Norit tikėkit, norit ne, bet pastebėjau vieną faktą – krentant atmosferiniam slėgiui, kas dažniausiai būna prieš lietų ar audrą, jaukai ir augaliniai masalai pradeda sparčiau rūgti, gesti, o gyvūninės kilmės viliokliai – greičiau nusigaluoja. Aišku, kalbu apie šilčiausiąjį metų sezoną. Bandžiau ieškoti tam mokslinių pagrindimų. Tikslių tyrimų, kaip atmosferos slėgis veikia jauko rūgimą ar gedimą, beveik nėra, tačiau faktas lieka faktu ir, manau, kai kurie meškeriotojai tam pritars.

Spėju, kad tai veikiausiai susiję ne tiek su pačiu slėgiu, kiek su tuo metu besikeičiančiu oru. Prieš lietų ar audrą dažnai tampa tvanku, drėgna, sumažėja vėjas, net ir naktimis gali kilti temperatūra. Tokios sąlygos labai palankios bakterijų bei mielių veiklai, todėl paruoštas žūklei jaukas ima greičiau keisti kvapą ir skonį.

Bet kokiu atveju didžiausią įtaką jauko šviežumui turi oro temperatūra, drėgmė, tiesioginė saulė, vandens kiekis mišinyje ir prievilo laikymo sąlygos. Ypač greitai jaukas pradeda rūgti šiltu oru, kuomet jis laikomas sandariai uždarytas, paliktas automobilyje arba priešingai – būna atviras saulei. Tuomet prievilo temperatūra dažnai tampa gerokai aukštesnė nei aplinkos, dėl ko rūgimo procesas paspartėja.

 


Tokios jauko rišamosios ir sunkinančios dalys, kaip smėlis, žvyras, molis ar žemė taip pat gali turėti įtakos jauko rūgimui bei jo kvapo pokyčiams. Tačiau šių priedų poveikis nevienodas.

Smėlis ir žvyras paprastai laikomi gana neutraliomis medžiagomis. Jos beveik neturi organinių priemaišų ir bakterijų veiklos stipriai neskatina. 

Molio poveikis jau gali būti gerokai didesnis, bet daug kas priklauso nuo jo sudėties. Švaresnis, mažai organikos turintis molis neretai net kiek stabilizuoja jauką – sugeria dalį drėgmės, sutankina jauko mišinį ir sulėtina kai kuriuos prievilo gedimo procesus. 

Tačiau jei molyje yra daugiau dumblo ar organinių priemaišų, jis gali paveikti jauko kvapą bei spartinti jo neigiamus pokyčius. Todėl patiems žvejams kasti molį nelabai patarčiau, tai gali nebent patyrę meškeriotojai, kurie iš tam tikros vietos paimtą molį yra išbandę ne sykį. Geriau jau nusipirkite, molis tikrai nebrangus.

Šiek tiek išsiplėsiu, bet žvejams kai kurie faktai galbūt pasirodys įdomūs. Kaip žinia, molis nebūtinai yra rudas. Jo spalvą dažniausiai lemia įvairios mineralinės bei organinės priemaišos. Viename molyje daugiau geležies junginių, kitame – kalkių, mangano arba organikos. Dėl šios priežasties jis gali būti pilkas, gelsvas, rusvas, rausvas arba beveik juodas.

 


Aišku, žvejams skirtinga molio spalva praverčia tamsinant arba šviesinant jauką, bet dabar kalbu kita tema. Šviesesniame pilkšvame ar gelsvame molyje dažniausiai yra mažiau organinių priemaišų, todėl jis menkiau veikia ir jauko rūgimą, beveik neįtakoja jo kvapo. Tuo tarpu labai tamsus, beveik juodas, dumblinas molis turi daugiau organikos ir, kaip minėjau, jame rastume nemažai įvairių mikroorganizmų bei bakterijų. Dėl šios priežasties šitoks priedas šiltu oru gali gerokai paspartinti jauko rūgimą.

Visgi didžiausią neigiamą įtaką dažniausiai turi juodžemis ar tamsi organikos turtinga dirva. Joje itin gausu mikroorganizmų ir natūralių bakterijų, todėl sumaišius tokius priedus su drėgnu jauku, jie gali gerokai spartinti jauko gedimą. Be to, tokia žemė pati turi gana stiprų natūralų kvapą, todėl po kelių valandų jaukas kartais ima kvepėti visai kitaip nei ką tik paruoštas.

Dėl šios priežasties juodžemį ar kitą organikos turtingą žemę dažnai geriau įmaišyti tiesiog žūklavietėje ir stengtis ilgai nelaikyti paruošto mišinio šiltu oru. Tiesa, anksčiau rašantys apie žūklę autoriai vis rekomenduodavo imti žemę iš kurmiarausių. O kurmiai, kaip žinia, paprastai renkasi riebią, humusu turtingą dirvą, kur yra begalė vabzdžių, jų lervų, sliekų ir kitokio gyvo „gėrio“. Faktas, kad bakterijų, kurios vasarą padės greičiau „pagadinti“ jauką, čia irgi apstu. 

 


Kita vertus, nedidelį žemės ar molio kiekį kartais patyrę žvejai naudoja specialiai, kuomet stengiasi sumažinti jauko maistingumą, prigesinti pernelyg stiprų kvapą ir, suprantama, padaryti prievilą natūralesnį bendrame dugno fone.

Nemaža dalis meškeriotojų namuose tingi gamintis jauko priedus ir masalus, todėl juos perka šaldytus. Taip šiais laikais neretai darau ir aš, nes išties tai sutaupo laiko, patogu, nors kainuoja ir šiek tiek brangiau. Na, bet už servisą tenką mokėti...

Deja, šaldyti ir vėliau atšildyti jauko komponentai dažniausiai pradeda gesti greičiau nei švieži. Ypač tai pastebima žuvaujant su virtais žirniais, kviečiais, kukurūzais ar kitais augaliniais masalais ar jauko priedais.

Pagrindinė priežastis, kad šąlant minėtiems produktams susidaro ledo kristalai, kurie pažeidžia augalinių audinių struktūrą. Atšilus tokie grūdai tampa minkštesni, greičiau išskiria drėgmę bei įvairias organines medžiagas, todėl bakterijoms ir mielėms susidaro palankesnės sąlygos. Todėl atšildyti grūdai šiltu oru dažnai pradeda rūgti greičiau nei ką tik išvirti. Ypač jei jie laikomi sandariai uždaryti, saulėje.

Beje, kas liečia žirnių, kukurūzų, kviečių ir panašių masalų bei jauko priedų minkštumą. Žuvys daug mieliau kimba ant minkštesnių tokio tipo masalų (deja, greičiau ir „nusega“ nuo kabliuko), juos mieliau ėda, kada jie būna įmaišyti į prievilą. Tačiau nereikia painioti šviežiai virtų minkštų produktų su šaldytais ir atšildytais, nes pastarieji praranda dalį savo kvapo bei skonio.

 


Kiekviena šeimininkė pasakys, kad kelis kartus šaldyti ir atšildyti produktai genda dar greičiau. Todėl jauko priedus geriau šaldyti mažesnėmis porcijomis, kad vienu kartu būtų atitirpinama tik tiek, kiek reikės konkrečiai žūklei.

Atšildyti geriausia palaipsniui ir vėsiai. Skamba gal kiek painokai, todėl paaiškinsiu. Išvardyti grūdai dar vakare perkeliami iš šaldymo kameros į šaldytuvo lentyną arba laikomi pavėsyje, rūsyje, ypač gerai – jei plačiame, atvirame orui inde. Staigus kaitinimas sumetant juos į verdantį vandenį ar laikymas karštyje vėliau ne tik pagreitins rūgimo procesą, tačiau ir neigiamai paveiks žirnių, kviečių ir kukurūzų struktūrą – grūdai veikiausiai taps pernelyg minkšti, suteš ir blogiau laikysis ant kabliuko. 

Jei dalis grūdų naudojama ne tik jaukinimui, bet ir masalams, juos geriau laikyti atskirai nuo pagrindinio jauko mišinio. Taip jie ilgiau išlieka švieži ir mažiau prisigeria kitų kvapų. Tačiau tai – pirmoji versija. Antrojoje teigiama, kad masalui geriau naudoti grūdus, kurie imami iš jauko, nes tada atsargesnėms žuvims kils mažesnis įtarimas, kad čia kažkas ne taip... Aš esu antrosios versijos šalininkas, bet neneigiu ir pirmosios.

Trumpiau tariant, praktikoje žvejai dažnai naudoja du visiškai skirtingus principus. Vienu atveju masalas stengiamasi kuo labiau suvienodinti su jauku, kitu – priešingai, jį išskirti bendrame jaukinamos vietos fone.

 


Dėl pastarosios priežasties atsirado įvairūs aromatizuoti kukurūzai, stipresnio kvapo konservuoti grūdai, dipai bei kiti specialiai išsiskiriantys nuo jauko masalai.

Abu principai gali veikti vienodai gerai, tačiau daug kas priklauso nuo aplinkybių. Tarkim, nuo žuvų aktyvumo, vandens temperatūros, natūralaus maisto kiekio, nuo žuvų jaukinimo intensyvumo konkrečiame telkinyje ir dar daugelio kitų veiksnių. 

Ten, kur žvynuotosios retai susiduria su jaukais, jos dažnai atsargiau reaguoja į tą patį, bet „ne visai tokį“ masalą. Tai liečia ir jo spalvą, į kurią, pirkdami „pagerintus“ kukurūzus ar žirnius, meškeriotojai pirmiausiai ir atkreipia dėmesį. 

Tačiau žuvys šiuos masalus galimai vertina pagal kitus kriterijus ir nebūtinai, tarkim, kukurūzą čiups dėl to, kad jis yra ne geltonas, kaip visi kiti jauke, o raudonas. Neatmetu versijos, jog žvynuotosioms tuo metu didesnį efektą turi jo kitoniškas kvapas. Beje, aktyviai jaukinamuose vandens telkiniuose, kur žvynuotosios yra „daug mačiusios ir daug regėjusios“ įvairiausių prievilų ir masalų, ryškesnis, labiau ar kitaip kvepiantis vilioklis kartais padeda greičiau išprovokuoti kibimą.

Romualdas Žilinskas