Žvejyba su drop shot pakankamai lėta. Norint patikrinti įdomesnę žūklavietę, tenka sugaišti nemažai laiko. Vis dėlto puikus laimikis, net ir prasto kibimo dienomis atperka visus nepatogumus. Svarbu tik pagauti tinkamą ritmą ir jo laikytis. Nes kartais būna, jog pagauna žvejys keletą smulkių ešerių ir skubėdamas (juk žuvys gali nuplaukti savais keliais) traukioja vilioklį, kaip papuola. 

Praktika parodė, jog tik tikslūs ir svarbiausia vienodi judesiai duoda stabiliausius rezultatus. Sunku pasakyti, ar svarelio daužymasis į dugną yra toks jau svarbus. Visgi jeigu spiningaujame ties smėlėtu ar kiek dumblinu dugnu, kylantis nuosėdų šleifas tikrai sukelia didelį ešerių susidomėjimą. O čia kur buvęs, kur nebuvęs, „atspirga“ ir dailus guminukas... 

Esu net bandęs raudonai dažytus svarelius. Tokiu atveju gana dažnai dryžuotis stverdavo būtent šviną. Po šio eksperimento apskritai stengiuosi naudoti tik tuos svarelius, kurie mažiau išsiskiria ir aplinkos. Todėl naujai nupirktus spindinčius gramzdus tuojau pat „patamsinu“ – kurį laiką palaikau majoneze.

 


Spiningauti su drop shot, kaip jau minėjau, galima toli gražu ne kiekvienoje žūklavietėje. Todėl, taupydamas brangų gero kibimo laiką, namuose pasiruošiu keletą skirtingų sistemėlių. Susidėjus jas į nedidelius užspaudžiamus maišelius, galima labai operatyviai sureaguoti į pasikeitusias sąlygas. Sistemos priešingame gale pririšu mažą suktuką. 

Spiningaujant tereikia prie pagrindinio valo pritvirtinti segtuką, o tada drop shot sistemėles pakeisti – juokų darbas. Atrodo, minutė ten ar šen, tačiau ešeriai – pakankamai judrios žuvys ir būrelis priverstas nuolatos migruoti. Nesudominsi žvynuotųjų ilgesnį laiką ir turėsi ieškoti naujų žūklės plotų...

Kitas aspektas – niekas netrukdo nuimti sistemėlės ir užsikabinti įprasto galvakablio. Juk taip galima puikiai patikrinant ir netoliese esančias seklumas, kuriose klasika pasiteisina beveik visada.

Spiningaujant su drop shot galima naudoti begalę silikoninių masalų atmainų. Net ir tie viliokliai, kurie paprastai traukiami išvis nedirba, žūklaujant šiuo būdu, stebuklingai „atgyja“. Bet apie viską nuo pradžių.

 


Klasikiniai tvisteriai ir riperiai, be jokios abejonės, užima lyderio pozicijas. Jų tankiai virpančios uodegėlės dirba tiek skęstant, tiek ir veikiamos srovės. O tai vangaus kibimo dienomis pasiteisina: galima vilioklį traukti žymiai lėtesne amplitude. Kas geriau, ar virpauodegis „kirminėlis“, ar žuvelės formos imitacija – amžina diskusija. 

Šiaip, kiek teko pastebėti iš praktikos, galbūt stambesni ešeriai labiau griebia riperiukus. Bet ir tai sąlyginis dalykas. Pavyzdžiui, žinau pora vandens telkinių, kur kaip tik didesni kupriai kerta tik tvisterius. Ko gero, šioje vietoje lemiamą įtaką turi tik tikėjimas konkrečiu viliokliu. 

Apie spalvas nėra ką per daug pasakoti. Tinka visi standartiniai atspalviai, be kurių „ešeriautojai“ sunkiai įsivaizduoja savo gyvenimą (tepalas, rubinas su brokatu, violetinė, gintarinė ir panašios).

O toliau darosi įdomu. Įvairūs dirbtiniai sliekai, dėlės, vabzdžių lervų imitacijos – taip pat puikus masalas. Tokį skanėstą, tinkamai pamėtėjus, upėje atakuoja ir šapalai bei upėtakiai. Svarbu tik parinkti šiek tiek ilgesnį kabliuką: taip sumažėja tuščių kibimų tikimybė (o ji – dažnas reiškinys). 

 


Tik, ko gero, didžiausia problema anais laikais norint išmėginti dirbtinius kirminus – jų įsigyti. Tai dabar mūsų šalies parduotuvėse jų – nors vežimu vežk, tačiau anksčiau... Jei tokio tipo viliokliai užsienio šalyje tuo metu jau užėmė didelę pasiūlos dalį, pas mus būdavo tik krokodilo ašaros. Tačiau nėra padėties be išeities. 

Tokį pakankamai elementarų masalą gamindavausi pats. Tam tereikėdavo didesnio guminuko, iš kurio skutimosi peiliuku išsipjaudavau norimos formos ir ilgio kirminėlį. Tik pradžioje teko šiek tiek pasipraktikuoti, kadangi suformuoti tinkamą išvaizdą galima tik turint šiokios tokios patirties. 

Svarbiausias šio savadarbio masalo akcentas – į galą stipriai susiaurėjanti uodegėlė. Tik tokia virpės it drugio krečiama ir ves iš proto arčiausiai esančius plėšrūnus. Labai ilgos kirmėlės nesigamindavau – spiningaujant su tokia nuolatos erzins aršūs smūgiai, o žvynuotąją ant kranto teks išvysti rečiau. Kadangi kalbame apie lengvą žūklės įrangą, tai dirbtinis sliekas (o šiuo atveju – pailga guminuko juostelė) tinkamiausias iki 5–6 cm. 

 


Tik neįsivaizduokite, jog reikalingi tik tamsūs, pasteliniai atspalviai. Anaiptol. Jei vanduo pasidrumsčia, puikiai pasiteisina ir ryški elektrinė (beje, dažnai išbandoma lydekos dantų) ar pieno spalva. 

Ko jau ko, bet tuo metu gana populiarių ir smarkiai išreklamuotų vadinamųjų „kalmarų“ niekuomet nedrįsdavau siūlyti mūsų krašto žuvims. Tie visomis vaivorykštės spalvomis išmarginti keisti padarai nekėlė jokio mano pasitikėjimo. Keletas turimų egzempliorių buvo išbandyti paskubomis ir vėl padėti į gilų stalčiaus kampelį. Klydau, nes maniau, jog šis visiškai nevirpantis masalas negali būti „prakalbintas“. 

Tačiau vėliau įsigijau visai mažų kalmariukų. Uždėjęs juos ant tradicinio galvakablio supratau, jog šiam viliokliui būtinas laisvumas. Tik tokiu atveju jis gali nešti sėkmę. Paeksperimentavau su laisvai judančiu galvakabliu (kabliukas nuo svarelio atskirtas žiedeliu) ir pastangos pasiteisino su kaupu. 

Kada šį keistą vilioklį užkabinau ant drop shot kabliuko, supratau, jog ši sistemėlė sukurta būtent tokiam spiningavimo metodui. Tuo nesunku įsitikinti kiekvienam: vandenyje kalmaras savo smulkiomis uodegėlėmis šokčioja kaip patrakęs. Mano įsitikinimu, pirktinius masalus dar reikia „apšlifuoti“, t. y. suteikti jiems visas galimybes. Kadangi vilioklio vidus būdavo tuščiaviduris, sugalvojau į vidų įsprausti nedidelį karoliuką. Taip uodegėlės pasipučia ir masalas dirba šiek tiek pulsuodamas. 

 


Kad uodegėlė dar labiau suminkštėtų, kartais įkirpdavau ir kūnelį, taip prailgindamas vilioklio „ūselius“. Jeigu guminukas skaidrus, galima buvo įstumti net kelis skirtingų spalvų karoliukus. Tokiu atveju vilioklis vandenyje ypatingai žybsėdavo ir atrodydavo dar patrauklesnis ešeriams. 

Kartais pasitaikydavo dienų, kada ešeriai, tiesiogine to žodžio prasme, išprotėdavo ir stverdavo masalus kiekvienu pravedimu. Tuomet sudriskęs masalas „pamesdavo“ rutuliuką. Jį prifiksuodavau elementariai: lašelis greitai džiūstančių klijų ir druožuočių „žudikas“ būdavo pasiruošęs sugrįžti į darbą.

Spiningaujant kalmarais, man asmeniškai labiau pasiteisina dar aktyvesni veiksmai spiningo viršūnėle. Dažnesni trūktelėjimai, greitesnis pravedimas. Kartais prireikia kurį laiką pažaisti ilgėliau. Bet vos tik pirmojo ešerio nervai pakrinka, kibimai pasipila kaip iš gausybės rago. Smagu, velniškai smagu, kada vos švinui bumbtelėjus į dugną, ranka pajunta eilinį smūgį per rankas. 

 


Ganėtinai keista, bet tuose vandens telkiniuose, kur gyvena daug lydekų, ganėtinai dažnai tenka pajusti kur kas solidesnį svorį kitame valo gale. Rodos, šis silikoninis vilioklis į žuvelę nė iš tolo nepanašus, bet praktika rodo ką kita. Visa laimė, jog daugeliu atvejų aštriadantė griebia už paties masalo galo ir kabliukas atsiduria ten, kur reikia...

Sakysite, kam pasakoju apie kažkokius prieš porą dešimtmečių gamintus kalmarus? Todėl, kad dabar tokio tipo vilioklių yra apsčiai. Gal ne visai tokių pat (nors rasite ir identiškų), tačiau su panašiais kūneliais, ūseliai ar plaukeliais gamina ne viena firmą, jie dažnai neprimena kokių nors konkrečių mūsų vandenyse esančių gyvių, bet tai – tikrai kibūs masalai, tik reikia išmokti jais naudotis.

Žinoma, žūklaujant šia sistemėle, galima naudoti ir kitokius vilioklius: mažas porolonines žuveles, museles ar šių masalų kombinacijas. Tačiau šiame straipsnelyje aptariau tik mano dažniausiai naudojamus ir labiausiai pasiteisinusius. Kitus dalykus palikime eksperimentams ir ateičiai. O šiuo metu kaip tik pradeda „sukrusti“ ešeriai ir jų aktyvumas kas savaitę vis didės ir didės...

Nerijus Rimkūnas