Kad ir kiek aš (ar kas nors kitas) stengčiausi įrodyti, kad sterkus galima sėkmingai vilioti pačiais įvairiausiais masalais, visgi guminukais šių plėšrūnų pagaunama daugiausiai. Pabrėžčiau – ypač vėlyvą rudenį, žiemą žuvaujant nuo kranto.
Vėlgi – galima rašyti, kaip sėkmingai silikoniniais viliokliais gaudoma viduriniuose, viršutiniuose vandens sluoksniuose arba netgi vandens paviršiuje, kas nebus jokios fantazijos, tačiau tenka pripažinti, jog spiningaujant prie dugno arba pačiame dugne guminukai nurungs bet kuriuos masalus. Čia jau kalbu bendrine prasme, kadangi sterkai – ne šapalai ir ne salačiai, netgi ne ešeriai, ir praktiškai visais metų laikais jie laikysis giliau už visas kitas mūsų plėšriąsias žuvis.
Dar vienas silikoninių masalų privalumas – formų įvairovė. Nors iš kieto plastiko šiais laikais galima pagaminti irgi pačių įvairiausių gyvių, kuriais maitinasi žuvys, tačiau savo kibumu (su retomis išimtimis) tokie viliokliai vargu ar bus geresni už klasikinius voblerius. O štai „guminė“ lerva, kirminas ar koks nors į nieką nepanašus silikoninis masalas, naudojant atitinkamą pravedimo techniką, gali nurungti net ir mums gerai žinomus riperius ar tvisterius. Beje, nenukrypstu nuo temos – žvejojant sterkus.
Visgi šiuo metų laiku blausiaakiai labiausiai domėsis žuvelės formos guminukais. Jų pateikimas (animavimo technika naudojant atitinkamą spiningavimo stilių) gali būti labai įvairus, ir kuris iš jų pats efektyviausias – negalėčiau tvirtinti. Pradėkime nuo labiausiai mums žinomo ir populiariausio – džigavimo.

Tas (ne)paprastas džigavimas
Paradoksalu, bet būtent džigavimas ir yra bene pats sudėtingiausias iš visų silikoninių masalų pravedimo būdų, nors gal kai kuriems pradedantiesiems spiningautojams taip neatrodo. Tačiau neatrodo, kol nepradeda gilintis. Tada jau ima sukti galvą: kažin, kokio dydžio ir kokios formos rinktis riperį? O kas geriau – ofsetinė galvutė ar galvakablis? Kokios masės? Ir kokią traukimo techniką pasirinkti, nes galima masalą įvairiai „šokdinti“, vilkti, daryti ilgas pauzes arba vesti agresyviai, dirbti tik rite ar dar ir spiningo viršūnėle?..
Kaip matote, sudedamųjų begalė net neįskaičiavus turimos įrangos ypatumų. Todėl visko nepapasakosiu, nes šitas straipsnis nusitęstų iki kitų metų – juk yra dar drop shot, jig rig, carolina rig, techas rig ir kiti spiningavimo būdai. Ir dar sykį primenu – visi jie tiks sterkų gaudymui vėlų rudenį spiningaujant nuo kranto. Bet juos aptarsiu vėliau...
Mano laimei, dar šio straipsnio pradžioje įspėjau, kad rašysiu apie žūklę upėse, kas gerokai susiaurina žvejybos techniką, nes sterkai tupi kažkur šalia vagos sąlyginai srauniame vandenyje. Kadangi masalus teks mesti gana toli, reikės ir ilgesnių spiningų. Be abejo – fast arba extra fast, nes džigaujant reikalingas jautrus įrankis.
O jei sraunu ir žuvų ieškom giliai (turėkite omeny, kad vanduo rudens antroje pusėje dažniausiai būna pakilęs, tad dar sraunesnis), tuomet teks rinktis masyvesnius galvakablius arba ofsetines galvutes. Todėl spiningų testas bus didesnis nei žuvaujant šiltesniu metų laiku.

Dar vienas dalykas, dėl ko pasunkėja gramzdai, yra didesni masalai. Jei vasarą sterkams upėse veikiausiai siūlyčiau 3, retai kada 4 colių riperius, tai dabar – ne mažesnius nei 4 colių.
Šioje vietoje, bent jau aš, susiduriu su pagrindine problema – kokio storio pintuką reikėtų rinktis? Bėda ta, kad ilgas ir gana didelio užmetimo svorio spiningas mažiau jautrus, nors ir naudojami sunkūs masalai. Sterko kibimas džigaujant ne visada akcentuotas, sakyčiau, jog dažniau nutinka priešingai. Plonesnis valas čia labai pagelbėtų, tačiau dugnas pilnas kliuvinių ir masalus gali „laidoti“ vieną po kito.
Sakysite, kad akmenynuose nepadės net labai stora gija. Patikėkit, padeda, kadangi dalį masalų visgi išgelbėji atlenkęs kabliuką. Arba tiesiog išlupi, nes kartais jis užsikabina už vandens samanomis apaugusio riedulio paviršiaus, kokių nors smėliu apneštų šakų, skudurų ir panašių kliuvinių. Todėl aš renkuosi storesnį valą ir sunkesnį svarelį – įrankio jautrumas išlieka beveik toks pats, masalo žaidimui tai įtakos irgi beveik neturi.
Kita vertus, dabar smulkių sterkiukų pasitaiko rečiau, paprastai kimba normalaus dydžio ar net labai solidūs blausiaakiai, masalą retsykiais pačiumpa apsimiegojusi lydeka, kuri irgi gali sverti daugiau nei tikitės – laimikį galima bus traukti be didesnės baimės, kad nutrūks. Aišku, šaltame vandenyje plėšrūnės priešinasi silpniau, bet ne visada. Trumpiau tariant, storesnis pintukas turės daugiau privalumų.

Dar norėčiau grįžti prie masalų. Sterkams paprastai rekomenduojami pagaminti iš standesnio silikono, mažesniais, nuožulniu kampu įstatytais uodeginiais pelekais riperiai, nes jų uodega virpa tankiau ir nedidele amplitude. Vėsiame vandenyje man labiau pasiteisindavo „lydekiniai“ variantai – minkštesni, plačiau, išraiškingiau mojuojantys uodegas tokio tipo masalai. Tiesa, upėse jie vis tiek pageidautini su siauresniu kūneliu, bet dabar tai irgi nėra nelaužoma taisyklė.
Spalviniai variantai nelabai kuo skiriasi nuo vasarinių, na, gal labiau ima dominuoti natūralesnių atspalvių, su mažiau blizgučių riperiai. Bet tai šviesiu paros metu, nes kuo puikiausiai, o dažnokai ir netgi geriau, sterkai ir dabar kibs naktimis, tad galima drąsiai naudoti labai ryškius, kontrastingus, baltus, fosforuojančius guminukus.
Taip pat nematau didesnio skirtumo tarp kvepiančių, „valgomų“ ar kitaip šioje plotmėje „pagerintų“ silikoninių masalų. Turi jie akis, žvynų įspaudus, nugarinius ar šoninius pelekus, manding, sterkams nelabai svarbu.
Silikono plūdrumas, gaudant masyviais galvakabliais ar ofsetinėmis galvutėmis, irgi atsiduria antrame plane, nors, kaip vėliau pamatysite, spiningaujant blausiaakius kitais būdais, bus reikšmingas.

Aš vis kalbu apie sunkius galvakablius ir ofsetines galvutes, bet nenurodau tikslaus svorio. Išties tai būtų tik dar vienas šablonas, kuris... nepasiteisintų. Ir vėlgi sudedamųjų dalių čia yra daug: valo diametras, užmetimo nuotolis, srovės stiprumas, gylis, masalo dydis, forma ir jo plūdrumas.
Įtakos turės ir vėjo stiprumas bei kryptis, žvejo pozicija krante, grunto sudėtis. Galiu viena pasakyti – svarelio masė turi būti tokia, kad pauzės metu riperis neslinktų dugnu. Kuomet spiningauju vasarą, judantis guminukas kitąsyk visai normaliai vilioja sterkus (aišku, ne slenkantis dugnu srovės greičiu), bet dabar geriau, kai masalas pauzės metu išsilaiko vienoje vietoje.
Beje, dabar būtent ilgesnės pauzės ir ne itin agresyvus masalo kilnojimas daug labiau patiks blausiaakiams nei staigus ir akcentuotas riperio šokdinimas virš dugno. Jei šiltesniame vandenyje pasukdamas ritę neretai dar tuo pat metu kilsteliu ir spiningo viršūnę, kad suteikčiau masalui didesnį „šuolį“, tai dabar lengvai jį atkeliu nuo dugno vienu arba kitu būdu.
Jei vasarą darau kartais ir tris staigias ritės apsukas, tai dabar vieną greitą arba dvi lėtesnes. Jei masalas užmestas toliau, manding, kad guminukas net normaliai neatsiplėšia nuo grunto, tik kažkiek pašliaužia pasroviui. Nors, aišku, kai nekimba, išbandai visokiausius variantus, kartais blausiaakiai nori ir judresnio guminuko, reikšmės turi ir konkretus masalo modelis.

Žūklė tokiu metų laiku yra nemenkas išbandymas spiningautojams. Ne tik dėl prasto oro, žemos temperatūros, kuri naktimis gali būti ir minusinė. Bėda ta, kad didelėse upėse, o čia jau turiu omeny Nemuną, Neries žemupį, dažnai tenka bristi. Ir gana giliai, jei nori pasiekti vagą, kur tupi sterkai. Maloni išimtis Nevėžis, kur gali sterkus vilioti nesušlapinęs batų. Ir nebūtinai garsiojoje duobėje – yra ir daugiau gerų vietų.
Tik nereikia galvoti, kad sterkai kimba pačioje giliausioje vagos vietoje – suaktyvėję blausiaakiai medžioja kur nors ties jos šlaitu. Kartais pakyla aukščiau, kartais masalus čiumpa ant apatinių šlaitų, čia jau kaip kur ir kaip kada – ieškai ir randi.
Aišku, gali švaistyti spiningu ir Nemune nuo kranto arba įsibridęs iki kelių, tačiau tokiu atveju masalą trauksi tik nedideliame šlaito plotelyje. Kuomet giliau įsibrendi, atsiranda galimybė traukti guminuką didesniu atstumu išilgai vagos. Kita vertus, ne taip toli užmetęs masalą, geriau jį „išžaidi“, jautriau sureaguoji į kibimą.
Dar vienas klausimas, kuris liko neatsakytas – geriau naudoti paprastus galvakablius ar ofsetines galvutes? Pastarosios tiek teoriškai, tiek praktiškai turi daugiau privalumų. Tarkim, ant to paties svorio galvutės gali kabinti skirtingo dydžio ir tipo kabliukus.
Ofsetinis padės išvengti šiekštų (nors šiaip jau vagoje arba šalia jos, kur gausu akmenų, dažniausiai srovė po jais pagrūda galvutę, kabliukas už tokių kliuvinių kabinasi palyginti retai). Nors aš vis tiek užsispyrusiai gaudau su paprastais kabliukais, nes geriau jau nutrauksiu vieną ar du papildomus masalus, tačiau turėsiu mažiau „tuščių“ kibimų.

Kitas privalumas – ofsetinėje galvutėje yra šarnyrinis jungimas su kabliuku. Jau pabrėžiau, kad dabar sterkai labiau nori lėtai, bet platesne amplitude judančių masalų. Teoriškai, gaudant su tokiu svareliu guminukas labiau judės į šalis. Bet kitąsyk sterkai geriau kimba spiningaujant galvakabliais. Ir čia man toptelėjo mintis, jog galimai net pauzės metu ant ofsetinės galvutės kabliuko užmautas guminukas labiau gali judėti veikiamas tėkmės, o galbūt tuo metu sterkai pageidauja kuo mažiau krutančio masalo. Čia tik spėjimas.
Kaip ir tai, kad sterkų laimikiai sumenko dėl... pernelyg didelės guminukų pasiūlos. Skamba nelogiškai, todėl paaiškinsiu. Anksčiau turėdavai kokių penkių, na gal septynių rūšių riperius. Kiekvienas jų kažkuo skyrėsi, bet jais spiningaudavai nuolat ir ilgainiui tiesiog jausdavai, kaip vieną ar kitą iš tų kelių guminukų reikia vesti, kokiomis sąlygomis tas ar anas labiau tinka.
Dabar nešiesi krūvą silikoninių masalų, kasmet perki vis naujesnius, tobulesnius ir tiesiog nespėji jų perprasti. Sakoma, kad žuvys įpranta prie konkrečių vilioklių ir juos ima sieti su pavojumi. Galima „išverst“ kitaip – žvejys nespėja įprasti prie masalų.
Pavyzdžiui, vakar naktį su bičiuliu žvejojom Kauno mariose. Nežinau kaip jis, tačiau aš per tris žūklės valandas pakeičiau gal dešimt ar dvylika riperių, kurių bent pusė buvo skirtingų firmų. Beje, anksčiau beveik nebandyti. Nepagavom nieko, neturėjom nė kibimo.
Ant kranto sėdėjo dugnininkas. Manėm, gaudo karšius. Išsišnekėjom. Karšius jis iš tiesų žvejojo dieną, bet, kaip sakė, nusibodo, o ir nelabai kibo. Todėl sumeškeriojo kuoją, pasidarė „porciją“ ir sugundė tris „nelegalius“ bei vieną poros kilogramų sterką. Per porą valandų...
Bus tęsinys.
Romualdas Žilinskas





































































