Drop shot gaudymo metodas užsienio šalyje labai populiarus. Kad tai jokia naujiena dabar ir pas mus. Jau prieš kokius 20 metų tuometiniuose žurnaluose pasirodė pirmieji straipsniai, aprašantys itin veiksmingą sistemėlę, pasiteisinančią tiek ešerių, tiek ir sterkų žūklėje. Tačiau tuo metu retai, oi retai, išvysdavai mūsų meškeriotojus, naudojančius garsųjį drop shot...
Skeptiškos nuomonės ilgai buvau ir aš. Maniau, jog ši sistemėlė mažai kuo skiriasi nuo senojo gerojo paternoster metodo. Visgi klydau. Ir stipriai... Taip jau kartais būna gyvenime, jog genialios mintys atplaukia visai netikėtai. O prie to, ne paslaptis, prisideda ir įnoringas žvynuotųjų apetitas.
Ne kartą esu susidūręs su situacija, kada reikia pravesti silikoninį masalą palei pat dugną itin nepalankiose tam vietose. Tai įvairios krantinės, uostai ar stačius krantus turintys upių ruožai. Taigi tąkart skaidriame vandenyje stebėjau, kaip nedideli ešeriai eilinį sykį iš manęs juokiasi. Net ir visai mažas mikro tvisteriukas jiems buvo įdomus tik keletą sekundžių: pasiekę pagarbų atstumą, išverstaakiai pasitraukdavo atgal. Ir taip keliose vietose.
Sumasčiau, jog reikia susirišti „paternoster“ sistemėlę su šone pritvirtintu svareliu. Reikalai iš dalies pasitaisė: masalas pleveno pačia padugne ir dryžuočiai jį sekė daug labiau susidomėję. Tačiau... sekimas ir liko tik sekimu.

Kadangi žūklės scenarijus kaip ir buvo aiškus, atsisėdau pakrantėje. Net nežinau, kaip sugalvojau, jog metas išbandyti (ir, žinoma, nieko nepagauti) ir tą garsųjį amerikiečių „išradimą“. Ant kabliuko užvėriau tos pačios spalvos mikromasalą ir švystelėjau visai šalia. Pora truktelėjimų ir... netikiu savo akimis: nemenkas ešerys keliauja į krantą.
Kitas metimas – ir dar vienas. Taip be jokios pertraukos kiekvienu metimu pritraukiau krūvą ešerių. Išsekus didesniųjų būriui, liūdėti nedavė ir tie įnoringieji mažyliai, stverdami vilioklį vienas paskui kitą. Be abejo, po tokio tiesiog fantastinio pasirodymo kaipmat patikėjau šios sistemėlės efektyvumu.
Nors esu šiuo metodu sugavęs įvairių žuvų, tačiau ko gero labiausiai mano ištyrinėta sritis – vadinamasis mini drop shot. Tai kiek sumažinta originaliosios sistemos versija, puikiai tinkanti žūklauti lengvos ir itin lengvos klasės spiningais.

Žūklės prekių parduotuvėse šiais laikais galima atrasti ir daugybę specialių šiam žūklės būdui skirtų kabliukų, svarelių ar meškerykočių, tačiau galima išsiversti ir su kur kas paprastesnėmis priemonėmis. Iš esmės, sistemėlei surišti pakanka kabliuko ir dugninei skirto švino svarelio su kilpute.
Viskas atliekama labai paprastai. Valas perveriamas per kabliuko kilputę ir užrišamas tradicinis mazgas kabliukui. Tuomet laisvasis galas dar sykį perveriamas per kilputę (kabliukas visuomet bus horizontalioje padėtyje) ir pabaigoje pritvirtinamas svarelis. Esu išbandęs ne vieną rišimo būdą, bet šis niekuomet neleido suabejoti sistemos patikimumu. Kokio svorio gramzdą rišti ir koks turi būti atstumas tarp jo ir kabliuko, labai priklauso nuo konkrečių sąlygų. Apie jas šiek tiek ir pakalbėkime.
Apskritai, kalbant apie šią sistemėlę, reikia iškarto nusiteikti, jog tai tėra vienas iš metodų suvilioti žvynuotąją. Jis nei geresnis, nei prastesnis už kitus. Tiesiog atitinkamomis sąlygomis leidžiantis sugauti tikrai daug žuvies.
Susitarėme, jog šį kartą kalbėsime apie nedidelius masalus ir sistemėles, tinkančias žūklauti lengvais įrankiais. Vadinasi, visus sunkesnius nei 7 g svarelius paliksime stalčiuje. Iš esmės, savo praktikoje renkuosi 3,5 g, 5 g ir 7 g. gramzdus. Lengvesnių naudoti nematau prasmės. Taip nejausime jokio kontakto su dugnu. O seklumose visiškai pakanka elementaraus galvakablio.

Ko gero, minimalus sistemėlės naudojimo gylis būtų 1,5–2,0 metrai. Tik tuomet išryškėja visos teigiamos drop shot savybės. Jeigu tenka žūklauti „švaraus“ dugno plotuose, tuomet atstumas tarp masalo ir švinelio nedidelis – maždaug 10–15 cm. Vilioklis visuomet bus priverstas laikytis prie pat dugno, kas didesniems ešeriams labai patinka.
Jeigu vandens telkinys pasižymi nelygia dugno struktūra, pasitaiko vandenžolių kuokštų, pravartu atstumą ilginti (20–30 cm, o kartais ir 40 cm). Taip išvengiama papildomo balasto ant masalo. Visiškai nereikia bijoti, jog masalas plaukia aukščiau dugno. Tinkamai virpinant vilioklį, ešerys be jokių problemų šiek tiek pakyla ir susigrūda skanėstą į plačią ir godžią gerklę.
Jeigu tenka spiningauti stovinčiame vandenyje, iki 4 metrų gelmės, pakanka 3,5 g svarelio. Giliau arba upėse su nedidele srove praverčia ir 5 g. Dar didesnis svoris paprastai tinkamas tik itin dideliuose gyliuose, pučiant stipriam vėjui ar gaudant iš valties rudenį. Bet apie pastarąjį variantą gal kitą kartą, kada tam bus laikas.

Taigi, kaip supratote, didesnės gramzdo masės visuomet vengiu. Mano nuomone, stambesnis ešerys – pakankamai atsargi žuvis, kurios nežavi įrangos grubumas. Didelis švino gabalas atlieka tik masalo skandinimo funkciją, kai tuo tarpu mažesnis leidžia išgauti puikų vilioklio šokdinimą, kurio kerams daugelis žuvų tiesiog neatsispiria. Pripažįstu, jog kantrybės reikia nemažai, kol sulauki sistemėlės bumptelėjimo į dugną. Tačiau lengvumas ir delikatumas žūklės pabaigoje tikrai atsiperka.
Žinoma, suderinti įrankiai padeda pajusti ne tik kiekvieną kontaktą su dugnu ar kibimu, bet ir teikia tikrą malonumą. Pamenu, kartą atsivežiau kolegą į vieną vandens saugyklą ešerių pamedžioti. Naudojome identiškas sistemėles, tik jo valas buvo truputį storesnis. Kai rezultatas tapo 15:0 mano naudai, kolega pradėjo pro petį šnairuoti.
O paslaptis paprasta – tiesiog ešeriai buvo ne itin aktyvūs, todėl laikėsi prisispaudę prie pat dugno. Čia masalas ir privalėjo plaukti. Plona gija ir jautrus kotas „pranešinėjo“ apie kiekvieną įtartiną kontaktą, į kurį atsakydavau žaibišku smūgiu. Tuo tarpu kompanionui sunkiai sekėsi ne tik matyti kibimą, bet ir ieškoti dugno...
Kaip matote, kartais iš pažiūros nelabai svarbi detalė gali būti tas raktas į sėkmę, apie kurį net nesusimąstėme.

Net jeigu visa mūsų įranga bus suderinta preciziškai, vargu ar pavyks pasiekti puikių rezultatų spiningaujant principu „meti – trauki“. Visas drop shot sistemėlės privalumas – puikiai virpantis masalas, kuriam „gyvybę“ įkvepia ne kas kitas, kaip pats meškeriotojas.
Esu pastebėjęs, jog spiningaujant šiuo metodu geriau, jog atstumas tarp vilioklio ir meškerės nebūtų itin didelis. Priešingu atveju nukentės ne tik jautrumas, bet ir tinkamas masalo žaismas. Jei krantas status ir iškart prasideda gylis (o tokios žūklavietės šiam metodui ypač tinkamos), visiškai pakanka 20–25 metrų atstumo.
Sviedžiame sistemėlę tolyn. Kai tik ji pasiekia dugną, iškart pradedame „dirbti“. Meškerykotis (patogiau trumpesnis) pakeliamas maždaug 45 laipsnių kampu ir pradedamas trūkčioti. Tuo pat metu labai lėtai sukama ir ritės rankenėlė. Visa esmė, jog turime priversti svarelį nuolatos bumpsėti į dugną. Tokiu atveju ir kabliukas su viliokliu itin patraukliai šokčioja. Dera atminti, jog kuo arčiau mūsų yra masalas, tuo tie judesiai turi būti išraiškingesni, todėl pirmieji traukimo metrai būna itin preciziški.
Bus daugiau.
Nerijus Rimkūnas





































































