršių naudodami elektros srovę. Kai kurie mūsų žvejai naudoja tokį būdą, ypač ieškodami stambių naktinių sliekų. Apie jį nepasakosiu, nes tai netgi pavojinga paties žvejo gyvybei. Deja, po tokios „procedūros“ sliekai tampa kažkokie vangūs, greitai nugeibsta pamauti ant kabliuko, o kai kurie (spėju, gavę didžiausią elektros krūvį) net sutrūkinėja išlindę ant žemės paviršiaus. 

Turėkite omenyje, kad dirvožemyje yra gausybė ir kitokių smulkių ar stambesnių gyvių, todėl „cheminius“ ir „elektrinius“ sliekų išgavimo būdus apskritai derėtų uždrausti. Berašant šį straipsnį kilo mintis pasiūlyti tai įtraukti į Mėgėjų žvejybos taisykles atskiru punktu. Nors gal kai kuriems meškeriotojams tokie siūlymai sukels juoką, tačiau kaip kas supranta...

Kaip laikyti sliekus kalbėta ne kartą, yra net atskiras straipsnis šia tema, todėl ją praleisiu. Kur kas įdomiau pasižvalgyti po socialinius tinklus ir pasižiūrėti, kaip kas bando sliekus paversti „super sliekais“. Na, panašiai kaip dirbtinį intelektą vienos didžios šalies vadovas nutarė pervadinti super intelektu. Ar dėl to bus intelektas intelektualesnis, o sliekas gardesnis, nuomonės neturiu.

 


Pirmas variantas – „Sliekas su chalatu“. Imi paprastus (ne mėšlinius, ne kaliforninius ir ne kokias nors ten dendrobenas) sliekus. Tuomet paruoši būsimą aplinką sliekų laikymui. Tam reikia didelės plastikinės dėžutės ir iš natūralaus audinio išaustos medžiagos skiautės, kuri paklojama ant to indelio dugno. Autorius rimtu veidu rekomendavo seną uošvienės chalatą. 

Nors nesakė, bet įtariu, kad labiau tinka neskalbtas (taip geriau išsilaiko uošvienės feromonai, kurie, reikia manyti, vėliau persiduoda sliekams). Kvapui sustiprinti įberi maždaug šaukštą maltų kanapių. Tada nuo išimtų sliekų nuvalai žemės likučius ir nuogut nuogutėlius meti ant kanapių, o iš viršaus uždengi tuo pačiu šiek tiek sudrėkintu chalatu, uždengi dangteliu. Galiausiai parai laiko dėžutę pastatai šaltoje vietoje ir po šių procedūrų kirminai jau būna paruošti žūklei – įgavę ypatingą kvapą. 

Antras ir trečias variantai – „Lambada“. Kaip žinia, dalis sliekų, laikomų šaldytuve dėžutėse, tarsi apsnūsta. Jei lauke šalta, vanduo vėsus, užnerti ant kabliuko tokie kirminai irgi būna vangūs. Bet yra būdų, kaip juos prikelti iš snaudulio (pasak vieno autoriaus, tada jie smarkiai rangysis, darys piruetus, drums vandenį ir iš tolo vilios žuvis) ir tuo pačiu padaryti kvapesniais. Tam reikės valerijono (o aš nuo jo kaip tik užmiegu, bet tai aš...), kurį užlašinsime pipete ant slieko. 

Tačiau puikiai tiks ir specialia virtuvine spaustuve išspaustas česnakas. Ant česnako masės užmesime kirminą bei šiek tiek jį ten palaikysime. Ir tada sliekas, pasak šio autoriaus, šoka lambadą – akivaizdžiai matosi, kad jis raitosi kaip paklaikęs. 

Esu bandęs panašų dalyką, tik truputį kitaip. Iš vakaro į dėžutę su sliekais įdėjau skiltelę česnako. Deja, ryte sliekus radau nusigalavusius. Veikiausiai padariau klaidą, kad palikau dėžutėje dar ir dirvožemį – šoko per naktį sliekai po žeme lambadą ir užduso... 

 


Ketvirtas variantas – „Saldainis“. Ši procedūra sudėtingesnė ir reikalauja ilgesnio pasiruošimo. Pirmiausiai atsikerpame maždaug pusmetrio ilgio ir apie 30 cm pločio medvilninę atraižą. Kitokia medžiaga netinka. 

Tada nusiperkame gryno vanilino (miltelių pavidalu) ir cukraus (tiks Panevėžio, Kėdainių gamybos ar lenkiškas, nesvarbu). Į dubenėlį pilame 2 g vanilino ir valgomą šaukštą cukraus, gerai išmaišome. Dar reikės arbatos ir mėtų lapų (pakeliuose netiks), kuriuos nuplikysite verdančiu vandeniu. Arba išgėrus arbatą su mėtomis, likučių neišmeskite – jie irgi tiks. 

Tiesa, galima iš „super sliekų“ padaryti „turbo sliekus“, bet tuomet dar prireiks dilgėlių, čiobrelio, melisos ir valerijono. Tačiau ne visų šių ingredientų iš karto, o atsižvelgiant, kokie iš tų kvapiųjų žolynų auga šalia vandens telkinio, prie kurio meškeriosite.

Kitas etapas – vandeniu vilgome paruoštą medvilninį skudurėlį. Vanduo būtinai (!) turi būti arba lietaus, arba tirpinto sniego, nes iš čiaupo ar iš kokio nors telkinio netiks. Išmirkusią medvilnę gerai išgręžiame. To paties vandens (1–1,5 arbatinio šaukštelio) įpilame į cukraus ir vanilino mišinį ir maišome, kol viskas pavirsta savotiška saldžia koše. Tą masę pilame ant ištiestos medvilninės atraižos vidurio ir gaubta šaukto puse įtriname į medžiagą. Ten pat dedame arbatžoles ir mėtas. 

 


Sliekus taip pat reikia „apdirbti“. Juos beriame ant balto popieriaus lapo ir po vieną, sugriebę pincetu, pakratome, kad nubyrėtų juodžemio likučiai. Švarius sliekus užmetame ant arbatžolių ir mėtų, skudurėlį gražiai užlankstome iš visų pusių ir dedame į plastiko dėžutę, kuria uždarome dangteliu. Lygiai po 12 valandų sliekai taps tikrais saldainiais karšiams, lynams, karosams.

Galėčiau papasakoti ir penktą receptą su čiobreliais, ir šeštą su dilgėlėmis, ir septintą... Bet pradžioje pabandykite bent šituos keturis. 

O jei nebandysite, tada viena rekomendacija – tikras žvejys niekada neis žvejoti su ką tik iškastais sliekais. Juos dera bent parą laiko (geriau kokias tris) palaikyti samanose alkanus, kad gerai išsituštintų. Tuomet jie geriau laikysis ant kabliuko, bus gyvybingesni ir raitysis agresyviai (ne, ne, žuvų neapkandžios). O svarbiausia, kad taps skanesni, nes tik iškasti, neaišku, kokio mėšlo būna prisiriję... 

Romualdas Žilinskas