Kad įvairūs faktai ir duomenys neretai iškraipomi, o kai kurie išradimai priskiriami kitiems žmonėms, turbūt blaiviai mąstantiems pasakoti nereikia. Čia laimės tas, kuris plačiau ir įtikinamiau (tarkim, solidžiuose, gerai žinomuose informaciniuose leidiniuose) pateiks vieną ar kitą versiją į viešumą, kam labai pasitarnauja socialiniai tinklai.
Nebūtinai tai darys specialiai, nesupraskite to tik pažodžiui. O vėliau ratas įsisuka, nes tą informaciją išplatinti „pasistengia“ Google, iškeldama į aukščiausias paieškos „lentynas“, na, o po to estafetę perima AI, kuriuo tiki pusė pasaulio gyventojų. Štai jums paprasčiausias pavyzdys iš žvejybinės istorijos apie tai, kaip atsirado Drop shot. Pateikiu jums plačiai paplitusią šio žūklės būdo „gimimo“ versiją. Tiksliai – pusantros...
Drop shot laikomas japonišku spiningavimo būdu, nes būtent šios šalies žvejai praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje tokį žūklavimo principą pritaikė spiningavimui silikoniniais masalais. Vienu iš šiuolaikinio Drop shot pradininkų laikomas japonų spiningautojas Haruhiko Murakami, kuris maždaug 1991–1993 m. sukūrė ir pradėjo populiarinti sistemėlę, pavadintą Tsunekichi rig.
Įdomu tai, kad Japonijoje šis žūklės būdas iš pradžių išpopuliarėjo ne tik tarp žvejojančių iš valčių, bet ir tarp spiningautojų, gaudančių nuo kranto. Jau 1995–1996 m. Tsunekichi rig buvo plačiai naudojamas gaudant amerikietiškus ešerius (basus), taip pat spiningavimo varžybose. Tai yra japoniškasis Drop shot atsiradimo variantas, pagal kurį spiningavimas šiuo metodu, kuomet masalas spiningu metamas tolyn, vystėsi lygiagrečiai su tuo tikruoju, mūsų žvejų akimis, vertikaliuoju Drop shot.
Amerikietiškasis variantas jau kitoks, nors jie pripažįsta, kad praeito amžiaus maždaug dešimtojo dešimtmečio viduryje japonų naujovė pasiekė JAV, pirmiausia Kaliforniją, o vėliau išplito ir kitose valstijose. Amerikiečiai ypač pamėgo vertikalųjį Drop shot (vertical drop shot). Šis būdas pasirodė labai veiksmingas gaudant giliau besilaikančius basus, todėl apie 1999–2001 m. jį plačiai išpopuliarino žūklės varžybos ir žvejybinė spauda. Vienas žinomiausių jo gerbėjų buvo amerikietis Aaronas Martensas.

Tačiau amerikiečiai netruko įsitikinti, kad Drop shot galima sėkmingai pritaikyti ir užmetant masalą į tolį. Toks spiningavimas pradėtas vadinti casting drop shot, o pats masalo pateikimas – horizontal drop shot. Šis būdas JAV žūklės spaudoje buvo aprašomas 2000 m. Spiningu tolyn užmestas vilioklis būdavo animuojamas vienoje vietoje, pamažu traukiamas dugnu arba vedamas su pauzėmis. Ilgainiui atsirado ir dar aktyvesnis variantas, vadinamas drop-swimming, kai masalas traukiamas horizontaliai, kartais net neliečiant svareliu dugno, jis „dokumentuotas“ apie 2002 metus.
Skaitau šią informaciją ir galvoju: gal aš gyvenau paraleliniame pasaulyje, nes paauglystėje (o gal dar vaikystėje) pats žvejojau Drop shot principu surištomis sistemėlėmis iš po ledo – tai kabliukas, kuris pririštas be pavadėlio ant pagrindinio valo virš avižėlės, velnio, blizgės, paprasto svarelio, kada nebūtinai ant to kabliuko būdavo maunamos uodo trūklio lervos, bet ir dirbtinės muselės, vadinamoji „kraujo plazma“, net blizgučiai nuo kalėdinės eglutės. Arba dviejų avižėlių tandemas...
Dar daugiau – nutirpus ledui su žiemine įranga tokiomis sistemėlėmis gaudydavau iš valties, nuo molų, lieptų ir panašiai. Suprantama, ne aš vienas, tai išmokau iš vyresnių meškeriotojų. Identišką masalų rišimo principą naudojo ir žuvaujantys iš valčių jūroje.
Trumpiau tariant, pati sistemėlė atsirado Europoje bent porą amžių anksčiau nei Tsunekichi rig. O štai specializuoti Drop shot masalai, svareliai, spiningai, horizontalusis tokio pobūdžio spiningavimas – taip, jis pas mus pradėjo plisti daugmaž minėtais metais, kuomet įvyko labai didelis technologinis šuolis žvejybinės įrangos ir masalų gamyboje.

Horizontalusis Drop shot
Jei kalbėdamas ankstesnėje šio rašinio dalyje sakiau, kad Jig rig dažniau taikomas ešerių žūklei, tai Drop shot, mano manymu, labiau orientuotas sterkų gundymui. Suprantama, dabar kalbu tik apie toliau užmestą masalą, o ne žvejybą iš valties. Kad nuolat nesikartočiau, išsyk pasakau, kad pasakosiu tik apie spiningavimą nuo kranto ir įsibridus, t. y. horizontalųjį Drop shot. Beje, apie tai esu rašęs rugsėjo mėnesį ir galimai kai kurios mintys kartosis.
Kodėl gaudant Drop shot sistemėlėmis dažniau sužvejojama sterkų nei ešerių (visada gali būti išimtys, šneku apibendrintai), man sunku pasakyti. Galbūt esmė yra sistemėlės konstrukcijoje ir masalo žaidime. O gal todėl, kad pastarasis būdas leidžia naudoti sunkesnius svarelius ir ilgiau išlaikyti masalą vienoje vietoje...
Animuojant guminuką su Jig rig, vilioklio judesiai teoriškai turėtų būti nukreipti vertikaliai, nes jis laisvai slankioja karabinu arba žiedeliu aukštyn žemyn. Tačiau praktiškai taip nutinka tik tada, kai valas sminga į dugną kone stačiai. Ir net tuomet guminukas juda ne taip akcentuotai keisdamas vertikalę, kaip galima pagalvoti – jis horizontalioje padėtyje tiesiog suvirpa, sutrūkčioja, kada pajudiname spiningo viršūnę.
Jei valo kampas su dugnu mažas, t. y. vilioklis užmestas toli, jo judesiai būna dar mažiau išraiškingi, o to kilnojimosi aukštyn ir žemyn visiškai nebelieka – faktiškai tada išgaunamas beveik toks pats žaidimas, kaip guminuką užkabinus ant ofsetinės galvutės kabliuko.

Pauzės metu masalas tiesiog atsigula dugne arba, jei tai plaukiantis guminukas, stovi pakėlęs uodegą. Kada tėkmė smarki, net ir plaukiantis masalas glunda pilvu prie grunto.
Guminukas Drop shot sistemėlėje, kuomet virpiname, judiname valą spiningo viršūne, labiau žaidžia plokštumoje virš dugno – išsitiesia visu savo ilgiu ir tarsi trūkčioja. Žaidimui labai svarbus niuansas – iš kokio silikono yra pagamintas masalas. Jei iš skęstančio, tada juda nuleidęs apatinę kūno dalį, regisi, kad tai žuvelė, kuri nori „atsiplėšti“ nuo dugno ir kilti aukštyn, bet netekusi jėgų vėl krenta.
Jei vilioklis neutralaus plūdrumo – kūną išlaiko beveik horizontalioje padėtyje. O jei padarytas iš plaukiančio silikono – juda pakėlęs uodegą. Guminukuose, kurie skirti specialiai Drop shot ir neturi, kaip riperiai, uodeginio peleko, šis akcentas mažiau juntamas, jie labiau išlaiko horizontalią padėtį.
Darant pauzę plaukiantieji guminukai sustingsta iškėlę uodegas į viršų, o skęstantieji ir neutralaus plūdrumo – pakėlę „galvas“ aukštyn. Regis, kad „suspendingai“ turėtų išlaikyti kūnelį horizontaliai, tačiau taip nėra, nes prie pagrindinio valo tvirtai pririštas kabliukas juos nukreipia į tokią poziciją. Beje, taip nutinka ir specializuotiems, ir tiesiog tinkamiems gaudymui su drop shot masalams, nesvarbu, upėje ar ežere.

Paradoksaliausia (turiu omenyje anksčiau minėtą žaidimą plokštumoje), kad būtent Drop shot visų pirma buvo naudojamas kaip vertikalus spiningavimas. Tačiau viskas priklauso nuo vilioklio pateikimo kampo. Todėl užmetus masalą toli, kampas taps labai menkas ir guminukas sukinėsis, judės vos pakilęs virš grunto. Beje, tada nuotolis nuo svarelio iki kabliuko (ar tai bus dešimt centimetrų, ar metras) praktiškai neturi reikšmės.
Kuo arčiau savęs trauksime guminuką, kuo aukščiau kelsime spiningo viršūnę, tuo labiau ims ryškėti šis atstumas – jei kabliukas su masalu buvo netoli nuo gramzdo, tokiu atveju vilioklis ir liks sąlyginai arti dugno, o jei kabliukas buvo pririštas toli nuo svarelio, tada masalas vis labiau kils...
Kitas paradoksas, nes jį kaip privalumą nuolat akcentuoja mėgstantys spiningauti su Jig rig – tokia sistemėlė užsimeta itin toli. Bet kokia iš to nauda, nes jau rašiau, kad tada vilioklį bus sunku tinkamai animuoti, nebent žuvys norės traukiamo džigavimo stiliuje, velkamo dugnu guminuko ir panašiai.
Drop shot sistemėlė teoriškai turėtų skrieti dar toliau ar bent jau ne arčiau. Ir taip būna, jeigu žuvaujame ilgesniu spiningu, atstumą tarp svarelio bei kabliuko darome ne patį didžiausią, o iš fluorokarboninio valo sukonstruotą sistemėlę prie pintuko tiesiog pririšame. Taip jungti gijas, o ypač gaudant su Drop shot, dažnai rekomenduojama, neva mazgas negadins spiningo žiedelių ertmėse esančių įdėklų, lengvai pro juos slys.

Ir štai pastarojo dalyko aš nedarau niekada, nes bet kokie mazgai, kuomet surišami iš skirtingų medžiagų pagaminti valai, man neatrodo patikimi. Gal rišt gerai nemoku, gal kažkokį žvejybinį kompleksą turiu, bet Drop shot sistemėlę su pinta gija visada jungiu nedideliu suktuku. Kita vertus, toks mazgas yra iš maždaug 0,32–0,35 mm arba dar storesnio standaus fluorokarboninio valo (pinto neskaitau, jis minkštas), kuris turi atsikišusį nukirptą galiuką, tad vargu ar išties ilgainiui nepakenks žiedeliams.
O toks patarimas (mazgas) yra dėl to, jog Drop shot sistemėlė ilga. Kažkaip keistai man skamba – ji ilga tiek, kiek aukštai pakeltas nuo svarelio kabliukas – jis juk pro žiedelius nepralįs. Ir kam reikia virš kabliuko palikti pusmetrinę atkarpą. Visiškai pakanka sprindžio ilgio fluorokarboninio valo galo – nepastebėjau, kad žuvys dėl to prasčiau kibtų.
Jei vadovautis tokia logika, tada visus fluorokarboninius pavadėlius, spiningausi tu blizgėmis ar vobleriais, džigausi ar tvičinguosi, reikėtų rišti mazgais. Tamsoje, o Drop shot sterkus dažniausiai ir gaudau naktimis, parsitraukdamas atgal sistemėlę, aš jaučiu arba net matau, kur yra masalas ir svarelis. Beje, tokiu metų laiku dažnai spiningauju įsibridęs, tad spiningas pas mane retai būna trumpesnis nei 3 m ilgio.
Ilgi kotai turi tą minusą, kad jie sunkesni ir greičiau pavargsta rankos, sudėtingiau subtiliai virpinti masalus. Privalumas – galima padaryti didesnį kampą tarp svarelio ir spiningo viršūnės, kas įsibridus labai aktualu. Bet apie tai kalbėta daug sykių, nesikartosiu. O sterkų (ne vien jų) kibimas žuvaujant su Drop shot – tiesiog žvėriškas, jo nieku gyvu nepražiopsosi.

Svareliai gali būti specialūs šiam žūklės būdui, gali būti ir paprasti, kuriuos naudojame dugninei. Specializuoti geri tuo, kad neperrišdamas sistemėlės gali keisti atstumą tarp gramzdo ir kabliuko. Deja, jie skirti vertikaliam spiningavimui. O nuolat svaidant ir traukiant per nelygų, akmenuotą dugną masalą, kai kuriems nelaiko valą prispaudžiantys segtukai – gramzdai nuolat smunka arba dar blogiau – švyst, žiūri guminukas kabo ant spiningo, o svarelis skrenda... Forma gali būti įvairi, bet man geriausia – lašas, apie tai irgi esu rašęs ankstesniuose straipsniuose.
Vienas šiai sistemėlei svarbus niuansas – geriau specialus trumpakotis Drop shot, ilgakotis su ranteliais, kuris pritaikytas tvirtai užmauti masalus, ar ofsetinis kabliukas? Kiekvienas jų turi savų pliusų ir minusų.
Su pirmuoju kabliuku guminukai gražiausiai žais, jų tikrasis plūdrumas bus mažiausiai ribojamas. Deja, dalis sterkų nukandžios masalus, bus daugiau „tuščių“ pakirtimų. Antrasis geriausiai pakirs laimikį, bet galimai labiausiai kabinsis už kerplėšų ir rinks nuo dugno visokius šapus. Sakau „galimai“, nes taip nutiks tuo atveju, kada masalą mesite labai toli ir kampas tarp spiningo viršūnės ir svarelio taps visai menkas.
Trečiasis kabliukas beveik niekada nekabins dugno akmenų ar žolių, tačiau, kaip ir pirmasis, sunkiau įsikirs į kietus sterko žabtus. Beje, dėl savo specifinio išlankstymo jis yra sunkiausias, tad turės didžiausią įtaką masalo plūdrumui. O kurį rinksitės – jūsų valia...
Bus daugiau.
Romualdas Žilinskas





































































