Sterkai ne itin dažnai pamalonina mūsų žūklautojus. Čia, suprantama, turiu omenyje pradedančiuosius arba negaudančius šių plėšrūnų selektyviai žvejus. Tačiau tie, kurie „perkanda“ sterkų žūklės subtilumus, laimikiais skųstis negali. Mano paskaičiavimais yra keturi legalūs blausiaakių gaudymo būdai: senovinis, inovatyvus, tarpinis ir tradicinis. Paaiškinsiu.
Pirmasis, kurį įvardijau kaip senovinį, – sterkų meškeriojimas gyva ar negyva žuvele, tinka ir jos gabaliukai. Dažniausiai tam taikoma dugninė, nes sterkai paprastai laikosi arti dugno, stovinčio vandens telkiniuose dažnai būna nutolę nuo krantų, o upėse nevengia ir gana sraunių vietų. Todėl su plūdine meškere, kuri puikiai tinka vilioti lydekas, ne kažin ką nuveiksi.
Atvirai kalbant, šis metodas gana našus, tačiau dėl savo archaiškumo, o taip pat, kas labai paradoksalu, ir sudėtingumo (juk reikia dar masalą sumeškerioti), daugeliui šiuolaikinių žvejų nepriimtinas ir net jų smerkiamas.
Antrasis, t. y. inovatyvusis būdas atsirado neseniai, nors išties išsivystė palaipsniui – nuo elementaraus dugno reljefo skanerio iki šiuolaikinio žuvų „žvynų skaičiuotuvo“. Tai visiška priešingybė pirmajam būdui, kadangi žūklei pasitelkiamos visos žvejybinės naujovės bei gudrybės, jis sparčiai tobulėja ir, tenka pripažinti, beveik nepalieka šansų sterkui išvengti kabliuko.
Vienintelis minusas – aparatūra tokiam žūklavimui brangi, todėl pastarąjį metodą gali sau leisti tik nedaugelis meškeriotojų. Tačiau yra ir principialiai nenorinčių taip žvejoti (nesistebėkim, kiekvienas turim savų keistenybių), nors žuvų gaudymo įrankis – paprasčiausias spiningas ir masalai tradiciniai spininginiai.

Trečiasis būdas, kurį pavadinau tarpiniu, būtų velkiavimas, kur pastaruoju metu irgi neapsieinama be dugno ir žuvų „skaitytuvo“. Tačiau gerokai žemesniame lygmenyje nei taikant prieš tai aptartame metode – žvejai dugną gal ir gerai mato, tačiau kokios žuvys apačioje – bus aišku, kai pagaus. Be abejo, ir čia rastume su pusės tanklaivio dydžio kateriais plaukiojančių ir įvairiais moderniais užgilintojais masalus velkančių, visgi iki anksčiau minėto lygmens žūklautojų jie „netraukia“ – dažniausiai tik prijaučiantys...
Na, o tradicinio būdo mėgėjai – tai toji dauguma, kuri spiningais mojuoja krantais bevaikščiodami ir priekrantėmis braidžiodami. Šių žvejų masalų asortimentas – pats įvairiausias. Tik kas iš to – lyginant su anomis žūklautojų grupėmis, sterkų laimikiai, jei išdalinsim kiekvienam po lygiai, pas juos yra skurdžiausi, nors valandų praleistų prie vandens kiekis, didžiausias. Gal taip ir nenutiktų, nes čia sutiktume nemažai patyrusių žvejų, tačiau didesnę dalį visada sudarys pradedantieji spiningautojai.
Ir nors sakoma, kad naujokams sekasi, bet pasisekti gali sykį, du, na, gal tris, o paskui Fortūna atsuka užpakalį. Siekiant jos palankumo, reikia daug praktikuotis. Kadangi praktika glaudžiai siejasi su teorija, šis straipsnis skirtas norintiems, tačiau kol kas dar negalintiems pagauti sterkų – atsitiktinumai nesiskaito.

Beje, apie atsitiktinumus... Yra tokia viena nebloga (namisėdų akimis žiūrint) žūklavietė visai šalia mano namų Neryje. Ten nedidelė akmeninė damba, kur per sezoną sužvejojama po keliolika sterkų, nors labai stambių nepasitaiko – užkimba iki 1,5 kg blausiaakiai. Atvirai pasakius, retai toje vietoje spiningauju, nes nuolatos sėdi keli dugnininkai skersai srauto savo meškeres užmetę – nėra kaip spininginiais masalais švaistytis.
Vienais metais gal pusantro mėnesio nuo aušros iki sutemos du vaikinukai nuo dambos galo guminukus svaidė. Įdomiausia, kad ne į uždambį, kur tėkmė sukasi, ne į vandens išgraužtą pagilėjimą, besitęsiantį nuo akmenų šūsnies įstrižai tėkmės, tačiau tolyn – į pačią sraunumą. Gal ir tai nebūtų labai nuostabu, tačiau jų masalai buvo užmauti ant vos 10 g ar lengvesnių galvakablių. Paskui abu kažkur dingo...
Po kurio laiko paklausiau pastoviai toje žūklavietėje meškeriojančių dugnininkų, ką tiedu žvejai pagaudavo? Atsakė, kad visiškai nieko. Bet diena prieš jiems pasirodant, vienas iš tų spiningautojų, gal trečiąsyk užmetęs guminuką, čia ištraukė didesnį nei 3 kg sterką. Tiesiog švystelėjo bele kur riperį ir plėšrūnas juo susigundė.
Veikiausiai būtent už dambos esančioje greitoje sraunumoje, kas, mano nuomone, su tokio svorio galvutėmis ir tokio tipo masalais yra beveik tas pats, kaip Nemuno aukštupyje suvilioti lašišą. Tačiau žūklėje visko pasitaiko. O tuos du žvejus pagirsiu už kantrybę bei užsispyrimą.

Kur slepiasi sterkai?
Prieš pradedant šį skyrelį, pirmiausiai turbūt derėtų pasakyti, nuo ko slepiasi sterkai. Nuraminsiu – ne nuo žvejų, nes šie plėšrūnai nėra tokie baikštūs kaip salačiai ar šapalai, o nuo tiesioginių saulės spindulių.
Ir netgi neturi reikšmės, koks tada metų laikas. Rudens pabaigoje, kai vanduo išskaidrėja, dalis vandens augalų apmiršta, blausiaakiai būna ypač jautrūs ryškiam dangaus šviesuliui ir stengiasi laikytis kuo giliau. Kita vertus, dabar vanduo dar ir vėsus, todėl sterkams nebūtina plaukti į seklumas, priekrantes, kur renkasi jų aukos – žvynuota smulkmė pati lenda į gelmę.
Aišku, ežeruose, tvenkiniuose ir upėse situacija gali gerokai skirtis. Didesniuose stovinčio vandens telkiniuose neretai būna labai gilių duobių ir čia sterkai, nori to ar ne, kad neliktų alkani, priversti palypėti, kaip dažnokai nutinka upėse, kada jie tupi šalia vagos, ne iki antro, tačiau iki ketvirto ar net penkto aukšto. Išsyk įspėju, kad kalbėsiu apie tekančius vandenis, nes blausiaakiai gyvena visose didžiosiose mūsų upėse. O štai ežere ar tvenkinyje jų rasi tikrai ne kiekviename.

Dar vienas sterkų buveinėms būtinas dalykas yra kietas dugno gruntas, jie, kitaip nei lydekos, į dumblyną nelįs net ir žiemai atėjus. Dažniausiai ten bus daug žvyro, įvairaus dydžio akmenų, pageidautina ir visokių šiekštų. Stipresnė tėkmė blausiaakių netrikdys, nes plėšrūnai glausis pačiuose žemiausiuose vandens sluoksniuose, kur tėkmės greitis gali būti gerokai menkesnis, nei mums atrodo iš pirmo žvilgsnio – reljefo nelygumai, stambesni akmenys, šiaip įvairūs kliuviniai upės srautą gerokai prislopina.
Todėl nereikia būti Einšteinu, kad suprastum – upių ruožai šalia tiltų puikiai atitinka išvardytus reikalavimus. Beje, dažniau užtiltės nei prieštiltės. Panašiai yra ir ties Nemuno dambomis, kurias galima vadinti vienomis perspektyviausių sterkų žūklaviečių.
Kita vertus, tiltų, net ir šalia didelio miesto, bus tik keli, o dambų nuo mūsų upių tėvo krantų tįsta ištisos virtinės. Ir, deja, ne visos jos vienodai sterkams patiks. Na, čia tas variantas, kada yra gerai, bet galima rasti ir dar geriau. O kurios geresnės – tos, kurias dar iki A. Smetonos laikų supylė, ar dabartinės valdžios sulipdytos? Manyčiau, kad pirmosios. Ir jokios politikos čia neįžvelgiu – tiesiog blausiaakiams tai yra įprastos maitinvietės, poilsiavietės, kur jie žino kiekvieną užkampį – ichtiologai tai pavadintų nusistovėjusia ekosistema.

Deja, čia juk tekantis vanduo, todėl ilgainiui šalia senų dambų prisikaupia sąnašų, suželia daug vandenžolių, ko sterkai nemėgsta. Todėl blausiaakiai priversti pasitraukti arčiau vagos, persibazuoti prie šalimais esančių akmeninių pylimų. Paprastai labai toli nekeliauja, tačiau užtenka ir tiek, kad vietiniai žvejai arba nuolat čia sterkus gaudantys spiningautojai rypautų: nebėra sterkų, sumažėjo jų populiacija...
Ichtiologai paprieštaraus: viskas normos ribose. Nepasakyčiau ir aš, kad sterkai mūsų upėse smarkiai nyksta (dėl Nemuno žemupio nuomonės neturiu, ten nuolat žvejojantys geriau žino), bet labai juntamai jų irgi nedaugėja.
Nors ką tik teigiau, jog sterkai labai toli nuo savo pamėgtų vietų nekeliauja, kas tarsi atspindi jų konservatyvumą, bet matau ir tam tikrą paradoksą – būtent blausiaakiai kartu su ešeriais labai mėgsta... pačius naujausius statinius vandenyje. Tai gali būti nebaigtos įrengti prieplaukos, statomi nauji tiltai. Įdomiausia, kad darbai dar tebevyksta, aplink triukšmas, bildesys, klegesys, o sterkams tai nė motais. Tai tik darsyk patvirtina mano žodžius, kad blausiaakiai ne iš bailiųjų giminės.

Ko jie čia renkasi, paaiškinti labai paprasta – blausiaakiams patinka drumstas vanduo. Jie puikiai orientuojasi tokioje aplinkoje ir be vargo susimedžioja išrausto grunto drumzlių priviliotų aukšlių, gružlių. Be to, čia mažiau prasiskverbia saulės spinduliai ir apskritai dienos šviesa, todėl plėšrūnai tokiose vietose kartais būna aktyvūs net popietės valandomis. O šiaip (niekam juk ne paslaptis) sterkai atkunta saulei leidžiantis ir miegot eina jai kylant – naktinis sterkų gaudymas yra žvejybinė klasika.
Tačiau šioje vietoje nederėtų viską suprasti tik tiesiogiai. Antroje rudens pusėje sterkai nors ir leidžiasi į gilesnes telkinių vietas, bet aktyvūs gali būti ir dieną, ypač jeigu ji apniukusi, lietinga, darganota, net ir smarkiai vėjuota. Tokiu oru spalio pabaigoje arba lapkritį žvejoti yra menkas malonumas, todėl didelė dalis žvejų renkasi „sofos režimą“ – žuvauja mintyse arba Yo Tube, Facebook vandenyse. Beje, naktimis minėtos meteorologinės sąlygos nėra joks stabdis rezultatyviam sterkavimui – tuo įsitikinau daug sykių.
Įdomiausia, kad sutemus sterkai upėse kartais gali net ir lapkritį ar gruodį atplaukti visai šalia kranto, kur yra vos 1,5 m gylio. Ir vėl tai dalinai prieštarauja anksčiau išsakytoms šiame straipsnyje mintims, bet faktas lieka faktu. Nors man tai mįslė – kokio galo jie išlenda iš gelmės ir ką gali tokiu metų laiku čia rasti – juk kitos žuvys tupi giliai ir toli už jų uodegų? Tiesa, blausiaakiai pasirenka ne bet kokias vietas – vėlgi tuos pačius tarpudambius, prietiltes, kaip išimtis gali būti intakų žiotys.
Bus tęsinys.
Romualdas Žilinskas





































































