„Nejaukinsi – nepagausi!“ – tokį užrašą dažnai gali matyti jaukų gamintojų reklamose. Aišku, šis teiginys yra šiek tiek perdėtas, nes galėčiau iš savo praktikos paminėti dešimtis ar net šimtus jį paneigiančių pavyzdžių. Tačiau faktas, jog jaukinant žūklės rezultatai dažniausiai būna geresni. Ypač, kuomet jaukinama nuosekliai toje pačioje vietoje – vienodu laiku, tais pačiais prievilais. Nors vėlgi – jei į pasirinktą žūklavietę žuvys ligi tol užklysdavo retai arba neatplaukdavo niekados, joks jaukas čia nepagelbės. Na, gal tik šiek tiek, nes ne veltui sportinės žūklės varžybose didelę reikšmę turi dar ir burtų keliu „ištrauktas“ sektorius. 

Bet ką aš čia lyginu varžybinius variantus su pavienių žvejų jaukinamomis žuvimis. Juk pirmuoju atveju situacija yra geresnė – čia įvairiais jaukais nuklojama bent kelių šimtų metrų priekrantės dalis, kur žvynuotąsias galimai pritrauks ne tavo, tačiau konkurentų prievilai, o jos pakeliui užsuks ir pas tave. Gal net trumpam stabtelės. 

Kas nutinka po plūdininkų ar dugnininkų varžybų, tikriausiai gerai žino kai kurių ežerų ar tvenkinių vietiniai meškeriotojai – jie kelias dienas ar net savaitę tuose plotuose pritraukia žuvų į valias, o kartais net daugiau prieš juos žvejoję varžybų dalyviai, nors patys ten neįmetė nė saujelės prievilo.

Kaip supratote, straipsnis bus apie jaukus ir jaukinimą, o aš, kaip esu įpratęs, pradėsiu iš tolo – pradžioje papasakosiu, kaip apskritai žuvys aptinka tai, kuo jas bandote masinti, ir tik vėliau pereisiu prie labiau žvejams rūpimų praktinių dalykų.

 


Jaukas, kurį paprastai naudojame žuvims, nėra įprastinis maistas, kadangi jo pagrindą sudaro augalinės kilmės komponentai. Jis veikiau yra tik savotiškas priedas, kadangi net ir karpinės žuvys natūraliomis sąlygomis daugiau suėda įvairių lervų, kirmėlių, vėžiagyvių, vandens vabzdžių, žodžiu, gyvūninės kilmės organizmų. 

Neatsisako ir augalinio maisto, bet tai būtų tarsi lietuviui prie lašinių ar kotletų salotos, kurios, kaip vėliau pamatysite, irgi gali būti nebūtinai agurkai ar pomidorai, tačiau ir egzotiškesnės, tarkim, pagamintos iš saldžiųjų paprikų. Beje, žuvys, kaip ir žmonės, tą „lengvesnį“ skrandžiui augalinės kilmės maistą labiau linkusios vartoti būtent šiltesniuoju metų laikotarpiu, nors nespjauna į jį ir žiemą.

Maisto karpinės žuvys ieško ne vien akimis. Aš gal sakyčiau, jog rega joms yra tik antrinis jutiminis organas, išskyrus galbūt šapalus ir meknes, gal dar raudes (salačių juk nejaukinsime). Svarbesnį vaidmenį čia atlieka cheminiai indikatoriai – uoslės ir skonio receptoriai. 

Vandenyje tirpstančios organinės medžiagos palieka tam tikrą cheminį pėdsaką, kurį žvynuotosios pajunta ir taip identifikuoja netoliese esantį maisto šaltinį. Dėl šios priežasties jos nealksta drumstame vandenyje, esant prastam matomumui apniukusią dieną, po ledu ar net naktį, geba rasti kuo prikimšti skrandį dumblėtame dugne, tarp tankios augalijos.

 


Žvejų naudojami jaukai, kurie sudaryti iš sumaltų ar (ir) nesmulkintų grūdų, sėklų, ankštinių kultūrų, vandenyje irgi turi kvapą bei skonį, jie žuvims primena natūralų ėdesį arba paprasčiausiai patraukia žvynuotųjų dėmesį. Prievilų efektyvumą lemia ne tik iš ko tie jaukai sudaryti, bet ir konkrečiame vandens telkinyje esančio žuvų maisto pastovus racionas, metų laikas, temperatūra bei daugybė kitų veiksnių, tarkim, vandens sudėtis.

Tikslių tyrimų, kaip skirtingas vandens rūgštingumas ar šarmingumas veikia vienų ar kitų jaukų juntamumą žuvims nėra daug, todėl dalis išvadų remiasi chemijos, hidrobiologijos bei praktinės žūklės stebėjimais. Tačiau manoma, kad vandens pH gali turėti gana didelę įtaką tiek maisto medžiagų sklaidai, tiek žuvų gebėjimui jas pajausti.

Rūgštesniame, dažnai durpingame ar vadinamajame „juodame“ vandenyje paprastai būna daugiau pūvančios organikos. Toks vanduo turi savitą kvapo foną, kuriame jauko skleidžiamos medžiagos dažniausiai išsiskiria prasčiau. Dėl to silpnesni ar švelnesni prievilo kvapai kartais tiesiog „paskęsta“ bendrame dumblo, durpių ar pūvančios augalijos fone. Įdomus momentas tas, jog vienuose durpinguose ar dumblėtuose vandens telkiniuose žuvis labiau traukia stipresni kvapai, o kituose, priešingai, efektyvesni būna vien iš natūralių sudėtinių dalių sudaryti jaukai – čia vidurio praktiškai nėra.

 


Šarmingesniame vandenyje organinių medžiagų skaidymas ir cheminiai procesai vyksta kiek kitaip. Spėjama, kad kai kurios medžiagos tokiame vandenyje gali tirpti ar sklisti efektyviau, todėl žuvims tampa lengviau juntamos. Be to, skirtingas vandens pH gali pakeisti pačių cheminių junginių formą, o tai teoriškai gali paveikti ir tai, kaip juos priima žuvų receptoriai.

Didelę reikšmę gali turėti ir pats dugnas. Dumblas nėra neutrali terpė. Ypač senas, storas, organikos prisotintas dumblas nuolat išskiria įvairias medžiagas bei kvapus. Dėl to vienuose vandens telkiniuose jauko kvapas gali būti tarsi užgožiamas bendro organinio fono, o kituose, priešingai, aiškiau išsiskirti aplinkoje. Tai galėtų būti viena iš priežasčių, kodėl tas pats jaukas viename ežere veikia puikiai, o kitame beveik neduoda rezultato net esant panašioms oro, vandens temperatūros sąlygoms, skaidrumui ir panašiai. 

Dar daugiau – plačiose Nemuno žemupio įlankose, ežerų užutekiuose tas pats jaukas karšius, kuojas ar kitas žuvis gali veikti kitaip nei kitose tų vandens telkinių vietose. O tai reiškia, kad jei kokie nors meškeriotojai sakys, jog geriausias jaukas šiai dienai Nemune karšiams yra, pavyzdžiui, Sensas 3000 Attractive Bream 3000, tai kiti tvirtins, kad daug geresnis Sensas 3000 Power Bream Natural. Teisūs bus ir vieni, ir kiti... Aišku, galimai įtakos turės dugno spalva, srovės stiprumas, deguonies kiekis, temperatūra, tačiau neatmeskime ir cheminio vandens sudėties skirtumo, nes ramioje dumblinoje įlankoje jis bus kitoks nei upės tiesiojoje.

 


Dar vienas labai svarbus faktorius, kuris yra susijęs su viršuje esančia pastraipa – upėje tėkmė gali smarkiai kisti. O juk jauko aptikimo atstumas labai priklauso nuo konkrečių sąlygų. Stovinčiame vandenyje žuvys prievilą aptinka iš kelių ar keliasdešimties metrų, kada upėse cheminis pėdsakas gali tęstis dešimtis ar net šimtus metrų žemyn pasroviui. Greitesnėje tėkmėje smulkios bei tirpios dalelės išnešiojamos labai sparčiai, todėl dažnai naudojami lipnesni, stambesnės frakcijos prievilai arba (ir) dažniau jaukinama. Priešingu atveju jauko poveikis greitai susilpnėja.

Tačiau tai dar nereiškia, kad žuvys būtinai atplauks prie jauko. Jos gali būti sočios, atsargios, vengti stipresnės srovės, reaguoti į triukšmą arba tiesiog būti neaktyvios dėl vandens temperatūros ar kitų aplinkos veiksnių.

Kadangi užsiminiau apie vandens temperatūrą, reikia pasakyti, kad ji yra itin svarbi, Nors veikiausiai tai puikiai žinote. Šaltame vandenyje lėčiau vyksta cheminiai procesai, silpniau sklinda kvapai, sulėtėja žuvų medžiagų apykaita ir mažėja žvynuotųjų judrumas. Dėl to žiemą ar ankstyvą pavasarį dažnai geresnių rezultatų duoda mažesni jauko kiekiai, smulkesnė jų frakcija, mažiau riebūs komponentai ir silpnesni kvapai. Šiltame vandenyje žuvys paprastai aktyvesnės, todėl galima naudoti didesnius jauko kiekius bei aktyviau masinti būsimą laimikį.

 


Neprisotintuose „chemijos“ jaukuose ryškesnį kvapą dažniausiai skleidžia baltymingi, fermentuoti arba skrudinti komponentai. Vieni stipriausių natūralių priedų yra žuvų miltai, kepenų miltai, kraujo miltai, skrudintos kanapės, įvairios sėklos, česnakas bei kai kurie prieskoniai. Tokios sudedamosios dalys vandenyje greičiau išskiria žuvims juntamas medžiagas, todėl poveikis žvynuotosioms dažnai būna pakankamai stiprus net naudojant nedidelius jų kiekius.

Smarkiai žuvų „uoslę“ veikia skrudintos ar smulkintos sėklos. Kaitinant iš jų išsiskiria aliejai bei aromatinės medžiagos, kurios vandenyje gana gerai sklinda. Dėl to skrudintos kanapės ar maltos sėklos jaukuose naudojamos ir dėl skonio, ir dėl papildomo gerai juntamo kvapo.

Švelnesnį, natūralesnį kvapą dažniausiai sudaro įvairūs malti grūdai, džiūvėsiai, avižos, kukurūzų miltai, manai ar kiti panašūs komponentai. Jie dažniau naudojami kaip jauko bazė – suteikia prievilui tūrį, reguliuoja bendrą jauko birumą, rupumą, lipnumą bei maistinę vertę. Nors, aišku, visi minėti prievilo ypatumai gali būti koreguojami papildomomis medžiagomis, pageidautina natūraliomis, dėl ko šie prievilų komponentai ir parsiduoda žūklės prekių parduotuvėse. Arba galima rasti pas save virtuvėje, jei žinai, ko ieškai ir koks bus jų poveikis.

 


Visgi derėtų įspėti, kad praktikoje smarkiau juntamas kvapas ne visada reiškia geresnį rezultatą. Šaltame vandenyje arba retai meškeriotojų lankomuose telkiniuose pernelyg intensyvūs kvapai kartais žuvis netgi išbaido. Tokiose vietose neretai geriau veikia natūralesni, ne pernelyg kvapnūs ar paskaninti mažiau naudojamais, neįprastais priedais jaukai. Priešingai nutinka privačiuose tvenkiniuose ar kur nors ežeruose netoli miestų, žodžiu, ten, kur žuvų gaudytojų yra daug – tuomet pageidautini „pagerinti“ įvairiais stipresniais kvapais bei skoniais prievilai.

Vandens užterštumas gali turėti gana didelę įtaką tam, kaip žuvys junta jauką. Manoma, kad įvairios organinės nuotėkos dažnai slopina arba  „iškraipo“ žuvų gebėjimą pajusti vandenyje sklindančias medžiagas, nes keičia bendrą vandens cheminę sudėtį, bakterijų veiklą bei organinių medžiagų skaidymą.

Dar didesnį poveikį jaukinimui turi cheminė tarša. Kai kurios cheminės medžiagos įtakoja ne tik vandens kvapo „foną“, bet ir žuvų uoslės receptorius. Dėl šios priežasties stipriai užterštuose vandens telkiniuose žuvys kartais prasčiau reaguoja į jauką arba elgiasi neįprastai.

Vis dėlto žvynuotosios ilgainiui prisitaiko net tokioje aplinkoje, jei, suprantama, ten apskritai išgyvena. Dėl šios priežasties viename telkinyje puikiai veikiantis jaukas, supiltas į kito telkinio vandenį kartais beveik neduoda rezultato, nors iš pirmo žvilgsnio juose abiejuose sąlygos atrodo labai panašios.

Kalbant apie nuotėkas, kai kas iš vyresnių žvejų mintimis nusikels į anuos laikus, kada nerealūs žuvų kiekiai susirinkdavo ties vadinamomis „guvniarkomis“. Bet gal negrįžkime prie mums svetimų žodžių ir žuvims nenatūralių, jas verčiančias prisitaikyti, aplinkos sąlygų.

Laukite tęsinio.

Romualdas Žilinskas