Seniai ruošiausi rašyti straipsnį apie vibus ir ratlinus, tačiau vis atidėliojau. Dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – norint bent kiek išsamiau parašyti rašinį apie kokius nors masalus, reikia jais pažvejoti bent porą sezonų įvairiomis sąlygomis. O geriau dar daugiau, nes toks laiko tarpas, mano akimis, yra tik minimumas. Antroji – geriausiai apie tam tikrus vilioklius pasakoti tuomet, kada jais žuvaujant būna kibimo pikas, t. y. žuvys dažniau čiumpa būtent tos rūšies masalus. Arba kuomet žvynuotosios yra labai vangios, jų aktyvumas itin prastas, bet šie viliokliai gali būti tie arba vieni iš tų, kurie padės jas sugundyti. 

Prastai, vidutiniškai ar labai gerai kimba žuvys šį liepos mėnesį, nuomonės veikiausiai išsiskirs, nes galbūt kam nors puikiai sekasi spiningauti, o kiti žvejai nepagauna nieko. Suprantama, viskas ar bent jau daug kas priklausys nuo to, kur gaudai, ką gaudai ir kaip gaudai. Bet kokiu atveju čia yra tik subjektyvus požiūris, jo apibendrinti neįmanoma. Tačiau kas liečia vibus arba ratlinus, pagal visas teorijas, o ir praktiškai, jie būna itin kibūs tada, kai vanduo smarkiai įšyla. Faktas, jog taip paprastai nutinka vasaros viduryje ir antroje jos pusėje. 

Užbėgdamas už akių išsyk pasakysiu, kad šių masalų jokiu būdu negalima vertinti kaip tinkamų vien šiltam vandeniui, jie pakankamai rezultatyvūs ir ankstyvą pavasarį bei vėlų rudenį, bet tai priklauso nuo įvairių faktorių. Ir vienu svarbiausių laikyčiau pravedimo techniką, kuriai šiame rašinyje skirsiu daug dėmesio. Tačiau dar pakentėkite, nes reikėtų išsiaiškinti kai kuriuos niuansus apie pačius masalus, kad vėliau būtų galima geriau suprasti, apie ką kalbama ir kodėl reikia daryti taip, o ne kitaip.

 


Pradėsiu nuo elementariausių dalykų, kurie išties nėra jau tokie paprasti, kadangi daugelis žvejų juose painiojasi. Taigi kas yra vibai ir ratlinai, kuo jie tarpusavyje skiriasi? 

Kaip vieną retesnių atvejų laikyčiau tą faktą, kad pirmiausiai šios rūšies vilioklius (bent pas mus Lietuvoje ir Rytų bei Vidurio Europoje) meškeriotojai pirmiausiai pradėjo naudoti poledinėje žūklėje ir tik vėliau ėmė žvejoti atvirame vandenyje. Paprastai nutikdavo atvirkščiai, na, bet šį sykį įvyko būtent taip. 

Nors negaliu žinoti – o gal kas nors jais spiningavo nuo pat šių vilioklių sukūrimo ir skaitydamas straipsnį tyliai prunkščia į saują... Kita vertus, dabar jau tokie dalykai nestebina, kaip pavyzdys yra avižadrėbis, kuomet įsigudrinome spiningauti net pačiais smulkiausiais žieminiais masalais, pakito tik įrankiai ir tų masalų pravedimo technika. 

Ratlinai (anksčiau tokios rūšies viliokliai turėjo vien šį pavadinimą) kaip spiningavimo masalai buvo siūlomi mūsų šalies žvejams ir anksčiau, tai vyko apie 2000–2005 m. Bet jie tuo laikotarpiu kažkodėl „neprigijo“. Kažkas pabandė, gal pagavo, o gal nieko nesužvejojo, tačiau tuo metu rinką buvo užplūdę silikoniniai viliokliai, smarkiai patobulėjo vobleriai, kiti masalai, žodžiu, naujovių daug ir spiningautojai rinkosi populiaresnes, patogesnes, labiau išreklamuotas, vertesnes dėmesio alternatyvas. 

 


Kita vertus, bet kokie nauji masalai, kuomet perpranti konkrečius žūklavimo niuansus, keletą ar net keliolika sezonų tiesiog rodo stebuklus. O vėliau žuvys jų „atsikanda“ ir žvejai pradeda ieškoti, kuo buvusius masalus galima pakeisti. Būna du variantai – arba grįžta prie senų ir beveik pamirštų, arba renkasi kokius nors dar visai nebandytus masalus. Šiuo atžvilgiu ratlinus senesnės kartos žvejai galėtų priskirti pirmai, o jaunesni spiningautojai – antrai kategorijai. 

Bet, kaip sakiau, anksčiau buvo tik ratlinai, o vibų niekas nežinojo. Apie tokius masalus esu užsiminęs ne sykį, gal net pernai, nors taip išsamiai, kaip ruošiuosi dabar padaryti, – dar ne. Ir rašydamas minėjau, kad esminis skirtumas tarp ratlinų ir vibų tas, jog pirmieji barška (turi viduje įtaisytus „barškučius“ arba, kaip yra vobleriuose, kameras su šrateliais), o antrieji yra „tylūs“. Klydau ir tuo pačiu kalbėjau tiesą. Paaiškinsiu.

Esmė tame, kad vieni gamintojai šios grupės vilioklius pavadins „rattlin“, o kiti „vib“, bet tai nereiškia, jog pirmųjų ratlinai būtinai barškės, o antrųjų vibai – ne. Kita vertus, mūsų žvejai turi susidarę savo identifikacinius „kodus“, todėl jų sąmonėje jau susiformavo atskiros tokių vilioklių grupės – jei barška, vadinasi tai yra ratlinai, o jeigu nebarška, tada vibai. Aš neturiu nieko prieš, tebūnie taip, todėl ir rašinyje laikysiuosi šių taisyklių.

 


Paprastai žvejai vibus ir ratlinus lygina su beliežuviais vobleriais, kur pagrindinis skirtumas – pirmieji masalai tvirtinami už nugaros. Arba gretina su cikadomis. Ilgiau jais pažvejojęs apskritai vengiu bet kokių palyginimų, kadangi vibai ir ratlinai yra labai saviti ir, kas būdinga iš principo visiems viliokliams, tuo pačiu turi panašumo į vienus ar kitus spininginius masalus. 

Jei jau paminėjau liežuvėlius, reikėtų pasakyti, kad yra vibų ir ratlinų su liežuvėliais, jie skirti žūklei paviršiniuose sluoksniuose. Pas mus tokių pirkti nemačiau, tačiau Lucky Craft kataloguose – taip. Tas pats liečia ir įsitikinimą, kad visi šios rūšies viliokliai būtinai bus skęstantieji. Dauguma iš tiesų tokie, tačiau tikrai ne visi, būna ir neutralaus plūdrumo modelių, rastume ir plaukiančiųjų. Tačiau apie išimtis dabar nekalbėsiu.

Beje, skęstantieji irgi būna įvairūs. Yra vibų ar ratlinų serijų, kuriose pagaminti lėtai ir greitai skęstantys modeliai. Paprastai jie pažymėti atitinkamai S ir SS raidėmis, bet gali būti ir FS (fast sinking), HS (heavy sinking) ir panašių užrašų, nes firmos nėra sumušusios rankomis dėl vienodos klasifikacijos. Plūdrumas (veikiau grimzdimo greitis, jei kalbu apie skęstančiuosius) turi reikšmę šių masalų žaidimui ir, kaip vėliau pamatysite, panaudojimo galimybėms. 

 


Kokie vibų ir ratlinų privalumai, jei lyginsim su kitais masalais? Gal nustebsite, bet tai bus universalumas. Ir tas universalumas pasireiškia trimis aspektais. 

Pirmasis – jie tinkami žūklei visuose vandens sluoksniuose. Pas mus žvejai vibus dažniausiai naudoja salačių gaudymui, mažesniuosius modelius – ešerių ir rečiau šapalų viliojimui. Lydekas tikslingai gaudo nedaug žvejų, o sterkus, šamus – veikiausiai tik vienetai. Jei pastebėjote, parašiau tik „vibus“. Taip todėl, kad lietuvaičiai kažkodėl labiau mėgsta būtent tuos tylesnius modelius. Turiu versiją, kodėl taip yra, tačiau nesiplėsiu.

Antrąjį aspektą, kuris nusako jų universalumą, paminėjau kartu su pirmuoju – pasirinkus atitinkamus modelius ir pritaikius reikiamą pravedimo techniką, vibais ir ratlinais galima spiningauti praktiškai visas mūsų vandens telkiniuose esančias plėšrūnes. Teoriškai (nebandžiau, todėl negarantuosiu) pačiais smulkiausiais modeliais suviliotume ir taikiąsias žuvis. Neabejoju, kad kas nors tai jau išmėgino.

Trečiasis aspektas – galimybė žvejoti bet kokio tipo vandens telkiniuose, nesvarbu, tai bus upės ar ežerai, tvenkiniai. Vėlgi pas mus dauguma spiningautojų vibais žuvauja tėkmėje, bet gaudančių stovinčio vandens telkiniuose kasmet irgi daugėja. 

 


Prieš rašydamas šį straipsnį užmečiau akį į kai kuriuos atsiliepimus įvairiuose forumuose, viena ausimi paklausiau kai kurių You Tube kanalų įrašų. Vibams ir ratlinams nemažai spiningautojų priskiria dar vieną teigiamą savybę – jie būna kibūs tada, kai kiti masalai žuvų nedomina. Na, gal neperdėkim, nevarykim Dievo į medį – taip galėčiau pasakyti apie bet kuriuos spininginius vilioklius ir būčiau šimtu procentų teisus – per ilgą savo praktiką mačiau dešimtis ar šimtus atvejų, kuomet plėšrūnės norėdavo tik guminukų, tik sukriukių, tik vartiklių, tik voblerių... 

Nejau dabar ir aš turėčiau daryti tokią išvadą, kuomet prieš keletą savaičių tvičingavau, o draugas mėtė vibus. Aš neturėjau nė kibimo, o jis įkirto nerealaus dydžio lydeką, nors aštriadantė galiausiai vis tiek paspruko.

Vibai ir ratlinai turi tą privalumą, jog jie geri gaudant stiprioje srovėje, smarkiai banguojant, pučiant stipriam vėjui. Taip todėl, kad tokie viliokliai yra palyginti masyvūs ir pakankamai gerai valdomi, apsunkinantys žūklę pašaliniai veiksniai juos įtakoja minimaliai. Na, ir suprantama, užsimeta vibai ir ratlinai netgi labai gerai, kas smarkiai išplečia jų panaudojimo galimybes.

 


Veikiausiai skaitote ir galvojate: jei jau jie tokie puikūs, tai kodėl žvejai mieliau renkasi guminukus arba voblerius, dažniau žuvauja blizgėmis, bet ne vibais arba ratlinais. Ir labai teisingai, kad tuo suabejojote, nes nėra idealių masalų. 

Visų pirma, bent jau man, kliūva jų didelės kainos ir tai, jog šituos masalus galima labai greitai nutraukti. Kuomet už vibą sumoki dvidešimt ar daugiau eurų ir jau po kelių metimų jam pasakai sudie, pagalvoji, kad nesi Elonas Muskas. Deja, neabejotinas faktas, kad vibai ir ratlinai itin „kibūs“ šiekštams, nesunkiai pasigrūda po akmenimis, o išlupti užkliuvusius sekasi labai prastai, nes tokia šių vilioklių konstrukcija. 

Kitas dalykas yra gana savotiška vibų ir ratlinų pravedimo technika. Nors sakiau, kad jie „gerai valdomi“, tačiau nesakiau, jog lengvai. Čia ne sukriukė ir ne vobleris, kuomet gali tiesiog sukti ritės rankenėlę ir švilpauti. Aišku, reikia mokėti žuvauti ir su kitais viliokliais, žinoti, kur ir kaip juos pritaikyti – gaudymas sukriukėmis ir vobleriais lygiai toks pats sudėtingas, gal be reikalo aš taip nuvertinau pastaruosius masalus. 

Visgi „fuksų“ čia būna mažiau, o tas monotoniškas vibų traukimas, kuris paprastai pasiteisina žvejojant salačius, gal kitąsyk ir ešerius, tinka bet kokios plėšrūnės gundymui – tai yra vienas iš vibų bei ratlinų pravedimo būdų. Ir jis toks pats visavertis, kaip sudėtingesnis šių masalų animavimas, bet derėtų žinoti, kada jį tikslingai naudoti ir kokioms žuvims geriausiai „limpa“. 

Bus tęsinys

Romualdas Žilinskas