Per pastaruosius du dešimtmečius nauji spiningavimo būdai ėmė dygti kaip grybai po lietaus. Vieni jų pasiteisino, kiti – ne, kas, suprantama, yra natūralu. Viskas čia puiku – žvejų akiratis plečiasi, žūklės įrangos pardavimas kyla ar bent jau nekrenta. Tačiau visame tame „lipime į kalną“ pastebėjau vieną įdomų dalyką – anksčiau ką tik atsiradę, patobulinti masalai ir (ar) pakitusi jų pravedimo technika (nauji meškeriojimo būdai dažnai turi ir savitą vilioklių animavimo stilių) būdavo labiau orientuoti į žuvų elgseną, maitinimosi ypatumus ir panašiai.
Panašiai yra ir dabar, tačiau tik panašiai, kadangi vis dažniau konkrečių žvynuotųjų rūšių biologija atsiduria tarsi antrame plane ir „pritempiama“ prie žvejybinių naujovių. Galbūt ne visi suprato, ką norėjau tuo pasakyti, todėl paaiškinsiu plačiau.
Tarkim, koks nors turintis You Tube kanale laidą žvejys ima pasakoti apie sterkų gaudymą vėlų rudenį tam tikru būdu, kuriam reikalingi tokie, bet ne kitokie masalai, o juos būtina vesti tik labai lėtai – vilkti padugne, daryti ilgas pauzes. Savo mintis pagrindžia (nors tikrai ne visada) teiginiais, kad vėsiame vandenyje blausiaakiai bus pasyvūs, jų aukos irgi vangios, tupi apatiniuose vandens sluoksniuose, todėl šitaip animuojami viliokliai turi daugiausiai galimybių sugundyti plėšrūnus.
Kitoje laidoje kitas žūklautojas sako, jog vėlų rudenį sterkai prieš žiemą stengsis kuo daugiau prikimšti skrandį, dėl ko jo propaguojamas (ar proteguojamas) spiningavimo būdas žūklauti jau kitais masalais, vesti juos agresyviai, kad imituotų sprunkančią žuvelę ir suerzintų sterkus, tokiu metų laiku yra pats geriausias. Kuris iš tų meškeriotojų teisus, o kuris perlenkė lazdą?

Atsakau – abu jie veikiausiai nemeluoja, juolab, aiškiai matom, kaip traukia sterką po sterko. Tačiau, galimai patys to nesuprasdami, sako tik pusę tiesos. Esmė tame, jog bet kurių žuvų kibimas vienais ar kitais masalais, tuo ar kitu būdu priklausys nuo pačių žvynuotųjų noro maitintis. Tiksliau – nuo įvairių aplinkos veiksnių, kurie įtakos jų aktyvumą. Nemažai reikšmės turės ir konkretūs vandens telkiniai.
O svarbiausia, tiedu spiningautojai nepaminėjo, kiek prireikė laiko, kol įsisavino savo minimus žūklės būdus ir kiek buvo „tuščių“ žvejybų, kol pavyko nufilmuoti (ar tai sumontuoti po „gabaliuką“) laidą. Ir dar – kiekvieno jų naudojamas žūklės būdas tėra vienas iš daugelio ir jokiu būdu ne universalus.
Nereikia šių žodžių suprasti, kaip priekaišto, ironijos ar noro pasirodyti protingesniu, gudresniu. Juk mano rašiniuose lygiai taip pat rastumėte debesis dviprasmybių, prieštaravimų, teiginių, kurie nesutampa su jūsų praktinėmis išvadomis. Kita vertus, kai kurių faktų netgi negalite patikrinti – ar kas nors garantuos, jog mano minėta, tarkim, 10 kg lydeka ar 3 kg sterkas išties buvo sužvejoti...
Na, o dabar, jei nepraėjo noras skaityti, papasakosiu apie sterkų gaudymą Texas rig ir Carolina rig sistemėlėmis.

Dvi panašios, bet nevienodai tinkamos sistemėlės
Pradėsiu nuo pirmosios, kuri, mano nuomone, yra paprastesnė jau vien todėl, kad savo montažu kažkiek primena ant ofsetinės galvutės užmautą kabliuką. Na, gal ne visai taip, tačiau šiokio tokio panašumo yra. Ir dėl dviejų priežasčių. Ofsetinės galvutės gali būti įvairių formų, tame tarpe ir kulkos, kurios yra tarsi firminės Texas rig ir Carolina rig sistemėlių detalės – tai svareliai, pro kuriuos kiaurai veriamas valas ir jo gale pririšami kabliukai. Texas rig sistemėlėje kabliukas faktiškai glaudžiasi su gramzdu, todėl tai yra antroji priežastis, kodėl ją lyginau su paprastu ofsetinės galvutės montažu.
Tačiau derėtų pabrėžti, kad Texas rig svarelis, kitaip nei džigavimui skirtose galvutėse, laisvai slankioja fluorokarboniniu pavadėliu, dėl ko spiningaujant su tokia sistemėle geriau juntamas kibimas. Masalas taip pat turi daugiau „laisvės“, žaidžia plastiškiau, natūraliau ir, be abejo, geriau vilioja plėšrūnes.
Kita vertus, aš gal šiek tiek „perspaudžiau“ su kulkos formos svareliais, juos veikiau reikėtų vadinti klasikiniais, dažniausiai naudojamais ar panašiai, nes tokiai žūklei gaminami dar ir cilindro, statinaitės, kiaušinio, šeivos formos ir panašūs gramzdai. Nors esminis jų bruožas išlieka – jie yra daugiau ar mažiau ištęsti, aptakūs. Tokia forma beveik nekliūva už vandens augalų, akmenų, šiekštų. Svarelių masė gali būti įvairi, mūsų parduotuvėse mačiau kulkas iki 42 g svorio, nors būna sunkesnių nei 50 g.

Svareliai šioms sistemėlėms gaminami iš švino, volframo, plieno ir žalvario, pasitaiko padarytų iš įvairių lydinių. Rastume ir barškančių, t. y. su viduje esančiais šrateliais, specialiomis kapsulėmis. Tačiau grįžkime konkrečiai prie Texas rig, nes ligi šiol kalbėjau praktiškai apie tai, kas tinka abiem sistemėlėms.
Texas rig sistemėlei reikės maždaug 50–70 cm ilgio 0,32–0,40 mm storio fluorokarbono (jei nusitaikėme į sterkus) atraižos, kiaurai perveriamo svarelio, metalinio, keraminio, stiklinio arba plastikinio rutuliuko su skylute ir, suprantama, kabliuko. Aš kalbu tik apie paprasčiausią Texas rig, nes tokių sistemėlių modifikacijų rastume dar bent penkias, nors, mano nuomone, dauguma jų yra tiesiog patobulintos dėl patobulinimų, žodžiu, yra sviestuotas sviestas.
Kokios masės bus svarelis, priklausys nuo srovės stiprumo, nes, jei dar nepamiršote, pasakoju apie sterkų gaudymą tekančiame vandenyje vėlyvą rudenį. Manau, kad su lengvesniu nei 20 g neišsiversite, nebent žvejosite ne itin plačioje lėtesnės tėkmės upėje. Svarelio masę taip pat įtakoja ir masalo dydis, nes stambesnį guminuką vandens srautas veiks smarkiau, kels į viršų, žodžiu, su lengvesne apkrova paprasčiausiai nepasieksite dugno.

Kadangi išvardijau keturis metalus, iš kurių gaminami gramzdai, pasakysiu, kuo jie tarpusavyje skiriasi. Visų pirma tankiu, o tai reiškia, kad, tarkim, volframinis svarelis bus pats sunkiausias, o plieninis – lengviausias. Tai reiškia, kad tokio paties svorio kulka ar tai cilindras iš pirmo metalo bus gerokai mažesnis, kas irgi turės įtakos vandens pasipriešinimui – faktiškai galima bus naudoti šiek tiek lengvesnį gramzdą.
Tad kam gaminami žalvariniai ir plieniniai svareliai, jeigu pakaktų volframinių ir švininių? Dėl didesnio skambesio, nes vienas iš žuvis viliojančių veiksnių (bent jau teoriškai) yra kulkos ar kito tam skirto svarelio atsimušimas (pasitaisysiu, nuolatinis atsimušinėjimas) į metalinį, stiklinį ar keraminį rutuliuką, kuomet žvejys animuoja masalą. Suprantama, jei traukia netolygiai, bet su pauzėmis ir patrūkčiojimais.
Ir štai čia yra vienas įdomus momentas, kuris susijęs tiesiogiai su sterkų gaudymu šaltame vandenyje, o ypač – naktimis. Problema ta, kad blausiaakiai neretai tokiomis sąlygomis nori „tylių“ masalų, tai pastebėjau netgi spiningaudamas vobleriais. Dauguma jų šiais laikais turi specialius vidinius įtaisus su barškučiais, šrateliais, kurie skleidžia garsą ir padeda išlaikyti atitinkamą masalo poziciją vandenyje, suteikia savitą žaidimą, pagerina užmetimo nuotolį. Nustebsite, bet kitąsyk sterkai kimba tik ant paprastesnių plastikinių arba iš balzos pagamintų modelių. Čia bus lygiai tas pats. Ką daryti?

Nieko stebuklingo – užmauti minkšto plastiko rutuliuką ir naudoti švininį svarelį, nors, manyčiau, tada jau tiks bet koks. Na, gal tie žalvariniai ar plieniniai gramzdai visgi gali garsiai daužytis į povandeninius akmenis, tad apsidraudžiu.
Tiesa, rutuliukai turi dar ir kitą paskirtį. Jie apsaugo ant kabliuko užrištą valą, nes mazgą gali pažeisti kietas metalas, kada svarelis kaskart vis baksnos į kabliuko auselę. Taip pat rutuliukas (vėlgi teoriškai) kartais atlieka ir vizualinę funkciją, neva jis savo spalva vilioja plėšrūnus. Gal smalsius ešerius ir gundo, dėl sterkų nebūčiau toks tikras. Tą patį pasakyčiau ir apie dažytas, iki akinamo spindesio išblizgintas kulkas.
Apie kabliukus... Čia viskas aišku – jeigu jau spiningaujate su svareliais, kurie padeda išvengti kliuvinių, faktas, jog ofsetiniai kabliukai bus irgi skirti tokiam reikalui. Pasitaiko, kad juos pakeičiu į paprastus, bet tai tose žūklavietėse, kur dugnas švaresnis ir ten gaudau su Texas rig, o ne įprastais galvakabliais ar ofsetinėmis galvutėmis.
Masalai šiai sistemėlei dažniausiai naudojami pailgi, o tokia forma atitinka ir sterko „skonį“. Faktas, kad dominuos įprastiniai riperiai, tvisteriai, visokie sliekai, kai kurios lervų imitacijos ir panašūs viliokliai, geri rezultatai gaunami su silikoninėmis varlėmis, vėžiais. Apie spiningavimo techniką kalbėsiu mažiausiai, nes ji praktiškai tokia pati, kaip ir džigaujant. Galbūt tik dažniau naudoju paprastą vilkimą dugnu su pauzėmis, tačiau tai irgi vėlyvo rudens įtaka – šiuo metų laiku sterkai nori ne šokinėjančio, o ramiai vedamo ar net sustingusio dugne vilioklio.

Carolina rig faktiškai yra Texas rig atmaina su ilgu, apie 0,5 m pavadėliu. Kitas skirtumas – svarelis bei šratelis slankioja pagrindiniu valu ir remiasi į jungiantį pavadėlį suktuką. Vėlgi, Carolina rig būna įvairių modifikacijų. Kai kurios pernelyg „gudrios“. Tarkim, su dviem sujungtomis fluorokarboninėmis atkarpomis, kur viena atlieka pavadėlio vaidmenį, o kita – slankioja gramzdas su dviem rutuliukais iš abiejų pusių.
Nelabai suprantu, kur čia privalumas... Arba kuomet svarelis užspaudžiamas stop mazgais. Kam tada apskritai kažką nerti ar verti – imi fluorokarbono atkarpą ir „sulipdai“ ant jos grandinėlę iš plūdinei skirtų švininių svarelių – paprasta ir dar mažiau kabinsis už kliuvinių. Bet gal neįsibėgėsiu su man būdingomis ironijomis...
Carolina rig skirta itin pasyvių žuvų žūklei, kuomet masalą reikia traukti visai lėtai arba (ir) jam suteikti kuo natūralesnį žaidimą dugne bei šiek tiek virš jo. Tokia sistemėlė labiausiai tinkama gaudant su įvairiomis lervomis, kirmėlėmis, vėžiukais ir panašiais iš silikono pagamintais gyviais. Ar sterkai domėsis tokiais masalais? Patikėkit, kad taip, tačiau spiningaujant upėse iškils viena esminė problema – ilgas pavadėlis tėkmėje plevėsuos ir viliokliai neropos dugnu arba nežais taip, kaip tikitės, nes bus sunkiai valdomi.
Dėl šios priežasties tokiu metų laiku, kai sterkai patraukia į gilesnius upių vandenis, Carolina rig gali praversti nebent „lėtapėdžio“ Nevėžio duobėse ar plačiose Nemuno įlankose, gal kur nors tarpudambiuose, kai sutemus šie plėšrūnai išplaukia į seklesnes vietas. O štai ežeruose ir tvenkiniuose šita sistemėlė gali būti tikra „bomba“. Tačiau apie tuos vandens telkinius jau bus atskiras straipsnis...
Romualdas Žilinskas





































































