Dauguma įvairių spininginių sistemėlių bei silikoninių masalų į mūsų žemyną pakliūva iš už Atlanto, kur JAV žvejai lenktyniauja tarpusavyje, kaip gudriau suvilioti amerikietiškus ešerius (basus). Jig rig šiuo atžvilgiu – išimtis, nes jos pradininkais laikomi japonai. Pirmos publikacijos apie žūklę su šia sistemėle tekančios saulės šalyje pasirodė apie 2009 m. Beje, „prigimtinis“ jos pavadinimas buvo Jika rig. Po poros metų toks montažas imtas gaminti pramoniniu būdu, jį pradėjo populiarinti firma Owner, tačiau pervadinusi į Jig rig.

Kadangi amerikiečiai imlesni naujovėms, jie pirmiau nei europiečiai įvertino šio spiningavimo būdo privalumus basų gaudyme. Kita vertus, negalima teigti, jog pas mus jis atkeliavo aplinkkeliais, nes veikiausiai „invazija“ tuo pat metu vyko iš abiejų pasaulio pusių. 

Jei jau leidausi į visus žvejybos istorijos niuansus, reikia pasakyti, kad netgi patys japonai abejoja, ar tai išties yra jų išradimas, nes galimai šis spiningavimo būdas pirmiau pradėtas naudoti Korėjoje, kur žinomas Ebi rig pavadinimu. 

Kam buvo sukurtas Jig rig ir kokie jo privalumai? Tiek japonai, tiek korėjiečiai žvejai labai mėgsta gaudyti introdukuotus jų vandenyse juoduosius ešerius, kurie gyvena tankiai augalais apaugusiuose telkiniuose. Jig rig puikiai tam tiko, nes toli ir taikliai užsimesdavo, mažai kliuvo už povandeninės augmenijos ir leido subtiliai žuvims pateikti masalą. Beje, vėliau šis žūklės būdas buvo pritaikytas kai kurių jūrinių žvynuotųjų žūklei, ypač tų, kurios mėgsta laikytis šalia akmenimis nusėto grunto. 

 


Trumpiau tariant, tai buvo vienas geriausių variantų spiningauti tarp įvairių kliuvinių, kuomet žuvims vilioklį reikia pasiūlyti sąlyginai nedideliame dugno plote.

Dar vienas pliusas – Jig rig montažas yra labai paprastas ir leidžia per kelias sekundes pakeisti tiek svarelį, tiek kabliuką ir, suprantama, masalą. Jei pažiūrėtume į kadaise pradėtą gaminti Owner sistemėlę (gaila, bet jos neturiu), to nepasakysi, nes „firminiame“ variante svarelis ir ofsetinis kabliukas pritvirtinti prie suktuko auselės. Tačiau tai yra veikiau gamintojų gudrybė (neva patobulinimas) stengiantis kuo daugiau parduoti savo produkcijos, nes pirminiame Jika rig variante vietoje suktuko buvo žiedelis.

Ir išties suktukas čia nebūtinas, vietoje jo galima naudoti paprastą žiedelį arba, kas įprasta tarp Lietuvos žvejų, karabiną. Šiuo metu yra daug įvairiausių Jig rig modifikacijų, tačiau jas paliksiu kitam rašiniui, nes ir taip pernelyg smarkiai išsiplėčiau.

 


Jig rig – ne vien ešeriams, bet dar ir sterkams

Negaliu pasakyti, kiek mūsiškiai dryžuočiai panašūs į Amerikoje ir Azijoje gyvenančius ešerius savo elgsena (įtariu, kad nelabai), tačiau su Jig rig Lietuvos žvejai paprastai gaudo būtent juos. Kaip priegauda pasitaiko sterkai ir lydekos, na, o visi kiti plėšrūnai pakliūva labai retai. Tiesa, čia reikėtų patikslinimo – taikant „mikro“, „ultra“ ar kaip ten kitaip pavadinsi tuos mikroskopinius masalus, Jig rig sistemėle galima sugundyti nors ir aukšlę. 

Visgi priegaudą galima paversti tiksliniu laimikiu ir dabar jau aš kalbu būtent apie sterkus, kurie pagal savo prigimtį yra artimiausi ešeriams. Ir tai kai kuriose šalyse daroma jau palyginti seniai, pas mus spiningautojai blausiaakius taip žvejoja tik retsykiais. Be reikalo, nes Jig rig kai kuriais atvejais gali nurungti bet kokį šių plėšrūnų gaudymo būdą. 

Ir čia reikėtų grįžti į šios straipsnio dalies įžangą, kur pabrėžiau tokio montažo privalumus. Įdomiausia tai, jog lietuviški ešeriai nėra dideli slapukai, pasalūnai, jie kaip tik labiau mėgsta atvirus dugno plotus ir aukas persekioja gana aktyviai. O štai sterkai – šiekštynų ir akmenynų mėgėjai. Nors jie irgi būriuojasi, bet nėra tokie judrūs kaip ešeriai, ypač kada sulaukia solidaus amžiaus. 

Kuo skiriasi „ešerinis“ ir „sterkinis“ Jig rig montažas? Iš principo niekuo, tačiau antruoju atveju bus naudojami sunkesni svareliai, didesni kabliukai ir masalai. Norėčiau aptarti kiekvieną detalę atskirai, o tada jau pereiti prie spiningavimo technikos.

 


Svareliai, kuriuos žvejai naudoja Jig rig sistemėlei, gali būti įvairūs, tačiau turi vieną esminį panašumą – visi jie yra daugiau ar mažiau pailgos formos. Vėlgi grįžtant į pačią tos sistemėlės atsiradimo pradžią, pamatytume, kad japonų siūlomi gramzdai panašūs į Drop shot svarelius – smarkiai ištęstą lašą. 

Nestudijavau tos šalies spiningautojų technikos, bet reikia manyti, kad ši forma pasirinkta neatsitiktinai. Iš savo praktikos galiu pasakyti, jog ištęstas lašas gerai ten, kur yra minkštas dugnas ir daug vandenžolių – gramzdas, kuomet traukiame, šokdiname masalą, neprasmenga dumble, iškyla aukščiau augalų. 

Tačiau toks svarelis turi ir vieną minusą – jei užmetame toli ir valas išsilenkia lanku (mažėja kontaktas su gramzdu), o mes darome ilgesnę pauzę, svarelis gali tiesiog nuvirsti ant kietesnio grunto ir masalas gulės šalia gramzdo. Tokiu atveju atsargus žuvies kibimas menkai juntamas. 

Jei gaudome aptakesnio lašo formos svareliu, kuris stabiliau stovi dugne, net ir pauzės metu jis gali (ne visada, tačiau dažniau ir toliau užmetus) likti vertikalioje padėtyje dėl žemo svorio centro ir platesnės atramos, o vilioklis irgi bus pakilęs kelis centimetrus virš dugno. Žodžiu, toks smarkiai ištemptas svarelis žvyruotame dugne gerai tada, kuomet gaudome aktyviai vesdami masalą ar darome labai trumpas pauzes, masalą sviedžiame netoli.

Tai gana svarbus niuansas, kuomet žuvys būna pasyvios (o vėlų rudenį taip dažnai ir nutinka) ir jas tenka tikrąja ta žodžio prasme išerzinti vienoje vietoje judinant masalą. Beje, šia tema publikavau straipsnį apie „taškinį“ spiningavimą ir tai yra tiesioginė sąsaja su tuo, ką dabar rašau bei sterkų gaudymu šiuo metų laiku. 

 


Rytų Europos šalių spiningautojai Jig rig montažui paprastai naudoja savo sukurtus banano arba Drop shot vamzdelio formos svarelius. Beje, gaudydami ne tik ešerius, tačiau ir sterkus. Paprastai ilgų pauzių jie nedaro, masalus traukia džigavimo stiliumi darydami ritės apsukas, rečiau – dar ir smarkokai kilnodami spiningo viršūnėlę. 

Įdomu tai, jog nemažą dalį sterkų pakerta tai už galvos, tai už pilvo. Na, tai nėra kažkas tokio stebuklingo, mums taip irgi pasitaiko, bet čia įžvelgiu priežastį – per vėlai sureaguojama į kibimą. Sako, neva sterkas prispaudė masalą. Na, tikrai plėšrūnas nedusins aukos pilvu, kad po to ją suėstų. O viso to esmė – jie žvejoja su pernelyg ištęstais svareliais ir laiku nespėja pakirsti. Bent jau tokia yra mano versija ir nebūtinai ji teisinga.

Kažkada, kai tik pradėjau spiningauti su Jig rig, išsibandžiau įvairius svarelius. Turiu ir (vėlgi – neva) specialių pailgų ir plokščių tam gaudymo būdui skirtų svarelių. Veikiausiai esat matę, gal irgi turite – tokie juodai dažyti. Ramesniame vandenyje, tarkim, Kauno mariose, ežere, net ir Nevėžyje, jie gal ir pusė bėdos, kada žuvys kimba aktyviai. 

Tačiau bent kiek sraunesnėje upėje tokie gramzdai nepateisina savo „specializuotumo“ dėl elementaraus dalyko – yra plokšti. Dėl to tenka naudoti gerokai sunkesnius gramzdus, nei būtų galima, jei jie turėtų lašo ar ištęsto lašo formą. Apie kitus tokių svarelių minusus ką tik kalbėjau. Reziumė – perki dugninei skirtą „lašą“ ir nesuki smegenų, nes jis puikiai tiks tiek spiningavimui stovinčiame vandenyje, tiek upėje. 

 


Aišku, jei ešerius gundai, sakysim, Nevėžio duobėje su 5–7 g svareliu, tebūnie imi 10 g gramzdą, kada bandai laimę su trijų colių ar vos didesniu guminuku, tai žvejojant Nemune ar Neryje sterkus reikės mažiausiai dvigubai sunkesnio gramzdo. Kuomet sviesi labai toli iki vagos krašto – gal net patrigubinsi masę. 

Dar reikia turėti omenyje, kad ir masalai bus didesni. Kita vertus, su jų dydžiais persistengti neverta, nes Jig rig esmė (mano supratimu) yra išžaisti vilioklį taip, kad jis judėtų net nepakilus svareliui nuo dugno. O stambų, sunkų guminuką, kokios formos, kokios rūšies jis bebūtų, tinkamai išjudinti sudėtinga. Nors, aišku, čia galima taip pat daryti pauzes. Sakyčiau, netgi dažnokai to reikia, kai gundai sterkus. Ir tokiais atvejais labai gerai yra iš plūdraus ar bent jau neutralaus plūdrumo silikono pagaminti masalai.

Tik nesusidarykite įspūdžio, jog sterkų žūklei visada reikia masalo trūkčiojimo vietoje ar ilgų pauzių. Kitąsyk blausiaakiai geriau kimba traukiant Jig rig montažą dugnu lėtai sukant ritę (nors to labiau pageidauja ešeriai) arba naudojant džigavimui įprastus vedimo būdus. Kaip sakoma, pagal Joną ir kepurė – išbandai ir matai, kas geriau. 

Vienas paprastesnių, bet ne prastesnių būdų – meti gana toli skersai tėkmės (nedideliu kampu pasroviui) masalą ir įtempęs valą palaikai gramzdą ant dugno. Masalas pats žaidžia veikiamas srovės. Tada vos pakeli spiningo viršūnėlę ir ją po poros sekundžių nuleidi, laikai įtempęs valą. Svarelis tuo metu pakyla nuo dugno ir vėl krenta ant grunto, sustoja. Kurį laiką taip laikai, net virpinti spiningo nebūtina, paskui kartoji pakėlimą ir nuleidimą dar ir dar kartą. Faktiškai gaunasi, jog apgaudai kažkokį dugno plotą puslankio trajektorija. 

Dar sykį užmeti, bet jau arčiau, vėl darai tą patį. Žodžiu, iššukuoji vėduoklės principu jau visai nemenką dalį tikėtinos sterkų žūklavietės. Jei nekimba, keiti masalą. Taip gerai spiningauti lygiame krante, kur nėra iškyšulių, nes tokios vietos gali būti perspektyvios, tačiau spiningauti ne itin patogios. 

 


Vėl noriu grįžti prie originalios Jig rig sistemėlės. Ji yra su ofsetiniu kabliuku. Tai natūralu, nes tarp žolių toks bus geriau nei paprastas arba dvišakis. Deja, sterkai dažnai kimba atsargiai, dėl kietų žabtų prastai pasikerta arba traukiami į krantą nusikrato nuo kabliuko. Ir čia jau iš dviejų blogybių renkiesi vieną – arba rizikuoji netekti laimikio tinkamai jo nepakirtęs, arba dažniau nutrauki sistemėlę į kliuvinius. Beje, kada gaudai aktyviai su Jig rig vėlų rudenį, paprasti kabliukai labai „sąžiningai“ renka į upės duobes srovės sustumtus nuvytusius medžių lapus. Nesiūlau nieko, aš savo pasirinkimą turiu. 

Dėl masalų... Čia jau žvejo fantazija neribojama, juolab sterkai gali kibti ir ant žuvelių, ir ant visokių vabzdžių lervų imitacijų, kirmėlių, sliekų ir kitokių guminukų. Visgi lervas, varles, vėžius ir panašius masalus aš dažniau siūlyčiau ešeriams, o sterkams – kada nenori nieko kito. O tas „kita“, tai bus paprasti riperiai ir dabartinių žvejų kažkodėl ignoruojami tvisteriai. Ir dar vadinamieji slug tipo silikoniniai masalai, kuriuos žvejai dažniausiai naudoja gaudydami Drop shot sistemėle.

Apie Jig rig konstrukciją užsiminiau nemažai, tačiau neišnagrinėjau jos iki smulkmenų. Visgi šiame straipsnyje nežadu plačiai aptarinėti – šio montažo modifikacijų, kaip minėjau, yra daug, veikiausiai daugiau nei įsivaizduojate, ir ta tema geriau rašyti atskirą straipsnį. 

Pasakysiu tik viena: spiningaujant upėje kiekviena papildoma detalė verčia rinktis vis sunkesnį svarelį, kadangi didėja sistemėlės pasipriešinimas vandens srautui. Kita vertus, nereikia dviračiui sparnų, nes jis skirtas ne skraidyti, bet važinėti. Manau, supratot, ką noriu pasakyti. 

Laukite tęsinio.

Romualdas Žilinskas