Prieš pradėdamas kalbėti apie konkrečius masalus sterkų žūklei vėlyvą rudenį, norėčiau atkreipti dėmesį į keletą su šių plėšrūnų biologija susijusių faktorių. Kad blausiaakiai plaukioja būriais ir tupi giliai, žino visi. Kaip vėliau pamatysite, taip nutinka ne visada net ir šiuo metų laiku, bet iš principo tokia nuostata yra teisinga. Bėda ta, jog vėstant vandeniui jie pasirenka vis gilesnes vandens telkinių vietas ir dėl to dalis gerų rugpjūčio, rugsėjo, spalio pradžios žūklaviečių ištuštėja.
Ir taip dažniausiai nutinka upėse, nes čia gelmės yra menkesnės nei mūsų ežeruose bei tvenkiniuose. Kita vertus, ir patys sterkai tekančiame vandenyje būna mobilesni. Spėju, kad įtakos turi ir vandens lygis, kadangi net ir atviro vandens sezono pabaigoje vienais metais upėse jis gali būti aukštesnis, o kitais – žemesnis.
Kitas dalykas – kuo didesnis būna sterkų būrys, tuo mažesnės žuvys jį sudaro. Negalima teigti, kad ten yra, tarkim, vien trejų ar ketverių metų amžiaus sterkiukai, gali pasitaikyti ir stambesnių, bet, kiek rodo praktika, blausiaakių daugumą paprastai sudaro panašaus dydžio egzemplioriai. Vėlgi nieko naujo nepasakiau, tokiu principu pulkus sudaro ir ešeriai, panašios tendencijos laikosi ir prieš žiemą į duobes sulindę salačiai. Aišku, stambių plėšrūnų ir šiaip yra mažiau, bet dabar šis faktas nėra esminis.

Sakoma, o ir aš pats tai nuolat tvirtinu, kad sterkai – smulkesnių masalų mėgėjai, jei lyginsim, pavyzdžiui, su lydekomis, ir mažu viliokliu visada yra galimybė pagauti tiek vidutinio dydžio, tiek ir labai stambių egzempliorių. Visgi vėsiame vandenyje, norint spiningauti selektyviai, tokia nuostata ima gerokai „klibėti“, nes rekordiniai sterkai rinksis ir atitinkamus masalus, o mažesnieji jų beveik nelies. Šiuo atžvilgiu blausiaakiai yra išskirtiniai grobuonys, kadangi, tarkim, nedidelis ešerys ar lydeka gali gundytis ir ne jų gerklėms skirtais viliokliais.
Apie ypatingą sterkų regą straipsnių prirašyta devynios galybės, nuolat akcentuojama, kad jie netgi tamsiausią naktį ir giliose duobėse geba skirti masalų spalvas, nesikartosiu. Norėčiau pridurti, kad tinkamos spalvinės variacijos yra toli gražu ne viskas, kaip ir tinkamai parinkti modeliai – vilioklius reikia mokėti tinkamai animuoti.
Praeitoje rašinio dalyje minėjau, kad tokiu metų laiku (o ir apskritai) šiuos plėšrūnus mūsų žvejai dažniausiai gaudo silikoniniais masalais, rečiau naudoja voblerius. Man susidaro įspūdis, kad pastarųjų masalų galimybės sterkų žūklėje išnaudojamos nepakankamai. Kodėl taip atrodo? Nes vobleriais galima žvejoti naudojant įvairesnius spiningavimo būdus. Dabar – būtent apie tai...

Jei norisi pramankštinti kojas
Išsyk pasakysiu, kad taip vobleriais spiningauju naktimis, todėl sąlyginai aktyvus vaikščiojimas upių pakrantėmis tokiu paros metu kai kam gali sukelti abejonių. Suprantama, jei upės atkarpa nežinoma, gali ir kojas išsisukinėti, tačiau tokių vietų tamsoje paprastai vengiu – žinau Nemune, Neryje kelias viena arti kitos esančias žūklavietes, kur vėlų rudenį galima pagauti visai nemenkų sterkų.
Todėl pamėtęs masalus vienoje vietoje, nueinu į kitą, galbūt aplankau ir trečią, žodžiu, išbandau laimę atitinkamame ruože. Paprastai tokiu principu ilgai nežvejoju – užtrunku tris ar keturias valandas – nekimba ir maunu namo.
O jei kimba? Irgi neužsibūnu, nes šitaip žuvaujant dažniausiai pakliūva vienas ar du sterkai, daugiau neteko suvilioti. Kodėl šie būriais besilaikantys plėšrūnai tada plėšikauja po vieną arba po kelis, man yra paslaptis. Kita vertus, gal jų būna ir visas pulkas, tačiau žuvys ilgai neužsibūna vienoje vietoje, čia galiu tik spėlioti.
Beje, šio gaudymo privalumas – nepavargsti iki „negaliu“, jei tik masalais neapsikrauni (to ir nedarau), tačiau ir nesušąli vėsią bei drėgną naktį. Ir visai nebūtina autis bridkelnių.

Bet gal aš ne nuo to galo pradėjau, nes veikiausiai nelabai kas supranta, kodėl ir kur vaikštau, kaip gaudau ir kokiais vobleriais, dėl ko renkuosi tokią taktiką ir panašius dalykus. Čia derėtų grįžti į straipsnio pradžią, kuomet rašiau, jog kartais vėlų rudenį, net žiemą sterkai naktimis dėl man nežinomų priežasčių atplaukia į palyginti seklias vietas (iki poros metrų gylio) visai arti krantų, tokias žūklavietes daugmaž apibūdinau. Ir paprastai tai būna pakankamai normalūs egzemplioriai – ne gigantai, tačiau ir ne smulkmė, sakyčiau, kad maždaug 1,5–2,5 kg plėšrūnai.
Spiningavimas pats paprasčiausias – šveiti voblerį į tamsą ir neskubėdamas suki ritę. Beje, žodį „neskubėdamas“ akcentuočiau, kadangi greitas masalo traukimas naudos neduos. Voblerį geriau traukti išilgai kranto, galima mėginti net ir pasroviui. Tokiose žūklavietėse greitos tėkmės nėra, o sterkai kartais užkimba vos keli metrai nuo kranto. Braidžioti, kaip supratote, čia geriau nemėginti – per gilu ir žuvis išbaidysi. Sterkai nėra iš baikščiųjų giminės, tačiau naktį viskas būna kitaip.
Klasikiniai masalai blausiaakiams – minnow tipo vobleriai. Tačiau taip spiningaujant ne ką prasčiau pagaunama ir su shad modeliais. Galiu drąsiai naudoti daugiskaitą, nes neretai draugiją man palaiko bičiulis, tiesa, žuvaudamas visada išlaiko padorų atstumą. Geriausiai man pasiteisinę masalai ZipBaits Khamsin 70SP-SR, Pontoon21 Chaos 72F-SR, Lucky John Pro Anira 69F, Pontoon21 CranckJack 78SP-SR, Smith Cherry Blood MD-90F, Tackle House Bitstream Vantage SMD83, Pontoon21 Greedy Guts 77SP-SR.

Atkreipkite dėmesį, kad minnow modeliai šiek tiek didesni nei shad, visų jų svoris panašus, nors plūdrumas ir skiriasi. Panirimo gylis apie 1,0–1,5 m, kas tokiose žūklavietėse yra optimalu – aktyvus sterkas nepatingi pakilti nuo dugno pusmetrį.
Tačiau voblerių žaidimas, jei bandėte visus šiuos modelius, gali kardinaliai skirtis – nuo sąlyginai tankiai virpančių iki agresyvių, besimėtančių į šonus plačia amplitude. Būna, kad sterkai kartais nori vienokių, o kitąsyk kitokių. Atkreipiau dėmesį, kad tykiomis naktimis geresni „ramesni“, o vėjuotomis ir lietingomis – labiau išreikštų judesių vobleriai. Visgi tai yra tik tendencija, tačiau ne taisyklė.
Dėl spalvinių variacijų irgi neturiu labai tvirtos nuomonės. Jei būtų vasara, rudens pradžia, sakyčiau, jog geriau ryškiomis „citrininėmis“, „salotinėmis“ ar oranžinėmis nugaromis baltašoniai ar blizgūs. Tačiau dabar, kada vanduo būna gana skaidrus net ir po lietaus, visai neblogai sterkus vilioja ir natūralių atspalvių modeliai.
Kuomet naudoji tokią paprastą masalų traukimo techniką, apie įrankius nėra ką net pasakoti. Ant ritės būgnelio vynioju 0,10 mm pintuką – tokio tvirtumo pilnai pakanka ištraukti sterką. Šiek tiek rizikuoju su pavadėliais, nes paprastai rišu gana plonus (0,32–0,35 mm) fluorokarboninius, o naktimis retsykiais minėtus masalus sugriebia ir lydekos. Bet tai itin reti atvejai, jos šiuo metų laiku tamsoje kažkodėl labiau pageidauja guminukų arba kitaip traukiamų kitokių voblerių...

O kodėl nepatvičingavus?
Taigi, kodėl ne, jeigu naktimis sterkai prisiartina prie krantų, juolab dalis išvardytų voblerių tam tinka. Bet tik dalis, nes yra du esminiai faktoriai, kurie riboja šių masalų pasirinkimą. Paaiškinsiu.
Kadangi šiose vietose gylis nėra didelis, o tvičinguojant sterkams reikėtų daryti bent kelių sekundžių pauzes, skęstantieji modeliai tuojau pat atsiguls ant dugno, o plaukiantieji per tą laiką iškils į vandens paviršių. Tokius masalus būtų galima pravesti tvičingo būdu, apie tai neseniai esu rašęs, bet tada teks pasirinkti agresyvų timpčiojimą, praktiškai be pauzių, kas tokiu metų laiku čia atplaukusiems sterkams nepatinka.
Tačiau net ir tai dar ne viskas, nes kai kurie iš tokių masalų tiesiog „nesutverti“ normaliam tvičingavimui – juos tiesiog trūkčiosime, tačiau iš to naudos nebus – vobleris normaliai nežais. Beje, žvejojant tokiu stiliumi kai kurie neutralaus plūdrumo shad modeliai gali būti netgi geresni už minnow „suspendingus“, nors nemažai reikšmės turės įranga ir spiningautojo gebėjimai, jo individualus tvičingavimo stilius.
Suprantama, jog tas pats spiningas, kuriuo praeitame skyrelyje tiesiog traukiau voblerius, dabar jau nebetiks, teks gaudyti trumpu (2,0–2,4 m) ir kietu kotu, geriausiai – specializuotu tvičinginiu. Toks spiningas puikiai tinka ir paprastam voblerių pravedimui, tik masalus nusviesime ne taip toli, bet čia to ir nereikia.
Kita vertus, nors ir sakiau, jog tokiose žūklavietėse tėkmė negreita (vidutinė, lėtesnė už vidutinę), tačiau daug kas priklauso nuo vandens lygio. Vieną naktį bus būtent taip, tačiau ilgiau ar smarkiau palijus, kas tokiu metų laiku dažnas reiškinys, upė pakils, srovė pagreitės ir iš normalaus tvičingavimo gausis šnipštas. Tuo metu dar ir pasileis plaukti apmirusios vandenžolės, kas dar labiau apsunkins šį spiningavimo būdą.

Aišku, geriausia naudoti tipinius tvičinginius modelius. Gal mano supratimas apie tvičingavimą yra iškreiptas, bet pačiais tikriausiais (su kai kuriomis išimtimis) aš laikau ne mažesnius nei 11 cm modelius. Kuomet paskaitai voblerių reklaminius pristatymus, pasak gamintojų, kone bet kurie jų, net nežiūrint dydžio ir plūdrumo, puikiai tinka tvičingui. Tačiau, mano nuomone, dauguma – tik „ant popieriaus“.
Deja, ne visada sterkai pageidauja ir tų „tikrųjų“ tvičinginių modelių – nori mažesnių masalų. Blausiaakiai šalia krantų net ir į 11 cm modelius neretai nereaguoja, nors taip traukiamus 9 cm voblerius čiumpa. Regis, kas tie pora centimetrų, bet sterkams, matyt, jie yra reikšmingi. Be to, ne visi „vienuoliktukai“ čia tinka dėl savo darbinio gylio, nes kabina dugną ir nuolat rizikuoji nutraukti brangų vilioklį.
Mažiausiai „rizikingi“ būtų Jackall Rerange 110SP, Megabass Vision 110 Oneten (lėtai kylantis į vandens paviršių), Megabass Vision 110 Oneten SP. Iš tų „išimtinių“ tvičinginių paminėčiau ZipBaits Rigge 90SP ir O. S. P. Asura II 925 SP. Na, o jei reikėtų rinktis „netipinius“, tai visų pirma imčiau savo mėgstamus Pontoon21 Dexter Minnow SP, tik šį sykį pirmenybę veikiausiai atiduočiau ne 7 cm, bet 9 cm modeliams, nors pirmieji irgi tiks. Neblogai tokiomis sąlygomis sterkus tvičingu vilioja ir Pontoon21 Cablista 90SP SMR.
Tačiau dabar jau reikėtų rišti metalinius pavadėlius Aš dažniausiai naudoju titaninius. Kad prasčiau dėl to kibtų sterkai, nepasakyčiau, bet į išvardytus masalus, kuomet jais tvičinguoji naktimis, sureaguoja ir apsimiegojusios lydekos. Rečiau nei dieną arba tamsoje gaudant guminukais, bet tai nebūna labai reti atvejai.
Apie sterkų tvičingavimą dar nebaigiau, nes blausiaakius šiuo stiliumi galima gaudyti ir dieną. Taip pat nepaminėjau ir kitų gaudymo būdų vobleriais, net nepradėjau išsamiau kalbėti apie silikoninius masalus – tai bus kitose šio rašinio dalyse.
Laukite tęsinio.
Romualdas Žilinskas





































































