Ant pakuočių esantys jaukų pavadinimai dažniausiai yra elementari rinkodara, tačiau reikia skirti, kur dėmesys skiriamas tik tam reikalui, o kur – dar ir žuviai bei žvejui. Todėl negalėčiau pritarti tiems meškeriotojams, kurie teigia, kad visi jaukai daugmaž panašūs ir gamintojai apgaudinėja meškeriotojus. 

Manau, kad man pritars žvejai sportininkai, nes jie itin preciziškai vertina žuvų jaukinimą. Nors išties pasitaiko atvejų, kad kai kurios firmos gamintojos tas pačias ar labai panašias bazes suskaido į daugybę skirtingų pavadinimų ir realūs skirtumai tarp jaukų būna nedideli. Kaip atskirti? Žiūrėti į firmų pavadinimus (žymios bendrovės gaminių pardavimo garantas yra ne tik jos pavadinimas, bet ir produkto kokybė), o mažiau žinomus prievilus išsibandyti praktiškai. 

Iš esmės daugumą jaukų galima suskirstyti į kelias pagrindines grupes: pagal žuvų rūšį, pagal vandens telkinio tipą ar srovę, pagal žuvų dydį bei pagal žūklės būdą. Tačiau nemaža dalis šių grupių persidengia, t. y. atkartoja viena kitą.

Pavyzdžiui, jaukai, pažymėti „Feeder“, „Upė“, „Tekančiam vandeniui“ ar panašūs, dažnai turi daug bendrų savybių. Paprastai tai būna lipnesni, sunkesni, lėčiau yrantys, gerai formuojami į rutulius, ilgai išsilaikantys dugne ir šėryklėje jaukai. Taip yra todėl, kad tiek upėje, tiek dugninėje žūklėje pagrindinė užduotis dažnai ta pati – neleisti srovei pernelyg greitai išplauti jauko.

Tuo tarpu ežerams, kanalams, plūdinei žūklei ar stovinčiam vandeniui orientuoti prievilai dažniausiai būna puresni, lengvesni, greičiau skleidžiantys smulkias daleles. Stovinčiame vandenyje nėra tėkmės, kuri skalaus jauką ir neš tolyn jo sudedamąsias dalis, todėl minėtais būdais tenka sukurti platesnį jauko skleidžiamų dalelių plotą.

 


Tam tikri skirtumai egzistuoja ir tarp prievilų, kurie pagaminti skirtingo dydžio žuvims. „Stambioms karpinėms“ įvardytuose jaukuose dažniausiai naudojamos ir stambesnės frakcijos sudėtinės dalys, yra daugiau grūdų ar (ir) sotesnių komponentų. 

Faktas, kad mailius tokiais jaukais domisi mažiau arba bent jau nepajėgia jų suryti, kol į žūklavietę susirenka didesnės ir dėl to atsargesnės žvynuotosios. Tuo tarpu „smulkioms žuvims“ skirtuose mišiniuose dažniausiai daug smulkių dalelių, aktyviau kvapą skleidžiančių komponentų, jų mažesnė bendra maistinė vertė. Kartais dedama specialių pagreitinančių žuvų virškinimą sudėtinių dalių.

Pagal konkrečias žuvų rūšis skirstomi jaukai taip pat turi tam tikrų skirtumų, tačiau jie dažnai nėra tokie dideli, kaip gali pasirodyti iš užrašų ant pakuotės. Pavyzdžiui, karšiams skirti prievilai neretai būna sunkesni ar saldesni, kuojoms – smulkesni ir aktyviau veikiantys, o lynams ar karpiams – tamsesni, sotesni bei stambesnės frakcijos. Todėl praktiškai tuo pačiu jauku dažnai sėkmingai gaudomos ir „ne tos“ karpinės žuvys. 

 


Dėl šios priežasties patyrę žvejai daugiau dėmesio dažniausiai skiria ne užrašui ant pakuotės, o realioms jauko savybėms. Svarbiausia tampa jo frakcija, rišlumas, svoris, spalva, sudedamųjų dalių gama, kuri apsprendžia prievilo „aktyvumą“, maistinė vertę, kvapą bei skonį. Būtent šios savybės dažniausiai ir lemia, kaip jaukas veiks žuvis konkrečiomis žūklės sąlygomis. 

Tokie pavadinimai kaip „Karšis medus“, „Kuoja vanilė“ ar panašūs dažniausiai reiškia ne visiškai skirtingą jauko sudėtį, o tam tikrą akcentuotą kvapo kryptį. Pats jauko pagrindas gali būti labai panašus, tačiau papildomai išryškinamas konkretus aromatas. Skonis šiuo atveju irgi bus kažkiek pakitęs, bet ne taip juntamai, kaip kvapas.

Įdomu tai, kad daugelis vaisinių kvapų su natūraliu karpinių žuvų maistu beveik neturi nieko bendro. Kalbu apie jaukus, kur šalia žuvies pavadinimo prirašytas žodis „braškė“, „bananas“ ar kas nors panašaus. Lietuvos vandenyse žuvys natūraliai nesusiduria nei su bananais, nei su braškėmis ar tropiniais vaisiais. Todėl žuvys į tokius aromatus reaguoja ne todėl, kad „atpažįsta vaisių“, o dėl to, kad daugelis vaisinių aromatų gaminami iš aktyviai sklindančių organinių junginių, kurie gana gerai išsiskiria bendrame vandens fone.

 


Tokie kvapai žuvims lengviau juntami, ypač kai vanduo šiltas ir (ar) žuvys aktyviai maitinasi. Tiesą sakant, negalėčiau atsakyti, ar žvynuotosios šiuos kvapus sieja su joms „pažįstamais“ tik labiau sustiprintais kvapais, ar yra priešingai – reaguoja, kaip į nežinomą, bet malonų, apetitą sužadinantį aromatą.

Šaltame vandenyje stiprūs, saldūs kvapai neretai tampa pernelyg intensyvūs, net erzinantys ir žuvis veikiau atstumia nei pritraukia. Dėl šios priežasties vėlyvą rudenį, žiemą ar ankstyvą pavasarį dažnai geriau veikia natūralesni, mažiau kvapnūs, primenantys savo kvapu uodo trūklio lervas, sliekus, moliuskus, vėžiagyvius ar kitus natūralius vandens organizmus, jaukai.

Kadangi dabar vasara, žvejams, kurie meškerioja plūdinėmis ir dugninėmis, viena iš opiausių problemų – kaip kuo ilgiau išlaikyti šviežia jauką. Jei paskaitytume kai kurių užsienio šalių žvejybinę literatūrą, rastumėte teiginių, kad lengvai prarūgęs jaukas nėra kažkas tokio nepriimtino žuvims. 

Ypač karosams, karpiams, lynams, nes neva jie natūraliomis sąlygomis susiduria su panašiu maistu, jį netgi vartoja, kadangi dumblėtuose, mažai deguonies turinčiuose rūgščiuose vandenyse, kur šios žuvys gyvena, tai pakankamai įprastas reiškinys. Aš į tokius dalykus žiūriu skeptiškai, nebent tokie masalai ar jaukai pasiteisina karpinėje žūklėje. Bet gaudant karosus, o juo labiau lynus mūsų vandenyse – smarkiai abejoju...

 


Rašydamas šį straipsnį pasikonsultavau su žinomu mūsų šalies karpininku Tomu Būdu. Ir sužinojau įdomių faktų. Pietinėje Europoje, iš kur paplito įsitikinimas apie „kibius prarūgusius“ jaukus ir masalus, tokie produktai išties pasiteisina. Bent žvejojant karpius. 

Tačiau, pasak Tomo, Lietuvos vandenys yra pernelyg šalti ir švarūs, todėl jis atliko daug eksperimentų ir padarė išvadą, kad net mūsiškiai karpiai prarūgusių masalų nenori. Tiesa, labai karštą vasarą, kai kuriuose vandens telkiniuose galima įsiūlyti, tarkim, prarūgusį tigrinį riešutą. Visgi yra esminis skirtumas tarp „įsiūlyti“ ir žuvis vilioklį  „griebia mielai“. Trumpiau tariant, karpis gal ir čiups tam tikromis sąlygomis prarūgusi masalą, ės sugedusį jauką, bet tai bus veikiau išimtis iš bendro mūsų vandenų konteksto.

Paprastai greičiausiai rūgti pradeda sudrėkinti (o kaip be vandens išvirsi ar paruoši jauką?) augaliniai komponentai, košės, ypač grūdai bei ankštinės kultūros. Ir greitai pradeda rūgti ne tik dėl šilumos ar drėgmės, bet ir dėl juose esančių angliavandenių bei krakmolo. 

Mikroorganizmams skaidant šias medžiagas prasideda rūgimo procesai, keičiasi jauko kvapas bei skonis. Dar greičiau tai vyksta tuomet, kada į jauką papildomai dedama melasos, medaus, įvairių sirupų ar kitų saldžių priedų, kurie bakterijoms bei mielėms (šiaip jau mielės yra vienaląsčiai grybai, dauguma jų sukelia rūgimą) tampa papildomu maisto šaltiniu. 

 


Tiesą sakant, anksčiau galvodavau, kad medus turi antibakterinių savybių (išties jų yra, tai faktas), todėl kartu su medumi virti žirniai, kviečiai ar kukurūzai ilgiau bus neprarūgs. Deja, meduje esantys angliavandeniai, šilumoje susimaišę su minėtomis jauko sudėtinėmis dalimis, greičiau „įjungia“ rūgimo procesą nei ima slopinti bakterijų dauginimąsi. 

Greitesnis jauko rūgimas vasarą, kuomet oro temperatūra aukšta, itin nepalankus meškeriotojams, nes kaip tik tuo metų laiku paprastai sunaudojama didžioji dalis saldžių jaukų – lyg tyčia tokių tada labiausiai nori žuvys. Tarkim, kad ir su vanilės priedais. Šiaip jau vanilė pati savaime rūgimo beveik neskatina, nes jos į prievilą dedama palyginti nedaug. Ji daugiau naudojama kvapui suteikti. Visgi kartu su saldžiais priedais bendrą rūgimo procesą ji gali paspartinti.

Lėčiausiai rūgsta jaukai, kuriuose yra daugiau neutralesnių birių sudėtinių dalių – maltų džiūvėsių, sausainių, grūdų miltų, smulkaus žvyro. Tokie mišiniai dažnai ilgiau išlaiko stabilesnį kvapą bei struktūrą.

Gyvūninės kilmės komponentai dažniausiai ne tiek rūgsta, kiek pradeda gesti. Nors, tiesą sakant, žvejui ir juo labiau žuviai, šių dviejų žodžių sąvokos neturi reikšmės, nes esmė – masalas ar jaukas tampa ne švieži. Tai ypač būdinga žuvų miltams, sliekams, uodo trūklio ar musės lervoms bei įvairiems baltyminiams priedams. 

Tokiais atvejais kvapas būna ne rūgštus, o aitrus, primenantis veikiau pūvančią organiką, kas mūsiškėms žuvims tikrai ne prie „dūšios“. Galbūt reikėtų paminėti, kad musės lervos yra pačios atspariausios šiltu oru, nebent jos buvo specialiai, kad greičiau skęstų, „numarintos“ apšutinus jas verdančiu vandeniu. Sliekai paprastai sukapojami, o apie uodo trūklio lervų gyvybingumą šiltame ore turbūt neverta net kalbėti...

Bus tęsinys.

Romualdas Žilinskas