Kaip ir žadėjau praeitoje straipsnio dalyje, bent jau bendrais bruožais papasakosiu apie sterkų tvičingavimą nuo kranto šviesiu paros metu. Ir tam reikės jau giliau neriančių deep tipo modelių. Bet prie masalų dar grįšiu. Kita vertus, lygiai taip šiais vobleriais blausiaakius galima gaudyti ir sutemus, ir dar klausimas, kuris iš tų dviejų tvičingavimo būdų bus rezultatyvesnis. Aš balsuočiau už pastarąjį, jei ne keletas faktorių, kurie gerokai sujaukia visus planus.
Bėda ta, jog dabar tenka šiuos masalus pravesti ne tik giliai, bet ir atitinkama trajektorija – išilgai upės vagos šlaito. Jei pirmuoju atveju sterkus galėjai suvilioti visai netoli kranto, kur tėkmė aprimusi arba yra vidutinio stiprumo, tai dabar ji bus gerokai smarkesnė. Ir šie skirtumai ypač juntami vėlų rudenį, kuomet vandens lygis dažniausiai gerokai pakilęs.
Spiningaujant iš valties tai nesudarys problemų, tačiau žuvaujant nuo kranto teks ieškoti specifinių vietų. Tai bus kranto iškyšuliai, tiltų poliai (jei dėl pakilusio vandens ant jų užsiropšite), bet geriausiai – ilgos, toli į upės vidurį įsiterpusios dambos. Šie dirbtiniai statiniai dažniausiai galu remiasi būtent į vagos kraštą ir tai bus tikrai patogus pasirinkimas giluminiam tvičingui. Deja, kitaip nei gaudant iš valties, žvejys negalės staiga pakeisti žūklavietės – na, gal nueiti iki kitos, dar kitos dambos, bet tik tiek...

Padėtį apsunkina ir faktas, jog jei žūklavietė tvičingavimui deep vobleriais tinkama žvejui, dar nereiškia, kad ten apskritai yra sterkų. Čiups jie masalus ar ne – čia turbūt mažiausiai rūpimas klausimas, nes jis anksčiau ar vėliau išsprendžiamas. Vaizdžiai išsireiškus, spiningautojui turi labai gerai sukristi „kortos“, kad rastų tikrai tinkamą vietą tokiai žūklei.
Tarkime, kad žinome „topinę“ žūklavietę, kur beveik šimtas procentų, kad rasime sterkų. Kaip ten tvičinguosime ir kokius modelius pasirinksime? Ir štai čia yra vienas dalykas, apie kurį kažkodėl niekas garsiai nekalba – arba visai neužsimena, arba tiesiog „numuilina“ aptakiomis frazėmis, arba sako netiesą. Nors gal veikiau rodo, nes apie tvičingavimą YouTube „prikepta“ daug laidų, kuriose labai dažnai vaizduojama, kaip po vandeniu dirba vienas arba kitas vobleris – žiūrovui pateikiama akivaizdi filmuota reklaminė medžiaga.
Deja, akyliau pažiūrėjus, kaip tas masalas juda, galima suprasti, jog jis traukiamas arba ežere, tvenkinyje, arba geriausiu atveju tokioje tėkmėje, kokia būna Nevėžio žemupyje, kuomet į tą upę plūsteli staiga pakilusio Nemuno vanduo.
Gal aš nusišneku, bet nejau greitesnėje srovėje vobleris pauzės metu sustings vandens storymėje, tingiai kraipysis į šalis, o pavadėlis ir valas atsipalaiduos? Ir dar turint omenyje, kad deep modelis yra su ilgu, plačiu liežuvėliu, kuris padeda tam masalui pasiekti gelmę spaudžiamas vandens masės – tuo metu, kai traukiame vilioklį arba... kada jį veikia priešais judantis stiprus vandens srautas.

Ir tai gana keista, nes tuo pat metu autoriai aiškina, kad tvičinguojant tėkmėje ilgos pauzės yra beprasmės (tai tiesa), čia galimi tik trumpi voblerio patrūkčiojimai – plastiškesni, agresyvesni, įvairios jų kombinacijos. Kadangi gaudome sterkus, o dar ir vėlų rudenį, didelės agresijos vargu ar reikės, nebent blausiaakiams užėjo alkio priepuolis, kas tokiu metų laiku yra retas reiškinys. Kita vertus, ilgaliežuviai modeliai bet kokiu atveju judės išraiškingiau nei tokie patys trumpaliežuviai.
Iš principo toks tvičingavimas tampa labiau panašus į lėtą, su trumpomis pauzėmis stop & go techniką, kuomet spiningo viršūnėle masalo galima ir netrūkčioti – pakanka sukti ritės rankenėlę. Aišku, jei norima agresyvaus voblerio žaidimo, tada teks dirbti ir kotu, tačiau, pasikartosiu, dabar jis daug mažiau turės įtakos vilioklio animacijai.
Sakyčiau, kad geriau jau tiesiog tolygiai (kuo lėčiau!) vesti masalą, nes dauguma šiuolaikinių minnow modelių vis tiek atlieka vadinamuosius rolling judesius, į kuriuos labiausiai ir reaguoja vangūs sterkai. Vėlgi, reikia atsižvelgti į kiekvieną voblerį atskirai, nes jų darbinės savybės išsiaiškinamos tik praktiškai.
Spiningaujant tokiu stiliumi (na, tebūnie – tvičinguojant) smarkiai prasiplečia modelių asortimentas, kadangi galima naudoti anksčiau minėtų voblerių deep variacijas, jei, suprantama, tokios yra, nes ne visi jas turi. Tai gali būti tipiniai tvičinginiai modeliai su prailgintais liežuvėliais arba labiau tolygiam traukimui skirti minnow bei shad vobleriai.
Todėl konkrečių modelių net nevardysiu. Beje, jei tvičinguojant lėtoje ar nelabai greitoje tėkmėje ir sąlyginai sekliuose vandenyse aš išskyriau neutralaus plūdrumo voblerius, kaip pačius tinkamiausius, šiuo atveju plūdrumas jau turės gerokai mažesnę reikšmę.

Priklausomai nuo panirimo gylio, jie galėtų būti įvairaus dydžio. Visgi rinkčiausi didesnius, o tai būtų maždaug nuo 9 cm minnow ir 6–7 cm shad, ne vien todėl, kad pastarieji pasieks didesnį gylį nei mažesnės jų variacijos, tačiau ir labiau vilios stambesnius sterkus. Dabar tas metų laikas, kuomet didieji blausiaakiai nori ir atitinkamų gabaritų masalų.
Gaudant deep modeliais yra vienas dalykas, kurio reikėtų paisyti. Apie tvičingavimui ir šiaip gaudymui vobleriais skirtus spiningus rašiau daug kartų. Bet vieno fakto gal ir neakcentavau. Paprastai kotus renkamės atsižvelgdami į masalų užmetimo svorį, jų pravedimo techniką, kaip toli vilioklius teks užmesti ir panašius dalykus.
Siūlyčiau atkreipti dėmesį, kad tokios pačios masės vobleris su ilgu liežuvėliu turi didesnį pasipriešinimą vandens srautui. Juo labiau – tėkmėje. Jei tokios pačios masės trumpaliežuviui modeliui normaliam tvičingavimui pakanka, tarkim, iki 25 g užmetimo svorio spiningo, tai čia jau teks rinktis bent iki 30 g ar galingesnį kotą.
Tas pats ir su akcija. Galimai kai kurie modeliai visai neprastai arba net geriau žaidžia tvičinguojami su fast akcijos spiningu, tačiau dabar jau teks žvejoti standesniu. Aišku, didesnio testo to paties ilgio ir tos pačios akcijos kotas ir šiaip bus mažiau lankstus, bet nepatrukdytų išsibandyti ir dar kietesnį. Deja, standesni kotai turės ir minusą – gali sumažėti užmetimo nuotolis...

Retai naudojamos sistemėlės vobleriams
Šoninio pavadėlio arba paternoster sistemėlė turbūt tebėra pati populiariausia ir geriausiai žinoma iš visų spiningavime naudojamų sistemėlių. Yra dvi pagrindinės šios sistemėlės modifikacijos – klasikinė su svareliu valo gale ir slankiojanti, kuomet svarelis tvirtinamas prie nedidelės, mūsų atveju dažniausiai apie 30 cm ilgio storo fluorokarbono atkarpos.
Jos gale būna suktukas, kurio ausele slankioja pagrindinis valas. Pagrindinė gija su maždaug 1,2 m ilgio fluorokarbono pavadėliu jungiama kitu suktuku, jis kartu yra ir savotiškas stop mazgas, nes neleidžia svareliui su fluorokarbonine „atšaka“ nuslinkti iki pat masalo.
Klasikinė paternoster gali būti įvairių tipų: su trišakiu suktuku, dviem paprastais suktukais, vienu suktuku, visai be suktukų. Apie ją rašyta ir dar bus rašoma daug kartų, nenorėčiau nagrinėti visų variacijų, nes šis straipsnis išsitęstų. Apie slankiojančią paternoster, kurią spiningautojai taiko gerokai rečiau, šių metų kovo mėnesį publikavau išsamų straipsnį „Su paternoster sistemėlėmis ir vobleriais“, kur detaliai išdėsčiau jos galimybes, konstrukciją ir panašius dalykus, tad irgi nematau prasmės daryti ano rašinio santrauką.
Paprastai šoninio pavadėlio sistemėlės taikomos gaudant silikoniniais masalais, bet jie gali būti keičiami ir vobleriais. Kurie iš šių dviejų vilioklių geresni viliojant sterkus, sunku pasakyti, čia daug kas priklauso nuo blausiaakių įnorių ir žvejo tikėjimo, nes žūklės sąlygos beveik neįtakoja masalų pasirinkimo. Tiesa, šįsyk kalbėsiu tik apie mums įprastus voblerius su liežuvėliais, nes galima pritaikyti ir beliežuvius.

Jei sugalvosite gaudyti vobleriais, išsyk perspėju, kad tam tiks ne visi modeliai (nesvarbu, kokias plėšrūnes begaudytumėte). Tokiam spiningavimui reikalingi maždaug iki 0,5 m panirimo gylio (galimos išimtys) plaukiantys arba neutralaus plūdrumo vobleriai. Konkrečiai sterkams geriausi minnow tipo masalai, nors gali būti kibūs ir shad/minnow ar tipiniai shad. Aišku, čia yra ir daugiau niuansų, tačiau jie galioja gaudant bet kurias žuvis, kaip ir minėjau, visa tai smulkiai išdėstyta ankstesnėje publikacijoje.
Su paternoster sistemėlėmis nuo seno velkiaujama Kauno mariose ir būtent gundant sterkus bei ešerius. Žvejai tai vadina velkiavimu „su šratu“, nes valo gale kabinamas masyvus švininis šrato formos svarelis. Nenukrypsiu į smulkmenas, pasakysiu tiek, kad šiame vandens telkinyje sterkai viso atviro vandens sezono metu su tokiomis sistemėlėmis paprastai viliojami ne didesniais nei 7 cm ilgio vobleriais.
Upėse, kuomet rudenį paternoster su vobleriu mėtoma iš valties ar nuo kranto, aš paprastai renkuosi ne mažesnius nei 7 cm modelius. Kodėl upiniai blausiaakiai atiduoda pirmenybę didesniems masalams, neteorizuosiu, tai paminėjau kaip faktą. Ir dar viena pastaba – velkiaujant masalai nuolat juda, o šiuo atveju mes darome ilgas pauzes, kurių metu gana dažnai ir susigundo sterkai. Deja, didesni tos pačios serijos vobleriai neria giliau nei mažesni, todėl tinkamų masalų nėra labai daug.

Kita vertus, rastume ir tikrų milžinų, kurie nyra į mums reikiamą gylį. Tai Megabass I-Jack (107 mm), Megabass Ito Shiner SSR (115 mm), Megabass X (120 ir 140 mm), Yo-Zuri Crystal 3D Minnow Jeinted (130 mm) ir panašių. Tokių voblerių dydis stambių sterkų negąsdina, tačiau žvejui iškyla problema – kai kurie jų daug sveria, o pridėjus dar ir dugne juos sulaikantį svarelį, gali prireikti kone jūrinio spiningo. Beje, turėkite omenyje, kad didesniam vobleriui vien dėl jo dydžio reikės masyvesnio gramzdo, nes toks masalas labiau priešinasi srovei.
Todėl perlenkt lazdos nesiūlyčiau, nes po kelių valandų žvejybos su galingu kotu ir sunkiais masalais nepakelsite rankų. Man aukso vidurys yra 7–10 cm modeliai. Kaip vienus geresnių paminėsiu Ima Sasuke SF-95, Pontoon21 Preference 75F-SR, Marionette Minnow 90 (F ir SP versijos), Bet A-Minnow 78 ir 92 (F ir SP versijos).
O tuos didžiuosius, kiek teko matyti, kai kurie spiningautojai pateikia sterkams su kulkomis. Faktiškai tai būna carolina rig sistema su maždaug 20–30 g tokios formos slankiojančiais svareliais ir daugiau nei metro ilgio fluorokarboniniais pavadėliais. Nereikia 50 ar 60 g gramzdų, kaip kartais mėtant į Nemuno vagą voblerius su paternoster. Beje, gaudoma irgi kitokiu principu. Visgi spiningai taip pat būna ne iš lengvųjų kategorijos. Tačiau nekomentuosiu to, ko nesu išbandęs....
Laukite tęsinio.
Romualdas Žilinskas





































































