Spiningavimo meistrai arba bent jau dažnai žuvaujantys vibais ir ratlinais šiuos masalus pagal formą suskirsto į dvi rūšis. Paprastai juos lygina su minnow ir shad vobleriais, kadangi vieni yra labiau ištęsti, o kiti iš šono primena alyvos lapą. Aišku, būna nemažai tarpinių modelių, bet visumoje neoficialiai klasifikuoja būtent taip, nes vienų ir kitų grupių masalų animacijos braižas reikšmingai skiriasi. Visgi aš būčiau linkęs paminėti dar ir trečią grupę, kuriai priklauso tarpiniai modeliai, tačiau jų priekinė ir užpakalinė dalis (jei pažiūrėsime iš šono) – tarsi palenkta. Na, kažkas panašaus į ištęstą S raidę. Tai pakankamai dažnas šiuolaikinis formos variantas ir tokie vibai bei ratlinai irgi turi savitą žaidimo stilių.

Dažniausiai sakoma, jog platesni vibai ir ratlinai smarkiau vibruoja – jų amplitudė yra didesnė, pats virpėjimas išraiškingesnis, gerai juntamas, puikiai virpa laisvai skęsdami. Siauri vibai ir ratlinai (beje, ištęsti ratlinai būna retai) virpa ne taip išraiškingai, bet tankiau, juos vesti reikėtų greičiau, staigesniais judesiais ir panašiai. 

Visumoje maždaug taip ir yra, tačiau tik maždaug, nes reikšmės turi dar ir masalo plotis (žiūrint iš viršaus), kadangi skirtumas, ar toks masalas bus plonas kaip cikada, ar turės platoką „kaktą“, ar nugara smarkiai nusmailės link uodeginės dalies – visų jų vibracija skirsis. Įvairūs papildomi „pelekėliai“, kuriuos firmos gamintojos pristato kaip stabilizatorius, manding, yra labiau dizaino detalės.  Bet galbūt klystu...

 


Tačiau garantuotai viena iš esminių detalių vibo ar ratlino formoje yra jo „kakta“ – t. y. priekinė nugarinė korpuso dalis prieš tvirtinimo kilpelę. Nuo „kaktos“ smarkiai priklauso šio masalo vibracijos pobūdis. Masalui plaukiant maždaug 45° kampu (tokioje pozicijoje vedimo metu dažniausiai būna platesni vibai ir ratlinai), į šią masalo kūnelio vietą pirmiausia atsiremia vandens srautas, todėl nuo jos formos labai priklauso ir vilioklio vibracija. Vienų modelių „kakta“ yra lygi lyg nupjauta, kitų – gaubta, dar kitų – įgaubta ar (ir) su nedidele duobele. 

Tačiau šiuolaikinių vibų konstrukcija gali būti ir kitokia. Kai kurių modelių „kakta“ siaura, tačiau apačioje yra atsikišusi plati „lūpa“, kaip, tarkim, kai kuriuose Jackall modeliuose. Tokiu atveju būtent ji atremia pagrindinį vandens srautą ir iš esmės atlieka tą pačią funkciją kaip plati „kakta“. Tačiau šie masalai juda vandenyje pasvirę žemyn savo priekine kūno dalimi labai menkai, lyginant su klasikiniais plačiais ratlinais arba vibais, nors vien pažvelgus į jų kūno formą būtų galima tikėtis gerokai didesnio pasvirimo. Akivaizdu, kad tokiu atveju didelę reikšmę turi ne vien korpuso forma, bet visa masalo konstrukcija.

Kaip žinote, yra smarkiai ištęstų vibų. Vieni jų būna su plačia „kakta“, o kitų priekinė kūno (veikiau nugaros) dalis yra tokia pati siaura, kaip ir uodeginė. Pirmieji kaip taisyklė irgi plauks smarkiai pasvirę „galva“, tačiau antrieji judės išlaikydami horizontalią kūno padėtį. Pastaruoju atveju vibraciją sukuria ne vienas konkretus korpuso elementas, tačiau visa priekinė masalo dalis. Vandens srautas „apteka“ korpusą, todėl vibracijos pobūdį lemia bendra vilioklio forma. 

 


Aš išskyriau S raidės formos vibus. Jie neturi priekinėje dalyje išplatėjimų, bet dėl savitos formos ir, reikia manyti, atitinkamo kūno svorio centravimo, juda irgi maždaug 45° kampu nunarinę „galvą“. 

Šios grupės masalų žaidimui reikšmę turi ne vien kūno forma. Derėtų įvertinti konkretaus vilioklio masės ir dydžio santykį. Vibai, kuriuos pavadinau „tyliaisiais“ ratlinais, dažniausiai sunkesni už klasikinius ratlinus. Tai natūralu, nes pastarųjų viduje būna ertmės, kur ridinėjasi „barškučiai“. Visgi, jei gilintis į vienų ir kitų masalų konstrukciją, viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. 

Todėl pabandome išsiaiškinti, iš kokių medžiagų gaminami ratlinai ir vibai. Gal praleisiu įžanginę-istorinę dalį apie medinius šių masalų prototipus, nes pernelyg išsiplėsiu – išsyk persikelsiu į šias dienas.

Ratlinai, kuriuos teisėtai galima vadinti „motininiais“ šios grupės masalais, dažniausiai yra plastikiniai, o jų viduje ridinėjasi volframiniai arba kitokio metalo šrateliai. Patalpinti tie rutuliukai į specialias kameras ar ne, šiuo atveju mums nebus esminis dalykas. Taip pat ratlinai gali būti ir metaliniai. Pasitaiko labai garsiai ir palyginti tyliai viduje besiritinėjančių šratelių, yra netgi ratlinų serijos, kuriose pagaminti tokie patys, bet skirtingu dažniu ir garsiau bei tyliau „barškantys“ modeliai. Teoriškai tai turėtų turėti skirtingą įtaką žuvų šoninei linijai, o kiek tai reikšminga praktiškai – dar neįsitikinau. 

 


Vibai irgi gaminami iš metalo arba plastiko. Tačiau vien plastikinis masalas būtų per lengvas, tad tokių modelių viduje įtaisyti svareliai arba metalinės šerdys. Dabar vis labiau populiarėja silikoniniai vibai, bet jie, kaip ir plastikiniai, savo viduje turi volframo, švino, žalvario ar kitokio metalo „stuburą“. Kam ta išorinė minkšta danga reikalinga, sunku pasakyti – gal dėl kitokių spalvinių variacijų, gal gaunasi kitokie masalo virpesiai, gal „maloniau“ plėšrūnių dantims – neva minkštas kūnas ir grobuonė ilgiau vilioklį laikys gerklėje. 

Dėl pastarojo teiginio suabejočiau, nes plėšrūnės atakuoja vibus ir ratlinus dažniausiai labai agresyviai, staigiai, ir tai dar vienas iš tų malonių dalykų, kurie skatina žvejoti šiais masalais. O kitų „gal“ turbūt galėčiau išvardyti tuziną, bet reklaminiais aprašais pastaruoju metu apskritai nustojau tikėti.

Dažnai galima išgirsti ar perskaityti, kad tam tikro svorio vibai ir ratlinai tinkamiausi spiningauti tik tam tikrame gylyje. Tarkim, iki 3 m gylyje geriausi bus nuo 12 iki 15 g, nuo 3 iki 5 m gelmėje – ne sunkesni nei 25 g, ir panašiai. Kai kur teiginiai tokie kategoriški, kad net keista, kaip galima sakyti, jog, pavyzdžiui, jei gylis siekia daugiau nei 5 metrus, tada net nebandykite gaudyti lengvesniais nei 15 g vibais arba ratlinais, nes vis tiek nieko nesužvejosite. Nežinau net, kaip tokius pareiškimus pakomentuoti... 

 


Bėda ta, kad šių teiginių autoriai neįvertina nei vibų ir ratlinų formos, dydžio, nei srovės stiprumo, jei gaudoma upėje, nei valo storio, nei užmetimo nuotolio ir kitų niuansų, o juk visa tai turi reikšmę. Todėl tikrai nerašysiu panašių dalykų, nes čia jokių šablonų negali būti net apytiksliai. 

Iš principo, jeigu paimsime konkretų modelį, pamatuosime užmetimo nuotolį, žinosime valo storį ir daugmaž srovės stiprumą, galbūt kažką galėtume nustatyti tiksliau, bet dar reikėtų pridėti ir užmetimo kryptį (trauksime skersai tėkmės, prieš ar pasroviui), vėjo greitį, kryptį, kranto aukštį, koto ilgį, spiningautojo ūgį... Na, ne – vargu ar net tada ryžčiausi. 

Jums atrodo, kad gal kalbu nesąmones – kodėl čia svarbu, tarkim, spiningautojo ūgis ar spiningo matmenys? O todėl, kad aukštas žmogus su ilgu spiningu guldys mažiau valo ant vandens ir jo užmestas masalas skęs greičiau nei įsibridusio į vandenį žvejo, nes pastarojo giją veiks tėkmė. 

Žodžiu, niuansų daug, gal jie iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nereikšmingi, bet jei sudedi visas tas detales, tuomet pamatai, kad sumoje masalo skendimo greitį jos gali paveikti labai smarkiai. Tačiau aš čia jau nukrypau į apibendrinimus, nes tokie dalykai galioja bet kuriam viliokliui.

 


Beje, su vibais ir ratlinais gali nutikti kaip spiningaujant sukriukėmis, nes pernelyg lengvais masalais mes „nesugraibysime“ dugno ar net negalėsime jų vesti bent kiek giliau, kadangi juos stipresnė tėkmė išstums į viršutinius vandens sluoksnius. 

Šiaip jau populiariausi pas mus yra apie 12–20 g sveriantys vibai, „einamiausi“ dydžiai 5–8 cm. Sakyčiau, kad tai natūralu, nes tokius įsiūlysi visoms plėšrūnėms, na, gal menkiau juos čiups šapalai ar meknės, pastariesiems daug mielesni mini modeliai. Kita vertus, anksčiau minėtus masalus gali svaidyti dauguma spiningų, jie puikiai atitinka ir kotų, kurie skirti „visiems gyvenimo atvejams“, testą.

Jei rinktis spiningą tiksliniam gaudymui su vibais ir ratlinais, pasak žinovų, geriausiai tam tiktų standus kotas, su kuriuo puikiai jaučiama tokio masalo vibraciją. Kadangi nesu didelis specialistas, tai atsargiai paprieštarausiu, kad vargu ar tikrai visada jausi kiekvieno modelio judesius, nes kai kurių vibų virpėjimas yra labai smulkus ir didesnėje gelmėje, kai žuvauji storesniu valu, jis  „prapuola“. 

Be to, priklausys, kaip šiuos masalus vesi – prieš tėkmę ar pasroviui, gal skersai srovės. Ir dar kokiu greičiu, kadangi kai kurie vibai „užsiveda“ tik greitai traukiami, o žuvys tądien nori tik lėto masalo vedimo. 

 


Aišku, galima keisti modelį, tačiau, tarkim, sterkui ar salačiui vis tiek labiau (nesakau, kad nebus išimčių) patinka siauri masalai, čia jau yra klasika. Kaip ir tai, jog lydekos dažniau sureaguoja į platesnio kūnelio tos rūšies masalus. Beje, į barškančius dar dažniau, o tai reikštų, kad ratlinai visgi joms labiau patinka nei vibai. Tačiau patarimas rinktis standų ir jautrų spiningą tikrai nėra iš piršto laužtas, toks kotas, kaip vėliau pamatysite, padės vibus ir ratlinus atitinkamai animuoti.

Galbūt apie tai reikėjo rašyti dar straipsnio pradžioje, bet kadangi prakalbau apie jautrumą, gal rašinys ir nebus padrikas. Turiu omenyje, kad labai svarbus konstrukcinis elementas yra valo tvirtinimo kilpelės vieta. 

Nuo jos priklauso, kokiu kampu vibas ar ratlinas juda vandenyje, o kartu ir to masalo virpesių pobūdis. Kuo kilpelė arčiau vilioklio nosies, tuo jis mažiau palinkęs į priekį, todėl virpesiai paprastai būna smulkesni, tankesni ir ne tokie išraiškingi. Kuo kilpelė labiau pastumta link nugaros, tuo masalas daugiau pasvyra į priekį, vanduo stipriau veikia jo korpusą, todėl virpesių amplitudė padidėja, jie tampa ryškesni ir agresyvesni. Tai viena iš priežasčių, kodėl net ir labai panašios formos vibai ar ratlinai vandenyje gali dirbti skirtingai.

 


Kai kurie vibai ir ratlinai turi ne vieną, o dvi ar net tris valo tvirtinimo vietas. Tokiu atveju, priklausomai nuo pasirinktos vietos, galima pakeisti masalo darbą. Bet tai reti modeliai, jie yra tarsi cikadų ir vibų hibridai, nes paprastai šiems masalams įtaisoma viena kilpelė. Beje, neretai dar ir su žiedeliu, kuris suteikia masalui laisvumo, nes, prisegus siaurą karabiną, jis gali pernelyg suvaržyti masalą, iškreipti animaciją, ypač kada bandysime vilioklį traukti su pauzėmis arba džigauti. Bet apie tai bus kitoje šio straipsnio dalyje.

Dar vertėtų pridurti, kad kilpelės vieta nėra parenkama atsitiktinai. Kuriant naują modelį ji derinama su masalo forma ir svorio centru, siekiant išgauti pageidaujamą animaciją, masalo stabilumą traukiant ir laisvai jam grimztant, pagerinti užmetimo savybes. Net ir kelių milimetrų kilpelės poslinkis gali pastebimai pakeisti vibo ar ratlino darbą, todėl minėtas žiedelis apsaugo kilpelę nuo sulankstymo, kuomet nuolat segiojamas karabinas.

Bus tęsinys.

Romualdas Žilinskas