Pirmoje straipsnio dalyje užsiminiau apie vibų ir ratlinų universalumą, kuris pasireiškia tuo, kad šiais masalais galima gaudyti bet kokio tipo vandens telkiniuose ir bet kokiuose vandens sluoksniuose praktiškai visas plėšrūnes tiek nuo kranto, tiek ir iš valties. Tačiau nepaminėjau dar vieno esminio dalyko – vibais ir ratlinais spiningaujama pritaikant pačią įvairiausią pravedimo techniką. Aš nekalbu apie vertikalų žūklavimą, nes tokie viliokliai pradžioje būtent tam ir buvo sukurti – žvejybai iš po ledo. 

Beje, spiningaujant iš valties tokią savybę galima išnaudoti ir tai bus vienas iš pravedimo būdų. Tiesa, tikrai ne pats populiariausias, tačiau tam tikrais atvejais galintis atnešti sėkmę. Ir nebūtinai tam reikės specialių įrankių, pakanka ir paprasto spiningo. Čia tas variantas, kuomet lydeka, nors neretai taip elgiasi ir ešerys, vejasi vibą arba ratliną iki laivo, bet paskutiniu momentu apsigalvoja, padaro staigų posūkį ir dingsta. 

Nors veikiausiai spiningautojas to nematė, nes plėšrūnė nustojo persekioti masalą anksčiau, kadangi žvejys, traukdamas vibą arba ratliną padugne, gal viduriniuose vandens sluoksniuose, netoli valties pagreitino traukimo tempą ir vilioklį paprasčiausiai pakėlė arčiau vandens paviršiaus. Ir tai natūralu, nes, meškeriotojo akimis, gaudymo zona jau buvo patikrinta, todėl dabar reikia greičiau suvynioti valą ir masalą užmesti dar sykį...

 


Jei turėsite daugiau kantrybės ir taip neskubėsite, galima bandyti vilioklį vienodu horizontu parsivesti iki pat valties. Tereikės nuleisti žemiau spiningo viršūnę ir vos sulėtinti vedimo greitį. Kuomet vibas arba ratlinas atsidurs visai šalia borto, masalą spiningu derėtų pakilnoti – tiesiog kelis kartus patrūkčioti arba, kaip tai daroma žiemą gaudant švytuoklėmis iš po ledo, įrankio viršūnėle „nubrėžti“ ore keletą aštuoniukių. 

Aišku, galima dreifuoti ir užsiimti vertikalia žvejyba, kuomet naudojami specialūs trumpi „dropšotiniai“ kotai – vibas arba ratlinas tam puikiausiai tiks. Juk laisvai grimzdamas platus tokio tipo masalas vibruoja visus savo kūneliu, o siauri, ištęsti neretai dar ir šiek tiek vartosi nuo šono ant šono ar (ir) nusprūsta į šalį nuo vertikalės, kas būdinga vartiklėms. Nors vėl – reikia žiūrėti, kaip dirba konkretūs modeliai, tačiau bendrais bruožais jų judesiai laisvame skendime daugmaž tokie. Bet gal grįžtame prie įprastinio spiningavimo.

Jei kalbėtume apie tą paprastą pravedimą, kuris apsiriboja vienodu ritės rankenėlės sukimu ir kurį naudoja bene devyni iš dešimties žvejų gaudančių vibais bei ratlinais, reikia pasakyti, kad jis nėra nei pats blogiausias, nei pats geriausias. Pasitaikys, kad tai bus net labai rezultatyvus šių masalų traukimas. 

 


Tačiau svarbu įsisavinti vieną esminį dalyką – vibus ir ratlinus galima traukti ne vien šalia paviršiaus ar viduriniuose vandens sluoksniuose, kaip daro dauguma. Aišku, į tokius vandens horizontus kitąsyk pakyla bet kuris grobuonis, visgi dažniausiai ten „ganosi“ salačiai, ešeriai, šapalai, meknės, o sterkai, lydekos, šamai tupi giliau. 

Šapalams ir meknėms tie „standartiniai“ 5–8 cm dydžio vibai ar ratlinai nebus patys geriausi, juolab, kad dauguma taip žvejojančių renkasi ištęstus vibus, nes dažniausiai orientuojasi į salačių žūklę. O anoms žuvims geriau siūlyti iki 4 cm dydžio lengvesnius, agresyvesnius, aptakesnių formų ir „barškančius“ (ši sąlyga nebūtina, bet neretai pageidautina) tokio tipo vilioklius. Ir traukti juos derėtų kiek galima lėčiau. 

Kas gaudo šapalus ir meknes nedidukais crank vobleriais, puikiai supranta, ką turiu omenyje, nes iš principo ir pravedimo technika, ir smarkiai vibruojantis vibas ar ratlinas atitinka visą tokios žvejybos filosofiją.

 


Lydekoms, šamams irgi labiau patinka panašūs modeliai, tik jie turėtų būti didesni ir sunkesni. Nors ir traukiami panašiu principu, tačiau šįsyk jau padugne. Jei dugnas švarus, be kerplėšų ir stambesnių akmenų, povandeninės augalijos, galima vesti netgi liečiant gruntą – su standžiu spiningu tai puikiausiai jausite. 

Norint išvengti rizikos, galima vibą ar ratliną traukti pusmetriu ar dar aukščiau dugno. Tačiau tokiu atveju sunkiau orientuotis, kiek aukštai masalas bus pakilęs nuo dugno, nes jis juk nėra lygus. Visgi yra būdų, kaip išlaikyti vibą ar ratliną daugmaž vienodai pakilusį nuo grunto.

Aš neseniai rašiau straipsnį apie vartikles, dabar elgiamės irgi panašiai. Po užmetimo laukiame, kol masalas atsimuš į dugną, per tą laiką mintyse skaičiuojame, kiek tai užtruks sekundžių. Sekantį kartą nusviedę masalą, jau neleidžiame jam pasiekti grunto, o imame traukti viena ar dviem sekundėm anksčiau. 

Tačiau tai nebus pats geriausias būdas, nors jis naudojamas tuomet, kada norime mažiausiai rizikuoti nutraukti masalus. Kita vertus, tai labiau teoriniai dalykai, nes galimai nusviesite vilioklį šiek tiek arčiau ar toliau ankstesnės vietos, dėl ko jis vis tiek atsimuš į dugną arba bus pernelyg aukštai pakilęs vedimo metu.

Patikimiau (turiu omenyje atstumą nuo grunto) elgtis paprasčiau – tiesiog nuskandinti vibą arba ratliną ir staigiai pasukus ritę, mostelėjus spiningo viršūnėlę aukštyn, atkelti vilioklį nuo grunto ir tada jau traukti vienodu tempu.

  


Nors kodėl vienodu? Įmanoma varijuoti, tarkim, sukti ritę tai lėčiau, tai greičiau ir tokiu būdu priartinti masalą prie grunto ar net jį paliesti, vėl pakelti aukštyn iki tam tikro lygio. Beje, pastarasis pravedimas leidžia itin tiksliai kontroliuoti masalo pakėlimą, nes visada orientuojiesi, kiek aukštai yra vilioklis, koks grunto pobūdis ir panašiai. 

Parašyti, suprantama, lengviau nei tai atlikti, nes kiek greitai teks vynioti valą, tenka orientuotis atsižvelgiant į kiekvieną modelį atskirai. Galbūt vėliau įgusite ir užmetę akį į masalo svorį, dydį, formą, vizualiai įvertinsite upės srovės stiprumą ir tokių orientyrų užteks, kad būtų galima reikiamame aukštyje traukti vibą arba ratliną. Tačiau ligi tol, garantuoju, paliksite ne vieną ir ne dešimt šių masalų upės ar kito vandens telkinio dugne. Tačiau kaip kitaip išmoksite? Tik iš šio straipsnio? Tikrai ne.

Vibais ir ratlinais galima kuo puikiausiai džigauti. Jau kalbėjau apie tinkamus šiems masalams spiningus, kelis sykius sakiau, kad tinkamiausi bus standūs, jautrūs kotai, faktas, jog specializuoti „džiginiai“ yra vieni tokių. 

 


Tad užmetę vibą ar ratliną leidžiame jam pasiekti dugną ir, kaip įprasta gaudant guminukais, tiesiog staigiau pasukame kelis kartus ritės rankenėlę. Paskui darome pauzę, vėl pasukame rankenėlę – žodžiu, tai bus lygiai toks pats tradicinis džigavimas, tačiau su viena išlyga, kurios galima nepaisyti. 

O toji išlyga – ritę pasukame ne vieną ar du kartus, tačiau bent tris ar keturis. Suprantama, taip kitąsyk elgiamasi ir šokdinant sunkesnius guminukus, tad gal ir nieko naujo. Didesnis vibo ar ratlino atsiplėšimas nuo dugno leis šiam masalui ilgiau skęsti, o begrimzdantį masalą, kuris, kaip minėjau, virpa ar vartosi, dažniausiai ir atakuoja plėšrūnės. Ne visada būtent tuo momentu, tačiau maždaug du kartus iš trijų.

Kitas būdas – atplėšti vibą arba ratliną nuo grunto spiningu. Nieko sudėtingo: kada masalas nuskęsta, staigiai, bet su pagreitėjimu atlošiame spiningą atgal, tuo metu suvyniojame laisvą valą. Jei kotas jautrus, puikiai juntama, kaip vibas ar ratlinas suvirpa, „užsiveda“. Tuomet darome pauzę ir vėl kartojame mostą spiningu. Tokie manevrai labiausiai patinka sterkams, ešeriams, gundosi ir lydekos.

Pažiūrėjus iš šalies, tai netgi panašu į „kabliavimą“. Na, bet kas ką norės, tas tą ir matys. Sykį mane džigaujantį aplinkos apsaugos inspektoriai tikrino vien todėl, kad kažkoks labai „aktyvus ir šiuolaikiškas“ žvejys paskambino į Kauno aplinkosaugos skyrių, kad neva Nemuno ir Neries santakoje „kabliauja brakonierius“. Mačiau, kaip aname krante naktį kažkas vis švietė automobilio žibintais, tačiau nekreipiau dėmesio. Deja, „brakonieriavimo“ faktas nebuvo patvirtintas, o pažįstami inspektoriai tik pečiais pagūžčiojo... 

 


Galima derinti šiuos du džigavimo būdus – sukame ritę (dabar pakaks poros kartų) ir tuo pat metu atlošiame aukščiau spiningo viršūnėlę. Tačiau dabar mostas ne toks platus. Kotu juntame, kaip kyla nuo dugno masalas, nes jį pakėlėme ne vien ritės pasukimu, o dar ir spiningu. Paprastai šiuo atveju daromos trumpos pauzės. Pastarasis būdas efektyvus tuomet, kada žuvys būna visiškai apatiškos, nes judrus, ir dar smarkiai vibruojantis vilioklis plėšrūnes paprasčiausiai išerzina. Na, bent jau tokia mano versija. 

Dar sykį tenka priminti, kad visi šie džigavimo būdai turi nemenką minusą – jei dugne yra kerplėšų, juos naudoti su vibais ir ratlinais nerekomenduočiau. Tai įmanoma daryti gerai žinomoje vietoje arba prieš tai „prašukavus“ žūklavietę kokiais nors pigiais vibų modeliais ir įsitikinus, kad kliuvinių čia nėra.

Tačiau džigauti įmanoma ir viduriniuose vandens sluoksniuose, nebūtinai liečiant dugną. Aišku, teks vis tiek susiorientuoti, koks žūklavietėje gylis. Bet aš jau pradėjau kalbėti tarsi koks dirbtinis intelektas – kas būtų, jeigu būtų...

Romualdas Žilinskas