Manau, dauguma pritars nuomonei, kad žvejoti esant stipriam vėjui yra blogiau nei lyjant lietui (na, ne pliaupiant liūčiai) ar kepinant saulei. O jei dar vandens lygis upėse aukštas, tuomet sąlygos pasidaro itin prastos. Ir tai liečia bet kurį žūklės būdą – spiningavimą, museliavimą, gaudymą plūdine ar dugnine. 

Veikiausiai meškeriotojus stebina, jog dabar upėse vandens lygis aukštokas, nors pastarasis pavasaris nebuvo labai lietingas. Kas liečia kritulius, sakyčiau, kad jų nei daug, nei mažai, nors vienu metu jau imta verkšlenti, kad pernelyg sausa (žemdirbiams, kaip ir žvejams idealaus oro niekada nebūna). O ir vanduo nėra itin drumstas, mano akimis, vidutinio skaidrumo. Jei vandens lygį lyginsim su pernai metų pavasariu ir vasara, tada lyg ir nieko baisaus, bet jei pažiūrėsim į užpernykštį, dar kelis buvusius prieš tai – jis išties yra aukščiau įprastos šiam metų laikui ribos.                                

Tuo stebėtis nereikėtų, nes šią žiemą prikrito kaip reta daug sniego, pakako ir šalčio. Pavasario pradžioje irgi buvo gana vėsu, o tai reiškia, jog sniegas tirpo lėtai, gėrėsi į žemę po truputį. Jei būtų buvęs staigus teigiamos temperatūros šuolis, tuomet visa ta balta ir puri sniego pluta ištirptų per kelias dienas, nespėjus dirvai bent kiek giliau įšilti – tiesiog virstų vandeniu ir nuplauktų upėmis bei upeliais į jūrą. 

Suprantama, tokiu atveju būtų buvęs ir labai staigus bei galingas ledonešis (ką šiaip jau meteorologai prognozavo, tačiau šis faktas pasitvirtino tik iš dalies). Kita vertus, ledo lytys vis tiek pakankamai pravalė daugumą upių nuo dumblo ir prisikaupusių per keletą metų dugno sąnašų.

 


Kur dingsta geros žūklavietės?

Trumpiau tariant, upės gana smarkiai pakeitė savo veidą – kažkada žvejus džiuginusios žūklavietės galėjo tapti neperspektyviomis, o vietos, kuriose žuvys kibo prastai, staiga pasidarė tinkamomis žvejoti. Pernai dėl labai aukšto vandens lygio jos buvo tik apsemtos, o šįmet, kada ledai išgraužė gruntą ir „nutarkavo“ priekrantes, pakito iš esmės. 

Grįžtant prie fakto, jog vandens lygis ir šiais metais nėra mažas, susirasti tinkamą vietą žūklei pasidarė pakankamai keblu. Pridėkime dar ir vėjuotą gegužio antrąją pusę, kuomet vandens paviršius šiaušiamas bangų ir praktiškai neįmanoma „skaityti“ upės, ir suprasime, kodėl taip sunku rasti naujas geras žūklavietes.

Vėlgi nereikia vertinti visų mano prielaidų tik pažodžiui, nes kai kuriose vietose žuvys lankosi taip pat noriai, kaip ir anksčiau. Bet yra vienas niuansas – po pakankamai didelio ledonešio čia veikiausiai atsirado naujų šiekštų, apsinuogino dugno akmenys, tad žvejai ėmė „laidoti“ ir dar „palaidos“ ne vieną brangų masalą. Galimas priešingas variantas – kažkuriame plote, kurį ten nuolat žvejojantys puikiai žinojo, buvo „mirtinas“ kliuvinys, tad jo pasisaugodavo. O dabar jau nebeliko... 

 


Aišku, žvejyboje galioja Merfio dėsniai, todėl pirmoji versija daug kartų dažnesnė. Praktinis pavyzdys iš prieš kelias dienas buvusios žūklės, kai per tris ar keturias valandas sugebėjau nutraukti du voblerius ir ratliną, kur anksčiau to nebūtų nutikę. Galiausiai dar įkabinau ir vibą į kažkokį kliuvinį, laimei, spiningavau „rimtesne“ įranga, storoku valu, tad išlupau iš Nemuno dugno kažkieno pamestas... kelnes. Jei vis dar vaikštote be kelnių, galite kreiptis, pasakysiu, kurioje vietoje ant kranto jas galima rasti.

Kad tai, ką pasakojau, neatrodytų nutapyta tik tamsiomis spalvomis, bandysiu situaciją šiek tiek pašviesinti. Aukštas vandens lygis sąlygoja, kad žuvys glausis arčiau krantų, suplauks į įlankas. Smarkiai nusekus upėms žvynuotųjų koncentracija kai kuriose žūklavietėse, ypač rėvose būna didesnė nei bet kur kitur. 

Ir dabar taip gali nutikti, tačiau labiausiai tikėtina, kad žuvys būriuosis platesniuose užutekiuose, kur slėpsis nuo stipraus vandens srauto. Rasti žvynuotųjų sambūrius ties lygesne kranto linija sudėtingiau, o ir rizikingiau (daugiau galimybių „užsirauti“ ant senų ir šįmet atsiradusių kliuvinių). 

 


Visgi vėjo žvejai labiau nemėgsta ne dėl „suvelto“ vandens paviršiaus, bet todėl, kad jis trukdo taikliai ir toli užmesti masalus. Ypač spiningaujant. Aišku, galima rasti užuovėjų, galima atsistoti tame krante ar upės vingyje, kur jis pūs į nugarą, o tai netgi palengvins toliau nuskraidinti vilioklį. 

Tačiau bėda ta (dabar Merfis jau niekuo dėtas), kad žuvys paprastai renkasi priešvėjinę vandens telkinio pusę. Tai paprastai susiję su keliais dalykais. Pavasarį, rudens pradžioje čia, tiesiogine ta žodžio prasme, sustumiamas šiltesnis, o vasarą labiau deguonimi prisodrintas vanduo. Dėl tos pačios priežasties karpinės žvynuotosios, jų mailius gali rasti vėjo atnešto maisto, tarkim, kokių nors pernakt „šokusių“, pavargusių ir nutūpusių ant upės paviršiaus vienadienių, įvairių mašalų, uodų, vabalų ir panašiai. 

Taip pat reikia turėti omenyje, kad smulkūs vėžiagyviai, kurių vandenyje dažniausiai net nepastebime, bet žuvys juos „lesa“ pilna burna, yra pernelyg maži ir silpni, kad pasipriešintų srovei ar bangoms – jų visada atsiras daugiau šalia to kranto, kur meškeriotojui vėjas pučia į kaktą.

 


Kitas nesklandumas – nebūtinai žūklavietė, kur yra vėją užstojantys aukšti medžiai, kranto skardžiai ar upės posūkis, bus gera. Esu pasakojęs atvejų, kuomet čia suplaukdavo būriai įvairių žvynuotųjų. Bet tai buvo išskirtinės vietos, galimai tai vyko ir išskirtinėmis dienomis. Lietuva – ne kalnų kraštas, tad dauguma upių teka lygumomis. Išimtys yra kai kurie Dubysos, Nevėžio ruožai, kur yra statūs medžiais ir krūmais apaugę šlaitai. Nors tokių atkarpų rasi ir Šventojoje, ir Neryje, net Nemune, bet, pasikartosiu, tai nereiškia, jog tose atkarpose gausu žuvų.

Kitas mūsų upių bruožas – dauguma jų pasisukusios vakarų kryptimi. Dabar pažiūrėkite (tiesą sakant, nežinau, kada skaitysite šį straipsnį), kokios krypties gūsingi vėjai pučia gegužės pabaigoje ir pamatysite, kad jie yra šiaurės vakarų, vakarų ir pietvakarių. Tai reiškia, kad oro srautas genamas prieš tėkmę, dėl ko vanduo dar labiau banguoja. 

Aišku, jei laikytis visų žvejybinių teorijų (beje, tam esu linkęs pritarti), vakarų krypčių vėjai vieni geresnių, kas liečia žuvų aktyvumą. Žodžiu, tai yra pliusas. Dar viena nauda – prieš tėkmę pučiantis vėjas sulaiko greitą upės tekėjimą viršutiniuose jos sluoksniuose. Tačiau toji nauda veikiau plūdininkams ir dugnininkams, kadangi jų užmestus masalus ne taip smarkiai veiks vandens srautas. 

 


Teks apsiriboti sunkiais masalais

Spiningautojams priešsrovinis vėjas nėra labai didelis pagalbininkas, sakyčiau, kad priešingai. Nes masalus paprastai metame skersai upės šiek tiek pasroviui, todėl dabar sumažės užmetimo nuotolis, taiklumas ir, nenustebsiu, jei padidės prarastų masalų skaičius. 

Paprastos sukriukės, platesnės ir lengvesnės vartiklės, plaukiantieji vobleriai dėl stipraus priešpriešinio vėjo žvejoti tiks mažiausiai. Jei svaidysime vidutinės masės bet kokio tipo skęstančius masalus (priskaičiuočiau dar ir kai kuriuos neutralaus plūdrumo voblerių modelius), vėjas juos vis tiek gana smarkiai veiks: stabdys ore, lenks lanku valą. Kol sukdami ritę ištiesinsime giją, viliokliai galimai nuskęs pernelyg giliai, bus prastesnis kontaktas, todėl atsiras daugiau galimybių, kad jie užstrigs už akmenų (tai dažniausias variantas, ypač gaudant seklesnėse vietose) arba užsikabins už vandenžolių, įvairių šiekštų. 

Gal pasirodys paradoksalu, bet būtent patys sunkiausi masalai, pavyzdžiui, masyvios vartiklės, pjautinukės, smarkiai pasunkintu kūneliu sukriukės, vibai, ratlinai, spineriai, didesnės cikados, trumpaliežuviai skęstantieji vobleriai yra geriausias variantas, norint tokiu oru sėkmingai spiningauti ir išvengti nuostolių. Užmetami jie „pramuš“ vėją, net nepaisant, kad jis gūsingas. 

 


Tačiau yra vienas svarbus niuansas – sviedžiant tokius vilioklius reikia stengtis juos kontroliuoti jau ore. Tai reiškia, kad dar prieš paliečiant jiems vandenį, reikės pirštu lengvai spausti nusivyniojantį nuo ritės būgnelio valą, kad jis kuo labiau išsilygintų, o galiausiai giją galutinai prispausti prie būgnelio briaunos – sustabdyti skriejantį, bet jau besileidžiantį masalą, kol jis dar nepalietė vandens paviršiaus. 

Beje, taip nušausite du zuikius – išvengsite antrojo kabliuko, kurį turi nemaža dalis išvardytų vilioklių, užsikabinimo už valo, kas ypač dažnai nutinka vėjuotomis dienomis.

Dabar geriausiai naudoti arba minnow, arba crank voblerius. Tarpiniai shad, kurie paprastai yra lapo formos, tiks mažiausiai, nes labiausiai „maskatuosis“ ore – patirs didesnį vėjo poveikį, kuris neigiamai įtakos ir užmetimo nuotolį, ir taiklumą. Minnow skries prieš vėją veikiausiai irgi ne visai tiesia trajektorija, tačiau jų kūnelis ištęstas, tad tokie modeliai jaus palyginti menką vėjo „spaudimą“. Crank voblerių „burbulinė“ forma šiuo atveju yra gana dėkinga, nors užmetimo nuotolis gali juntamai sumažėti. Tačiau juos nusviesite bent jau pakankamai taikliai. 

 


Mano mintis apie anksčiau minėtą voblerių plūdrumą nereikia laikyti taisykle, nes kalbėjau apibendrintai. Šiais laikais galima rasti labai sunkių plaukiančiųjų, juo labiau neutralaus plūdrumo voblerių, bet skęstantieji vis tiek sudarys daugumą sunkesnių šio tipo masalų. Pagaminti pagal naujausias technologijas modeliai turi specialias šratelių kapsules-sistemėles, kurios vobleriams suteikia ne vien puikų balansą vandenyje, tačiau leidžia juos toli nusviesti pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis. Pigūs kinų „barškučiai“ arba balziniai vobleriai (gaila, nes „medinukus“ ligi šiol labai mėgstu) vargu ar tinkami vėjuotą dieną. 

Tiesa, bet kokie ilgesniais, o ypač dar ir plačiais liežuvėliais vobleriai, esant stipriam vėjui, bus tikra prapultis. Abejoju, ar jiems padės pačios moderniausios užmetimą pagerinančios sistemėlės. Todėl ir siūlau skęstančiuosius trumpaliežuvius modelius, nes su tokiais įmanoma pasiekti didesnį nei nurodytą darbinį gylį, jei juos vesite lėčiau nei derėtų.

Paviršiniais SSR tipo modeliais taip pat nėra prasmės žvejoti, kadangi žuvys, banguojant vandeniui, maitinsis pačiame vandens paviršiuje tik labai retais, faktiškai vien išimtiniais atvejais. Tvičingavimas vėjuotomis dienomis taip pat dažnai tampa beprasmis, ypač jei vėjas nepastovaus stiprumo, gūsingas, vis keičiantis savo kryptį. 

 


Panašiai yra ir su džigavimu. Pučiant stipriam vėjui tenka gerokai sunkinti silikoninių vilioklių masę: tarkim, vietoje 5 g imti 10 g ar net masyvesnį galvakablį arba ofsetinę galvutę. Taip pat pageidautina rinktis plonesnę, nei įprastai, giją. Tačiau vis tiek būsite priversti apsiriboti netolimais užmetimais, nes su toliau nusviestu masalu, esant tokioms oro sąlygoms, prarasite kontaktą. Kaip nekeista, bet dabar laimi tie, kas masalus traukia tuo paprastuoju būdu – meti ir suki ritę. 

Dar norėčiau grįžti prie žuvų aktyvumo. Smarkus vėjas tokiu metų laiku paprastai sutampa su nepastoviu debesuotumu. Ir tai yra geras ženklas, nes besimaitinančios plėšrūnės būna mažiau atsargios, ne tokios išrankios konkretiems masalų modeliams, jų spalvinėms variacijoms, kadangi apšvietimas nuolat kinta – saulė tai švysteli pluoštą spindulių, tai pasislepia už debesų. Bangavimas irgi turi teigiamą įtaką. 

Tačiau besikeičiantis, tai kylantis, tai krentantis slėgis nėra pastovaus kibimo garantas. Kita vertus, jis nėra ir ilgos nekibos rodiklis. Dabar neretai žuvys sukyla maitintis valandai, pusvalandžiui bet kuriuo metu – esu ne sykį puikiai pažvejojęs net per patį vidurdienį, nors ankstus rytas, o vėliau ir vakaras, buvo tik veltui praleistas laikas.

Romualdas Žilinskas