Kaip ir sakiau pirmoje šio straipsnio dalyje, arčiau dugno besimaitinančios žuvys galimai neskiria jauko sudėtinių dalių spalvos. Tačiau bendrą prievilo foną jos mato. Aišku, to teigti visu šimtu procentų negalėčiau, bet toks įspūdis susidaro jaukinant atskirų rūšių žvynuotąsias, kuomet beriamas prievilas ant skirtingo grunto. Meškeriotojai puikiai žino, kad lynai, karosai vengia, tarkim, ryškiai geltono jauko, kuris išpiltas ant juodo dumblo. Ypač lynai, nes šios žuvys iš prigimties yra labai atsargios. Todėl lynams (kaip ir dažnai karosams) siūlomi juodi, tamsiai rudi, tamsiai žali jaukai.

Kad įvairią karpinę smulkmę, tarkim, aukšles, smulkias kuojas, plakius baido kontrastuojantis su dugnu prievilas, suabejočiau. Man susidaro priešingas įspūdis, nes įbėrus ryškesnio prievilo tos nuolat alkanos žuvelės supuola į jaukimvietę tarsi kokios piranijos. Ir visiškai nekreipia dėmesio, kad jo fone bus labiau matomos plėšrūnėms, o tai prieštarautų dar vienai nuolat meškeriotojams „kalamai“ teorijai. Kas liečia stambius karšius, kuriems specialiai siūlomas kontrastuojantis su dugnu prievilas, nuomonės neturiu. Manding, esminis faktorius bus jauko sudėtis – skonis ir kvapas, o spalva turės tik antraeilę reikšmę. 

Yra dar vienas būdas atkreipti žuvų dėmesį. Šiuo atveju neprireiks nei papildomų kvapų, nei dažų. Tereikia masalą pakelti vos aukščiau jauko ir kartais tai duos teigiamą efektą. Vėlgi, elementarus pavyzdys yra kuojų žūklė upėje naudojant perlines kruopas ar kviečius. Vos tik prilaikome plūdę (tuo metu srovė įtempia pavadėlį ir pakelia kabliuką su masalu virš dugno), žuvis ima kibti. 

 


Stovinčiame vandenyje tai padaryti sudėtingiau. Galima sureguliuoti gaudymo gylį taip, kad masalas nesiektų dugno. Tačiau net ir čia yra povandeninės srovės, pučia vėjas ir plūdę neša tolyn nuo žūklavietės. Tokiu atveju padeda putplasčio gabalėlis, kurį užneriame ant pavadėlio arčiau kabliuko – masalas pakyla ir plūduriuoja virš jauko. 

Beje, šis būdas man labai pasiteisindavo upėse pavasario pradžioje dugnine gaudant žiobrius, kuojas, meknes. Aprimus kibimui ant kabliuko kotelio maudavau ryškiai raudoną arba geltoną putplasčio rutuliuką, kuris ne tik aukščiau dugno keldavo masalą ir plevendavo kartu su juo tėkmėje, bet (tai mano versija) dar ir papildomai masindavo žuvis savo ryškia spalva. Kad spalva irgi turi įtakos, įsitikinau ant kabliuko kotelio maudamas fluorescuojančius silikoninius rutuliukus. Tokių galite rasti žūklės prekių parduotuvėse. Šie rutuliukai ne tokie plūdrūs, kaip putplasčio, bet efektas dažnai būdavo toks pats geras. 

Spėju, kad žvynuotąsias masindavo žalsvas fosforo spindesys, kuris tamsiame drumstame pavasariniame vandenyje matomas iš tolo. Smalsios žuvys atplaukdavo prie „švyturiuko“ ir rasdavo uodo trūklio ir musės lervas. Tai nėra kažkas labai naujo, žiobrių migracijos metu kai kuriuose šalies regionuose šis vilioklio „paryškinimas“ naudojamas gana dažnai. Bet tokiu principu vilioti kitas karpines žuvis žvejai bando labai retai.

 


Dažna pradedančiųjų meškeriotojų klaida – jie kvapus deda į jauką ar masalą virimo metu. Kvapas smarkiai juntamas visame bute, jį suuodžia net kaimynai, bet pats viralo turinys šito kvapo beveik neprisitraukia. Atraktantus dera dėti į jau galutinai paruoštą masalą arba jauką. Kas stebėjo Kauno marių karšininkus, tikriausiai matė, kad jų dėžutėse su makaronais būna pridėta pjaustytų česnakų ar vanilės. Patyrę meškeriotojai puikiai suvokia, kaip reikia elgtis, kad masalas ilgai ir stipriai kvepėtų.

Visi augalinės kilmės masalai turi savo natūralų kvapą, kuriam dažnai jokių priedų nereikia, nes jis pats puikiausiai vilioja žuvis. Tačiau skirtingi masalai savo kvapą išlaiko nevienodai ilgai. Tarkim, kukurūzai ir ypač kanapės labai greitai privilioja žvynuotąsias į žūklavietę, išlaiko natūralų patrauklumą net kelias valandas, o žirniai, pupelės (ankštinės kultūros) pradeda veikti žuvų „uoslę“ tik po kurio laiko.

 


Kaip greitai žuvys sureaguos, atplauks ir kiek ilgai bus numatytoje vietoje, priklauso dar ir nuo jauko sudedamųjų dalių dydžio. Kadangi kalbu apie natūralius produktus, galiu pasakyti, kad šiuo atveju geriausią efektą turės šutintos kanapės. Deja, jos yra labai smulkios ir, be abejonės, pritrauks aibę nepageidaujamo mailiaus, o stambios žvynuotosios sugaiš nemažai laiko kol „prasibraus“ iki jaukimvietės. Kita vertus, atplaukusios jau nebeprileis prie vaišių stalo mažesnių žuvų ir čia užtruks, kadangi bus priverstos ilgai kapstytis dugne (kąsniai juk menki), kol galutinai pasisotins. 

Visgi norint išvengti nepageidaujamų smulkių žuvų, rekomenduojama jauką ruošti tik iš stambių sudėtinių dalių. Tačiau čia susiduriame su viena problema – birų prievilą sunku toli numesti, o į rutulius sulipintą jauką nusviesime kur kas toliau, kas didelių žuvų žūklėje dažnai yra pageidautina. Paprastai meškeriotojai pirktinį prievilą naudoja kaip lipinamąją medžiagą, bet, kaip sakiau, jis pritrauks ir smulkmę. Kad to išvengtume, bandykime stambias prievilo dalis maišyti su moliu – tai pakankamai natūralūs „klijai“, kurie nepakeis jauko kvapo, be to, tėkmėje molis skleis iš tolo matomą viliojantį drumzlių šleifą.

 


Pačios kanapės puikiausiai tiks masalui, tai gana sėkmingas pasirinkimas gaudant visų rūšių karpines žuvis (įskaitant netgi didelius karšius, karpius). Deja, jas dažniausiai naudoja tik žvejai sportininkai. 

Jei sugalvosite meškerioti kanapėmis, nepamirškite, kad smulkus, tačiau kietokas masalas (tai liečia prosų kruopas, kviečius ir panašius vilioklius) ant kabliuko maunamas taip, kad kyšotų kabliuko smaigalys. Priešingu atveju bus sunku pakirsti. Didesnius masalus (turkiškus žirnius, keletą kukurūzų) geriau verti ant plauko, nors galima nusmaukti ant kabliuko kotelio ir valo. Tokiomis „dešrelėmis“, sudarytomis iš 3–5 kukurūzų, aš gaudau stambius šapalus. Kibimo laukiu ilgai, tačiau išvengiu smulkmės.

Paruošti kanapes žūklei nesudėtinga. Įberiame į termosą, užpildydami ne daugiau kaip trečdalį jo talpos, ir įpilame verdančio vandens. Užsukę kamštį paliekame nakčiai ir ryte jau randame išbrinkusį masalą. 

 


Galima paprasčiausiai virti uždengtame puode (geriau emaliuotame) ant lėtos ugnies, kol kanapės suminkštės ir pradės skilinėti. Po to puodą derėtų įvynioti į kokį nors storesnį audeklą, juo gerai apmuturiuoti dangtį. Prieš pat žūklę dar sykį užverdame puodo turinį ir paviriname ne daugiau nei pusvalandį. Tačiau atkreipkite dėmesį į esminį faktą – po pirmo virimo privalo skilinėti ne visos kanapės, o tik vos vienas kitas grūdelis. Kitu atveju jos taps per minkštos ir sunkiai laikysis ant kabliuko. Arba aukšlės, smulkios kuojos kanapes „nules“ nespėjus žuvų pakirsti.

Taip šutinu ir kviečius, kukurūzus. Nors geriausiai kviečiai iššusdavo kaimiškoje krosnyje, kada juos užvirinęs padėdavau į specialią šiltam maistui laikyti skirtą krosnies angą. Tokiais kviečiais visada pagaudavau daugiau žuvų nei paruoštais ant dujinės viryklės – veikiausiai žvynuotosios, kaip ir žmonės, labiau mėgsta kaimiškai pagamintą maistą. Čia, suprantama, juokauju.

Iš pas mus nenaudojamų masalų vertėtų paminėti klevo sėklas ir žemės riešutus. Deja, jų neprisiruošiau išbandyti, nors karpininkams toks masalas – ne naujiena. Žinoma, riešutus irgi reikia iššutinti iki suminkštės. O natūralūs tinka tik malimui, kuomet norime praturtinti jauką. 

 


Tik nemeskite lauk jų odelės. Sumaltas riešutas yra aliejingas, prievilą sotina ir sunkina, jo luobelė jaukui suteikia stipresnį kvapą, spalvą bei skaido jauką. Žvejojant žemės riešutais jaukinti patariama smulkiu prievilu, į kurį įdėta nemažai tų pačių maltų riešutų. Masalą geriau verti ant plauko. Virtus žemės riešutus mėgsta karpiai ir stambūs lynai.

Meškeriojimas batonu, o juo labiau sliekais, nenustebins nė vieno žvejo. Tačiau galimas šių dviejų masalų „miksas“, kuriuo domėsis pačios stambiausios kuojos, karšiai, lynai, karosai ir, be abejo, šapalai bei meknės. 

Ant ilgakočio (tai būtina sąlyga) N. 4–6 kabliuko neriamas stambesnis sliekas arba smulkesnių sliekų porelė, o kabliukas aplipinamas minkytu batonu. Paprastai batonas ant kabliuko kotelio vos apspaudžiamas, kad būtų purus, bet kurį laiką vandenyje nenukristų. Šiuo atveju kitaip – tai veikiau bus „batoninė“ tešla, kuri yra savotiškas priedas šalia slieko. Jei senu įpratimu batono minkštimu tik vos apspausime kabliuko kotelį, batonas pernelyg greitai įmirks ir nukris. Tačiau gerai suminkytas laikysis ilgai, galbūt net kelias valandas. 

 


Tiesa, kabliukas irgi turėtų būti ne iš plonos vielos, nes storavielis nepjaus batono, ant jo geriau laikysis sliekas. Net nebandžiusiems taip meškerioti, aišku, kad šis masalas pakankamai stambus, todėl ir kimba atitinkamų gabaritų žuvys. 

Kombinuotais iš augalinės ir gyvūninės kilmės masalais turime daugiau galimybių suvilioti žuvis, nes galimai jas traukia, jei ne vienas, tai kitas iš ant kabliuko užnertų komponentų. Todėl gaudydamas kukurūzais ar žirniais aš neretai ant kabliuko gylio maunu nedidelį slieką arba vieną, tris musės lervas. Tačiau ne dvi, nes dvi lervutės virš žirnio arba stambaus kukurūzo kartais išsiskečia į priešingas puses ir, traukiant tokį vilioklį arba paliekant jį ant ilgo pavadėlio upės tėkmėje, susisuka valas. Net negaliu paaiškinti šio fakto, kadangi ant kabliuko užmautos dvi lervos be priedų gijos nesusuka, tačiau užnėrus jas kartu su žirniu arba kukurūzu tokie įvykiai galimi.

Romualdas Žilinskas