Kaip teigė prieš keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų apie žuvų gaudymą rašę autoriai, daugelis karpinių šeimos žuvų ėda praktiškai visas grūdines ir ankštines kultūras, kurias valgome ir mes. Ypač platus tokio tipo masalų asortimentas įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose tuomet buvo siūlomas karpiams, nedaug nuo jų atsiliko lynai ir kuojos. Kad karpiams – nenuostabu, nes tai sukultūrintos žuvys, nors faktas – jų yra ir laukinių. Tačiau kodėl ne karosams, ne karšiams ar ne šapalams (pastaruosius aš kaip tik vertinčiau kaip visaėdžius), nežinau. Aišku, buvo „receptų“ ir šioms žuvims, tačiau vardijau tuomet populiariausias. 

Šių žvejų nuomonės nuvertinti nederėtų netgi dabar, kadangi žuvys nepasikeitė, kito tik meškeriotojų kartos ir požiūris į žvejybą. O tais laikais žvynuotųjų jaukinimui skirtų jaukų negalėdavai įsigyti apskritai, todėl ir meškeriotojai prievilus gamindavosi patys. Tas pats buvo ir su augalinės kilmės masalais – kaip moki, taip pasigamini. O kaip pasigamini, taip ir prisivilioji laimikį. Arba ne.

Puikiai menu laikus, kada gamindamas įvairius gardėsius žuvims, virtuvėje praleidau nemažai laiko. Kai kurie siūlomi jaukai ir masalai pasiteisindavo, kai kurie ne, bet net ir to fakto negaliu „nurašyti“ klaidingai informacijai. Ir viskas elementaru – galimai nemokėjau tinkamai pasigaminti arba tiesiog ne visuose telkiniuose tie jaukai ir masalai vienodai gerai masindavo ir viliodavo žuvis. 

Yra dar viena medalio pusė – žvynuotųjų įpročiai, nes vėlgi neatmetu varianto, kad paprasčiausiai neužteko kantrybės jas pakankamai ilgai jaukinti. Žinoma, ilgainiui bandydavau eksperimentuoti ir pats, stengdavausi savaip pagerinti, tobulinti jaukus ir masalus.

 


Išsyk perspėju, kad ne viską, ką skaitysite šiame rašinyje, esu išbandęs praktiškai, bet galbūt tai išmėginsite jūs. Turiu tokią viltį, nes pastaruoju metu pažįstami jaunesni meškeriotojai vis labiau pradėjo domėtis mažiau įprastais masalais ir jaukais. Sunku pasakyti kodėl. Spėju, jog įsigeidė turėti jaukų ir masalų, kokių neturi jų kolegos. 

O gal laikui bėgant žuvų įnoriai vis didėjo, jos tapo išrankesnės, nes tie patys žūklės prekių parduotuvėse pirkti prievilai ir viliokliai tarsi „atbukino“ žvynuotąsias ir žvejai ėmė ieškoti kažko išskirtinio – ko žuvys dar nėra ragavusios, bet mielai paragautų. Galimai jos įprato prie tos pačios pasiūlos ir pasidarė atsargesnės. Beje, ši teorija nuo seno yra labai gaji, tačiau ją labiau taikyčiau plėšrūnėms, kurias gaudome dirbtiniais, tačiau ne natūralios kilmės masalais.

Šitokia mano versija atrodo irgi ne visai tikėtina, nes „gamyklinių“ jaukų yra devynios galybės. Visgi iš tos didžiulės pasiūlos, kiek pastebėjau, paprastai perkami arba patys pigiausi, kurių sudėtis būna labai paprasta ir vienoda, arba tų metų „topai“, arba meškeriotojai tiesiog užsiciklina pirkti tik tokius, bet ne kitokius prievilus, nes kažkada ir kažkur naudojant šiuos jaukus jie pagavo daug žuvų. Pastarąjį variantą įvardyčiau: geriau žvirblis rankoj, negu jautis lankoj. Trumpiau tariant, geriau nerizikuoti... 

Na, o populiarius augalinius masalus galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Pats „pačiausias“ turbūt būtų konservuoti kukurūzai, kurių rasi bet kokiame prekybos centre. Kita vertus, daugumą augalinių masalų vargu ar galima laikyti įprastais, nes nei kukurūzai, nei žirniai, nei kviečiai po vandeniu neauga, o ką jau kalbėti apie makaronus ar įvairias kruopas.

 


Šioje vietoje norėčiau grįžti prie tuomet paplitusios teorijos, kaip karpinės žvynuotosios apskritai įprato prie augalinių masalų. Pasak kai kurių senų žvejų, kažkada žmonės veždavo į malūnus malti kviečius, rugius ir kitokius grūdus. Kadangi malūnai buvo ne kiekviename kaime, kartais prireikdavo važiuoti labai toli. O besikratant vežimui per kokį nors upę kertantį tiltą, dalis grūdų nubyrėdavo į vandenį, o ten juos sučiaumodavo žuvys... 

Su visa pagarba, bet ši teorija panašesnė į pasaką. Yra gerokai paprastesnis paaiškinimas – karpinės žvynuotosios, ypač šilčiausiuoju metų laiku, sunaudoja gana daug augalinio maisto. Todėl tinkamai paruošti jaukai ir masalai pagal kvapą ir skonį atitinka jų raciono augalinius „papildus“, ir nieko nuostabaus, kad lietuviškos žuvys mielai ėda jauką, kuriame pridėta, tarkim, maltų graikiškų riešutų. 

Įdomu dar ir tas faktas, jog pavarčius prieš keliasdešimt metų parašytus leidinius žvejams mėgėjams, juose susidurtume su visai kitokia autorių nuomone apie augalinių masalų panaudojimo galimybes. Dauguma rašytojų sutartinai tvirtino, jog šaltuoju metų laiku karpinėms žuvims neverta siūlyti tokių masalų, nes atvėsus vandeniui žvynuotosios griebs tik sliekus, uodo trūklio lervas ar kitokius „mėsiškus“ patiekalus. 

Paskutinių dešimtmečių praktika rodo visai ką kita, ir net mūsų platumų vandenyse taikiosios žvynuotosios nespjauna į kruopas, tešlą ar grūdus beveik ištisus metus, o karšiai, kuojos, plakiai kuo puikiausiai ant jų kimba net po ledu. Kas tai: pripratimas ar šiuo metu nuolat akcentuojamo visuotinio atšilimo požymiai? 

Pastaroji versija čia tikrai niekuo dėta, nes po ledu vanduo tikrai netapo šiltesnis. O štai pripratinti žuvis prie kokių nors masalų ir jaukų galima. Be to prisiminkite ir ankstesniuosius stereotipus – laikydamiesi griežtų taisyklių meškeriotojai tuomet labiau eksperimentavo su jaukų ir masalų gamyba namų sąlygomis, tačiau ne su jų panaudojimu „netinkamais“ metų laikais.

 


Prieš pradėdamas kalbėti apie jaukus ir masalus, pirmiausiai tarsiu kelis žodžius apie jų gamybai skirtą vandenį, nes, kaip žinia, grūdus ar ankštines kultūras, riešutus ar sėklas tenka virti. Jaukams kartais jos dar ir džiovinamos ar kepamos, vėliau malamos, bet tai detalės, dabar kalbu apie virimą, šutinimą, brinkinimą...

Ir vėl grįžtu prie ankstesnių įsitikinimų. Kaip vienas patarimų būdavo nenaudoti vandens iš vandentiekio, nes toks vanduo yra chloruotas, o chloro likučius jaukuose ir masaluose kai kurios jautresnės žuvys gali pajausti, dėl ko iš žūklės grįšite nukabinę nosį. Todėl ruošiant „užkandą“ žūklei rekomenduotina vandenį imti iš to telkinio, iš kurio žuvausite arba leisti jam „nusistovėti“ atviruose induose bent parą. Verdant chloras irgi pasišalina, nes yra lakus, tačiau, prieš užkaistant vandeniui, sureaguoja su „organika“ ir dėl to gali likti specifinis kvapas.

Žodžiu, senieji autoriai nemelavo. Bet šitaip būdavo sovietmečiu, kadangi tarybiniais laikais vyravo viena sistema visai valstybei nuo Sibiro iki Pabaltijo – vandenį būtina chloruoti. Gal neįsibėgėsiu aiškinti priežasčių, nes smarkiai išsitęsčiau, tačiau tuo metu buvo laikomasi tokio principo. 

Šiais laikais Lietuva ir Danija turi vieną turtą, apie kurį net nesapnuoja nė viena pasaulio valstybė (na, gal dar porą atsirastų, bet nesu tuo tikras, tokių duomenų neturiu). Kalbu apie požeminius šaltinius. Todėl mūsų vanduo yra visuose miestuose ir miesteliuose tiekiamas būtent iš gręžinių, o lietuviai ir danai gali leisti sau gerti skanų ir nechloruotą vandenį tiesiai iš čiaupo. 

 


Beje, toji dar tarybinė praktika prigijo iki tokio lygmens, kad ir dabar kai kurie vyresni žvejai kartoja tą patį. Nors iš dalies jie vis tiek teisūs, nes paimtas iš konkretaus vandens telkinio vanduo galimai turės durpingą prieskonį, gal labiau jausis dumblo kvapas, kas yra natūralu to vandens telkinio žuvims. Visgi jaukas ar masalas bent kiek ilgiau pabuvęs tame ežere ar tvenkinyje galiausiai prisigers minėtų kvapų ir skonio. 

Bet jei jau norite apsidrausti visu šimtu procentų – tebūnie – darykite būtent taip. Aš asmeniškai šitaip nesielgiu, na, nebent pasigaminu jauką atėjęs prie numatyto žvejoti telkinio. Nors ir tai labai jau retai, kadangi linkęs pasiruošti viską iš anksto, o ne atvažiuoti prie vandens keliomis valandomis anksčiau ir laukti, kol prievilas pribrinks. Meškeriotojui tai yra savitvardos ir valios išbandymas – tu esi prie vandens, žūklavietė paruošta, bet užmesti meškerės negali. Iš principo gali, tačiau pasąmonėje kirba mintis, jog, jei dabar pajaukintum, tuomet kibimas būtų žymiai geresnis, nors gal jis ir šiaip neblogas...

Kaip matau pagal rašinio apimtį, konkretesnį jaukų ir masalų aprašymą teks palikti antrai straipsnio daliai, nes dar norėčiau tarti kelis žodžius, kas yra natūralu, bet ne visai. Skamba keistai ir paradoksaliai, tačiau skaitykite toliau ir suprasite, ką turiu omenyje.

 


Patyrę karpininkai puikiai žino, kokį nelauktai teigiamą efektą kartais duoda netradicinė baltyminio kukulio spalva. Todėl jų arsenale yra specialių dažų masalams arba tų pačių kukulių, kurie nudažyti įvairiomis spalvomis. Kitokių „baltų“ žuvų gaudytojams ši patirtis taip pat praverstų. Pakeisti masalo spalvą jiems pakaks ir įprastų maistinių dažų. Beje, žūklės reikmenų parduotuvėse galite įsigyti jau paruoštus spalvotus masalus – ryškiomis spalvomis dažytus kukurūzus, perlines kruopas ir panašiai. Mūsiškiai meškeriotojai į tokius vilioklius dažniausiai žiūri šnairai. 

Bet tai tikrai ne vadinamasis „masalas žvejams“. Ant kalbiuko užmautas ryškus raudonas kukurūzas ar geltona perlinė kruopa išsiskiria bendrame natūralių spalvų jaukų fone ir taip patraukia žuvų dėmesį. Masalo ir prievilo paskirtis skirtinga, todėl niekas neįžvelgia jokių paradoksų, kada žvynuotosioms į vandenį beria šutintus grūdus, o ant kabliuko veria slieką. Čia irgi tas pats atvejis. 

Žinoma, kada spalvota kruopa turi visai kitą skonį bei kvapą nei jaukinimui skirtos kruopos, yra rizika, kad žuvims ji nepatiks. Bet gali būti ir atvirkščiai. Nenorint rizikuoti, geriau ją tik vos paryškinti ar (ir) suteikti masalui šiek tiek stipresnį tokį pat, kaip ir jauko kvapą.

 

Dar vienas niuansas. Kai kurie jaukai savo sudėtyje turi ryškiai nudažytų (paprastai raudonai) sudedamųjų dalių, kurios atkreipia žuvų dėmesį. Šioje vietoje man kyla kai kurios abejonės. Pagal visus fizikinius dėsnius raudonos spalvos objektai vandenyje nublanksta 4,5–5,0 m gelmėje. Ir tai, jei tas vanduo skaidrus. O mūsų ežeruose, tvenkiniuose, upėse ši spalva galimai pranyks jau 2–3 m. gylyje, nes lietuviški vandenys skaidrumu nepasižymi. Todėl tokie jaukai yra veikiau rinkodarinis triukas arba pasiteisina tik sekliuose vandenyse. Tačiau, kaip žinote, didelės žuvys, tarkim, karšiai, daugumoje ežerų laikosi gilesnėse vietose (tai nėra taisyklė, veikiau tendencija), todėl man ir kyla tokios mintys.

Galbūt šios mintys ir nėra teisingos, nes mes nežiūrime žuvų akimis. Nes gal žvynuotosios mato kitaip arba raudoną spalvą įžvelgia kaip kontrastą, kitokį atspalvį bendrame dugno ir jauko fone. 

Ir dabar jau kitos mintys pirmąsias veja šalin, kuomet lyginu spiningavimą su gaudymu plūdine ar dugnine. Nes vieni kibiausių voblerių spalvinių variantų yra modeliai su rausvomis, raudonomis, oranžinėmis papilvėmis, o kai kurie jų neria labai giliai. Vėlgi, plėšrūnių regos negalima tapatinti su taikiųjų žuvų rega, tad nuo tolimesnių „filosofijų“ ir juolab išvadų geriau susilaikysiu.

Bus tęsinys.