Pirmojoje šio straipsnio dalyje aptariau sterkų rudenines žūklavietes. Perskaičiau, ką parašiau ir pagalvojau, kad žvejams gali susidaryti klaidingas įspūdis, nes minėjau, jog blausiaakiai net ir dabar gali laikytis pakankamai stiprioje tėkmėje. Neatsižadu savo žodžių, tačiau čia yra keletas svarbių niuansų, kuriuos derėtų akcentuoti. 

Dienos metu, o ypač jei ji yra šviesi, saulėta, kas antroje rudens pusėje būna retai, sterkai upėje gerokai nutols link vagos, o ten, suprantama, vandens srautas bus stipresnis nei priekrantės zonoje jau vien todėl, kad yra didelis gylis. Vakarop dar prietemoje arba visai sutemus, jei šie plėšrūnai suaktyvės, galbūt patrauks arčiau krantų. 

Tačiau reikia turėti omenyje, kad tokio paties stiprumo tėkmė mažame ir dideliame gylyje neretai smarkiai skiriasi. Skamba veikiausiai paradoksaliai, gal net prieštarauja ką tik parašytiems žodžiams, bet esmė yra vandens sluoksniuose, kurių, kaip žinote būna trys – viršutinis, vidurinis ir apatinis. 

Viršutinis ir apatinis yra patys ploniausi (siauriausi), jei žiūrėtume į upės pjūvį. Viduriniu teka didžiausia vandens masė, jis, jei taip galima išsireikšti, pastoviai arba vienodai greitas. Arba vidutinio greičio, sąlyginai lėtas, žiūrint, kokia upė, koks vandens nuolydis yra konkrečioje upės atkarpoje. 

 


Viršutinio vandens sluoksnio greitį smarkiai koreguoja vėjo kryptis – jei vėjas pūs pasroviui, jis pagreitės, bus net smarkesnis už vidurinį sluoksnį. Šoniniai vėjai, o juo labiau priešsroviniai, turi priešingą įtaką vandens paviršiui. Tačiau tai nereiškia, kad upe pirmu atveju tekės daugiau, o antru – mažiau vandens, nes vidurinis sluoksnis tarsi kompensuos pagreitėjusį arba sulėtėjusį paviršinį sluoksnį. Aišku, čia yra gerokai sudėtingiau, rastume įvairių niuansų, išlygų, bet visa tai aiškindamas ištempčiau įžangą iki atskiro straipsnio.

Apatinis sluoksnis į tokius išorinius veiksnius beveik nereaguoja, tačiau su viena sąlyga – jei yra pakankamai gilu. Gal nepatikėsit, tačiau arčiau dugno vanduo gali tekėti labai lėtai, net keisti kryptį, apsisukti – tai priklauso nuo dugno reljefo. Priekrantėje, jei upė teka tiesiąja ir ten seklu, tarkim, 0,5–1,5 m, tarp vandens sluoksnių ribos labai menkos arba visai pranyksta. Ir pirmiausiai tai liečia būtent apatinį vandens sluoksnį, jei dugnas yra lygus. Aišku, čia kalbu apie didžiąsias mūsų upes. 

Ką tuo noriu pasakyti? O tai, kad vagoje esančiam sterkui gali būti visiškai dzin, kas vyksta viduriniuose ir viršutiniuose vandens sluoksniuose, nes jis galimai tupi kur nors už dugne esančių akmenų, kitų kliuvinių, reljefo pakilimų, įduboje ir panašiai. Beje, mes dažnai net negalime tokių dalykų pastebėti, nors, kaip sako žvejai, skaitome upę. Visgi „perskaityti“, tarkim, Nemuno vidurį yra labai sudėtinga ir tuo įsitikinau ne kartą.

 


Labai geras pavyzdys – viena tiesi šios upės atkarpa netoli Kauno. Beje, mažai žinoma žvejams, ir tai man visai į naudą, nes sterkai ten kimba tik dviejuose „taškuose“ (praktiškai beveik pačiame upės viduryje), bet reikia labai tiksliai užmesti guminukus. Kad ten dugne yra skersai tėkmės išsidėsčiusios povandeninės akmenų juostos, supratau iš nutrauktų guminukų kiekio. Užmeti šiek tiek aukščiau – masalui amen. Pataikyt reikia žemiau akmenų, tačiau jei pernelyg žemai, sterko nesuviliosi. O žiūrint į Nemuną, nepasakysi, kad būtent čia išskirtinės vietos, nes upės vanduo teka tolygiai be jokių sūkurių ar paviršiaus raibulių, kas paprastai išduoda dugno nelygumus. 

Ir tik po kelių metų, kuomet vieną karštą vasarą upės vanduo nuseko itin smarkiai, pamačiau, kad esu teisus. Netgi tada tuos povandeninius slenksčius buvo galima įžiūrėti gana neįprastu būdu – tik atsisėdus ar atsitūpus matėsi savotiški vos vos regimi vandens paviršiaus pakilimai.  

Kuomet vėlyvą rudenį blausiaakiai sumąsto priartėti prie krantų, tada renkasi ir atitinkamas vietas. Aišku, jie vasarą ar rudens pradžioje irgi neplaukia bet kur, visada yra priežastys, kodėl lankosi konkrečiuose plotuose. Dabar vanduo šaltas, žuvys taupo energiją, todėl aplenkia rėvas, užrėvius, sraunesnes tiesias upių atkarpas. Sterkams taip pat ten nėra ką veikti – kam vargintis, jei net ir maisto tokiose vietose gerokai mažiau. Na, bet aš apie konkretesnes žūklavietes kalbėjau pirmoje rašinio dalyje...

 


Nori pagauti sterką – sek išankstinę orų prognozę

Visada visiems įdomu, koks oras būna geriausias vienų ar kitų žuvų žūklei. Daug metų žvejoju sterkus, bet kažkokių ypatingų, išskirtinių meteorologinių sąlygų tą ar kitą žūklės dieną arba naktį, kurios sutaptų su blausiaakių aktyvumu, nesu pastebėjęs. Stovinčio vandens sterkams būna kitaip, čia daug kas priklauso nuo konkrečių telkinių, tačiau aš kalbu apie spiningavimą upėse. Aišku, skaisti saulėta diena nėra geras variantas, bet tai suprantama, nes sterkai – prieblandos ir nakties plėšrūnai.

Kita vertus, pasitaiko ir išimčių. Yra pavykę atsitiktinai sužvejoti sterkų net giedrą ankstyvą popietę sąlyginai nedideliame gylyje. Tiesa, vasarą ir specifinėse vietose, kur į vandenį krito medžių, stataus kranto ir ant jo esančios aukštos žolės šešėliai. Bet vienas ar du per keletą metų, kada žuvauji per savaitę bent du ar tris sykius, – tai tikrai grynų gryniausi „fuksai“. 

Ežeruose, dideliuose tvenkiniuose pagauti normalaus dydžio sterką tokiu paros ir metų laiku vos 1,0 m gylyje šalia kranto veikiausiai būtų apskritai neįmanoma, tačiau mažesnių tvenkinių aukštupiuose – galbūt irgi iškristų laimingas loterijos bilietas. Giedrą naktį – jau kita kalba. Visgi šis straipsnis yra apie vėlyvą rudenį, tad gal be reikalo įterpiau tokius pavyzdžius. 

 


Vienintelis dalykas, kuris man įsirėžė į atmintį – sterkai geriau kimba keičiantis orams, nors daugumai kitų žuvų būna atvirkščiai. Beje, nesvarbu, kokiu metų laiku. Ir čia yra įdomi sistema. 

Tarkim, per TV žinias meteorologai ima pranašauti, kad kol kas galite džiaugtis gerais orais dar maždaug keturias ar penkias dienas, o vėliau į šalį atkeliaus koks nors iš esmės keičiantis orą ciklonas ar anticiklonas. Gali būti priešingai – ima raminti, kad pakentėkite dar keletą dienų ir orai ženkliai pagerės. 

Ir būtent ties tų permainų „slenksčiu“ sterkai suaktyvėja. Nors oro pasikeitimo ženklų nėra net menkiausios užuominos, bet blausiaakiai jau pradeda „pagerintai“ čiupti masalus. Taip staiga ir, regis, nei iš šio, nei iš to. Jeigu tomis dienomis oras išlieka stabilus (juk būna, kad viskas persiverčia per pusdienį ar vieną naktį), sterkų aktyvumas irgi nekrenta iki pat paskutinės oro pasikeitimo dienos. Jei juntami artėjančių ciklonų požymiai, jis po truputį krenta – kibimo pikas buvo vakar ar užvakar, o ryt dar labiau nusilps... 

  


Bendrai apie masalus

Sterkai žvejojami (tiksliau, juos galima pagauti) įvairiais masalais, bet patys geriausi, be abejonės, yra vobleriai ir guminukai. Visgi veikiausiai keturi iš penkių spiningautojų vėlų rudenį tiksliniam blausiaakių gaudymui rinksis silikoninius vilioklius. Kaip atsarginį variantą galėčiau siūlyti tail spinerius ir vibus, kuriais galima džigauti kaip ir guminukais. 

Tačiau tai palyginti nauji masalai ir kol gerai jų neišbandysiu „jutūbinės tiesos“ manęs neįtikins, todėl nežadu fantazuoti apie tai, ką praktiškai tokiu metų laiku bandžiau tik labai atmestinai. Tiesa, dar neblogą efektą duoda ir poroloninės žuvelės, jos po truputį vėl ateina į madą, tačiau šiais viliokliais spiningauja kol kas dar labai nedaug žvejų. Taigi šįsyk apsiribosiu tik dviejų rūšių masalais.

Tai, jog dauguma spiningautojų rinksis būtent guminukus, o ne voblerius, visai nereiškia, kad jie visada bus teisūs. Dalis tų žvejų sterkus gundys silikoniniais viliokliais iš įpročio, vadovaudamiesi principu „nes taip daro dauguma“ ir dėl finansinių sumetimų. Paskutinis faktorius, manding, tampa vis mažiau aktualus, nes voblerių kainos pakilo labai nežymiai, o kai kurių modelių net nukrito. Paprastesnis „silikonas“ kainuoja panašiai kaip ir prieš keletą sezonų. 

 


Tačiau pastaruoju metu jis vis gerinamas kvėpinant ir gardinant krevečių kiaušiniais, kalmarų liežuviais ar skumbrių ausimis (man vienodai smirdi – nelabai skiriu ir tikrai neragauju), diegiant 3D ar 4D technologijas (regis, toks geras modelis, tik spalvos – nerauk rūtų), padarant besivartančias akis (gerai, kad dar blakstienų nesumąstė pridėti) ir panašiai. 

Trumpiau tariant, šitie „naujadarai“ brangūs, o ar tapo kibesni – labai didelis klausimas. Todėl atsiranda guminukų, kurių vienetas, bet ne pakuotė kainuoja 2–3 eurus ar net daugiau. Tačiau tai tik pusė bėdos, nes galvakablių ir ofsetinių galvučių kainos padidėjo gerokai. Ir tai švininių, nes volframinės dabar kainuoja kosminius pinigus.

Kaip technologinį pliusą akcentuočiau guminukų modelių ir formų įvairovę, visokio minkštumo bei tvirtumo silikoną, guminukų plūdrumą ir dar labiau išsiplėtusią spalvinę gamą. Visokie „blizgučiai“, kelių spalvų kombinacijos, pamarginimai, mano vertinimu, smarkiai praplečia šių masalų asortimentą. Kadangi kalbu apie sterkus, visi šioje pastraipoje išvardyti patobulinimai blausiaakių žūklei turi teigiamos įtakos. 

Žvejodamas sterkus aš paprastai per metus nutraukiu ne daugiau kaip penkis ar šešis voblerius, o silikoninių masalų – bent tris ar keturis kartus daugiau. Pasitaiko, kad per vieną žūklę „laidoju“ keletą guminukų – nepadeda net ofsetiniai kabliukai. Tai natūralu, nes blausiaakiai gaudomi akmenynuose, šiekštynuose, patiltėse, kur pilna visokio statybinio šlamšto. 

Žodžiu, tokiose vietose, kur žuvaudamas dažnai dugną liečiančiais viliokliais (džigavimas guminukais – klasika!) nuolat rizikuoji juos nutraukti. Todėl pradėjęs skaičiuoti, kiek kainuoja spiningavimas silikoniniais masalais ir vobleriais, padariau išvadą, kad šiais laikais jau reikėtų dėti lygybės ženklą. 

Laukite tęsinio.

Romualdas Žilinskas