Apie Hornet voblerius ir šapalų gaudymą tais masalais esu rašęs gana straipsnį bene prieš penkerius metus, jis vadinosi „Išsamiai apie Hornet ir šapalus“ׅ, rašinį galite susirasti Salmo svetainėje, mano puslapyje arba asmeninėje paskyroje. Buvo ten nemažai žvejybinės „istorijos“, kurią norėčiau papildyti ir pratęsti pasakojimą apie spiningavimą šiais vobleriais, nes Hornet gerai tinka ir kitų žuvų gaudymui. 

Nieko nėra stebėtino, kad tuos pačius voblerius, kuriais gundome šapalus, čiumpa meknės, upėtakiai ar ešeriai. Tačiau vidutinio dydžio (4–5 cm) Hornet modeliais galima tikslingai gaudyti lydekas nuo kranto, o 6 cm dydžio voblerius pritaikyti velkiavimui. Pačiais smulkiausiais kadaise kai kurie mūsų spiningautojai buvo įsigudrinę vilioti netgi ūsorius. Aš, atvirai pasakius, to lygmens anais laikais nebuvau pasiekęs, bet Gintaras Nauckūnas ištraukė ne vieną dėmesio vertą ūsorių, apie tai jis irgi yra minėjęs. 

Dar vienas pastebėjimas. Hornet dėl savo agresyvaus žaidimo puikiai „limpa“ šamams. Įdomiausia, kad nesvarbu, kokio dydžio bus modeliai, nes šiaip jau ilgaūsiai neatsisako ir visai smulkių masalų – faktas, kurį patvirtins ne vienas šamų gaudytojas. 

 


Išbandžiau tai savo kailiu, kuomet prieš tris metus 2,5 cm dydžio modelį prarijo stambus plėšrūnas ir upės pakrante teko bėgti apie pusantro kilometro. Deja, laimikio neištraukiau, nes patys suprantat, kad šamauti su tokių gabaritų viliokliais niekas neina, tad ir įranga buvo atitinkama. Liko prisiminimai, yra ir liudininkai.

Šiaip jau ilgaūsiams paprastai siūlomi didžiausieji modeliai, nors, jei pažiūrėtume, kokio svorio ištraukiami šamai, pasakytume, jog tie masalai – tarsi drambliui saldainis. Todėl nenuostabu, jog 6 cm modeliai greitai (ir tyliai, nes kas tau afišuosis...) išperkami. 

O dabar – minėtas Hornet „dosje“ papildymas, nors dėl sklandumo galbūt kai kas ir kartosis...

Pirmieji Hornet vobleriai pasirodė praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje ir labai greitai išpopuliarėjo ne tik Europoje, bet ir už jos ribų. Tuo metu jų pasirinkimas dar nebuvo toks platus kaip šiandien. Vienas pirmųjų – vos 2,5 cm ilgio balzinis vobleris su vienu trišakiu kabliuku. Jis buvo gaminamas tiek plaukiantis, tiek skęstantis, o skirtingos versijos turėjo trumpesnius arba ilgesnius liežuvėlius. 

Išsyk pasakysiu, kad trumpaliežuvių Hornet jau seniai negamina. Gal kai kurie spiningautojai jų dar turi išsisaugoję, aš, deja, ne, todėl neparodysiu, kaip šie masalai atrodo.

 


Daugiau nei prieš tris dešimtmečius voblerių pasirinkimas buvo gerokai mažesnis, crank modelių formų įvairovė menkesnė, todėl jau pat pradžių Hornet išsiskyrė ne tik savita kūnelio forma, bet ir itin aktyviu žaidimu. Šis vobleris net ir lėtai traukiamas dirbo stabiliai ir pasižymėjo agresyvia animacija. 

Žvejai tuos masalus pirko labai noriai, nes, kaip minėjau, „hornetais“ galima buvo suvilioti praktiškai kone visų rūšių plėšrūnės (ties sterku padėčiau klaustuką) ir dar ūsorius. Žodžiu, Hornet pelnė „universalo“ statusą. Kai kurie vyresnės kartos žvejai iki šiol įsitikinę, kad būtent jie yra vieni iš sėkmingiausių ir originaliausių visų laikų crank tipo modelių. Aš to nepatvirtinčiau ir neneigčiau, bet iki dabar šiais vobleriais sėkmingai žvejoju ir jie guli mano masalinėje šalia šiuo metu populiarių ar mažiau naudojamų naujos kartos crank voblerių.

Ankstyvieji Hornet vobleriai buvo gaminami iš balzos, kuri suteikdavo vobleriui labai aktyvų ir gyvą žaidimą. Tačiau turėjo ir trūkumų – pažeidus dažų, lako dangą, ilgainiui pradėdavo sugerti vandenį. Tokie atvejai gana dažnai nutikdavo, ypač gaudant lydekas – aštrūs plėšrūnių dantys „nutarkuodavo“ medieną. 

 


Neturiu duomenų, kada tai tiksliai įvyko, todėl pasakysiu tik, kad vėliau Hornet gamintojai balzą pakeitė specialia didelio tankio putų medžiaga (HDSF – High Density Space-Aged Foam). Jos tankis ir plūdrumas parinkti taip, kad kuo tiksliau atkurtų balzos savybes, tačiau kartu užtikrintų didesnį atsparumą mechaniniams pažeidimams ir drėgmei. Bent taip teigia gamintojas...

Galiu ir klysti, tačiau man atrodo, kad perėjus nuo balzos prie šiuolaikinės HDSF medžiagos atsirado daugiau galimybių paįvairinti voblerių spalvinę gamą. Bent jau nepamenu, kad ankstesnieji balziniai Hornet būtų gaminami su metalizuota, veidrodine ar holografine danga. Kita vertus, prie to neabejotinai prisidėjo ir per tuos metus gerokai pažengusios dažymo technologijos.

Vis dėlto ne visi Hornet šeimos modeliai gaminami iš šios medžiagos. Pavyzdžiui, Rattlin' Hornet turi plastikinį korpusą. Neatsitiktinai, kadangi šiame modelyje įrengti barškučiai ir tolimo užmetimo sistema su slankiojančiu svareliu (SICS). Dėl to Rattlin' Hornet reikėtų laikyti modernesniu modeliu. Ar jis yra kibesnis, nepasakysiu, nes dar nesu šio masalo išbandęs. Aišku, vien mano vertinimas čia nieko nereiškia, nes spiningaujant skirtingose žūklavietėse, skirtingomis sąlygomis, turint skirtingą žvejybos filosofiją ir panašiai, rezultatai ir nuomonės gali kardinaliai skirtis. 

 


Lydekas – upėse

Daugumos plėšriųjų žuvų medžioklės zonos, plotai neretai susikerta. Tai lemia įvairūs faktoriai – pradedant tuo, kad jos gali medžioti tame pačiame vandens sluoksnyje, mėgsta tam tikrą aplinką ir panašiai, baigiant aukų rūšine sudėtimi ir tokiu elementariu dalyku, kaip paros laikas, kadangi tam tikru metu juntamas didesnis žuvų aktyvumas. 

Stovinčiuose vandens telkiniuose taip nutinka gerokai rečiau arba didesnė grobuonių priešprieša būna sąlyginai nedidelė, nes čia paprastai dominuoja trys plėšrūnių rūšys: lydekos, ešeriai bei sterkai (pastarieji gyvena ne visuose ežeruose arba tvenkiniuose). Tačiau upėje vyksta nuolatinė plėšriųjų žuvų „vietinės reikšmės“ migracija, kuomet vienos plėšrūnės pasitraukia iš tinkamų medžioklei plotų ir į jų vietą atplaukia kitos rūšies grobuonės. Tekančiame vandenyje visada daugiau malonių staigmenų meškeriotojams ir bet kuria akimirka gaudant, tarkim, salačius, gali tikėtis lydekos kibimo arba atvirkščiai. 

Ten, kur medžioja šapalai, iš principo galima rasti bet kurią kitą mūsų vandenyse sutinkamą plėšrūnių rūšį. Kita vertus, kuri nors grobuonė labai greitai gali pati tapti auka, tad pasitaiko, jog smulkesnių šapalų pamėgtose vietose jų specialiai tyko lydekos, kurios savo aštriais dantimis nurėš masalą...

Net nežinau, kiek sykių man taip nutikę, nes šapalus dažniausiai gaudau su plonu fluorokarboniniu pavadėliu, kadangi voblerius naudoju smulkius, o storas pasaitėlis „gesina“ kai kurių mažų modelių žaidimą. Kad šapalai atsargiau dėl to kibs, gal ir nereikia labai pergyventi, nes anksčiau rišdavau plonus volframinius pavadėlius ir didelio skirtumo nejutau. Visgi ten, kur tikrai tikėtina (paprastai tokie dalykai patikrinami praktiškai – vieną, kitą sykį lydekai toje pat vietoje nukandus masalą), kad aštriadančių čia gali būti, apsidraudžiu. 

 


Laimei, Hornet vobleriai nėra labai jautrūs papildomai apkrovai ir iki 3,5 cm dydžio masalai net su 0,40 mm diametro fluorokarbono pavadėliu dirba be priekaištų. Galbūt tik patys mažiausieji (2,5 cm dydžio) kažkiek išsibalansuoja, visgi dauguma jų yra skęstantieji (turiu ir kelis senus plaukiančius modelius), tad galimi tik menki nukrypimai nuo įprastinio darbinio ritmo. 

Tiesa, čia derėtų įterpti dvi pastabas. Pirmoji – fluorokarbonas savo standumu gali gerokai skirtis, o jo diametras ne visada atitinka gamintojo deklaruojamą storį. Antroji – kuo lengvesnis vobleris, tuo jo animacija bus išraiškingesnė, tačiau tuo pat metu jis „jautresnis“ įvairioms apkrovoms, ypač tai liečia mažus modelius. Mūsų atveju plaukiantysis Hornet virpės didesne amplitude nei skęstantysis, tačiau koks nors šapas, žolės stiebelis, kurie užsikabina už kabliuko, ar storas pavadėlis gali išmušti jį iš „pusiausvyros“.

Anksčiau lydekas upėse su Hornet modeliais žvejodavau neretai, dažniausiai naudodavau 4 cm dydžio modelius, nes tokių pilnai pakakdavo suvilioti poros ar net ir trijų kilogramų aštriadantes. Vasarą, rudens pradžioje, kada lydekos mieliau čiumpa crank voblerius, upės paprastai būna nusekusios, o aktyvus Hornet virpėjimas gali „pakelti“ margašones ir iš didesnės gelmės nei realus šių masalų panirimo gylis. Kita vertus, tai yra dydis, kuris negąsdina ir šapalų, stambių meknių, ešerių, o laimikio paįvairinimas visada yra malonus. Tokiu atveju jau rišdavau plonus volframinius pavadėlius.

 


Pasitaikydavo ir išimčių. Kuomet gaudydavau kur nors ties Nemuno dambomis, tada „į trasą“ paleisdavau 5 cm modelius, o jei ir bandydavau laimę su 4 cm Hornet, tai vis tiek imdavau storesnius pasaitėlius, nes tenykščiai laimikiai dažniau būdavo stambesni. 

Su pačiais didžiausiais 6 cm Hornet nelabai paspiningausi. Kaip ir esu minėjęs, ilgi jų „snapai“ ir savotiška išlenkto lašo forma mažina masalo aerodinamines savybes – toliau sunku užmesti. O be to toks crank modelis srovėje taip sulenkia spiningą, kad mažai nepasirodo. Faktiškai tai yra velkiavimui skirti masalai. 

Jei jau prakalbau apie pavadėlius, reikia pasakyti, kad pastariesiems vobleriams net nedvejodamas rišdavau titaninius, pintus plieninius pavadžius, nes ir žuvys pakliūdavo atitinkamos. Nelabai noriu plėstis velkiavimo tema, nes tie, kurie ištuštino Salmo parduotuves išpirkdami didesniuosius Hornet, man už tai nepadėkotų. 

Tačiau galiu paaiškinti vieną paradoksą, kurį dauguma spiningautojų, jei tik atkreipė dėmesį, palaikė paprasčiausiu nesusipratimu – t. y. supainiotais panirimą nurodančiais skaičiais. Dabar dar sykį surašau, kiek kuris vobleris nyra ir pamatysite įdomų dalyką: 4 cm floating  – 1,5 / 3,1 m, sinking – 2,0 / 2,5 m, 5 cm floating – 2,0 / 4,6 m, sinking – 2,5 / 3,5 m, 6 cm floating – 2,0 / 5,6 m, sinking – 3,0 / 4,0 m. Čia pirmas skaičius prieš pasvirusį brūkšnį nurodo, kiek vobleris maksimaliai neria spiningaujant, o antras – kiek maksimaliai neria velkiaujant. 

 


Taip išeina, kad plaukiantieji modeliai, mėtant juo nuo kranto ar iš valties, pasieks mažesnį gylį nei skęstantieji. Tai normalu, įprasta – lengvesnis modelis mažiau paneria, kadangi yra lengvesnis. Tačiau velkiaujant  bus priešingai – plaukiančios versijos ners giliau negu skęstančios...

Tokios keistenybės esmė, pasak gamintojų, yra vos trumpesnis skęstančiųjų modelių liežuvėlis ir kitoks jų pasvirimo kampas. Neva, plaukiantieji vobleriai labiau orientuoti į velkiavimą. Gal ir logiška...

Tiesą sakant, atskirai paėmęs kurį nors vieną iš dviejų modelių, tų liežuvėlio skirtumų nepamatysi. Tačiau kuomet voblerius sulygini, padedi vieną šalia kito, tuomet jau pamatai, kad plaukiančiojo Hornet liežuvėlis yra vos ilgesnis, siauresnis ties plačiausiaja dalimi ir apvalesnis. Pasvirimo kampą „pagauni“ tik labai atidžiai lygindamas – skęstančiojo liežuvėlis šiek tiek daugiau palinkęs žemyn. Visgi yra viena detalė, kuri labiausiai krenta į akis – tai kilpelė segtukui, kuri yra ant liežuvėlio. Skęstančiosios versijos voblerio ji nukreipta tiesiai į viršų, mažesnė, o plaukiančiojo modelio – labiau ištęsta ir palinkusi link liežuvėlio galo.

Paėmus į rankas svorio skirtumai irgi labai menkai juntami. Bet Salmo apsidraudė – ant liežuvėlių yra užrašai „floating“ ir „sinking“.

Bus daugiau.

Romualdas Žilinskas