Jei manęs paklaustų, kada geriausiai kimba žuvys, atsakyčiau trimis žodžiais: „Kai mažiausiai tikiesi“. Kada blogiausiai? Faktas, kad tuomet, kai turi daug vilčių. Čia toks psichologinis momentas, kuris yra ne tiek žvejybinis, kiek žmogiškas. Kaip ir tai, jog stambiausios žuvys visada pabėga, o geriausios žūklavietės ten, kur mūsų nėra. 

Man dažnai kiti žvejai sakydavo (ir vis tebesako), jog pavydi, kadangi mano hobis yra mano darbas. Deja, turiu jus nuvilti, nes hobis – kuomet žuvauji „atsipūtęs“. Tai reiškia, kad gaudai tas žuvis, kokias nori gaudyti, žvejoji su tokia įranga, su kokia tau atrodo, jog reikia, renkiesi tas žūklavietes, kurios bus patikimiausios, naudoji tuos masalus, kurie, tavo galva, tąsyk tinkamiausi. 

O darbas, kada imi, tarkim, plūdinę, nes lyg tyčia iš vakaro rašei straipsnį apie meškeriojimą su šia įranga arba apie masalus „taikiosioms“ žuvims, pavyzdžiui, kuojų žvejybą, ir tau reikia gyvų pavyzdžių – nuotraukų. Tuo pačiu neprošal ir darsyk pasitikrinti rašinyje išdėstytas mintis, galimai jas šiek tiek papildyti. 

 


Deja, lyg tyčia, tuomet bus geriausias oras spiningavimui, plėšrūnės akivaizdžiai vaikys smulkmę. Ir būtinai koks nors pradedantis žvejys prie tavo akių išsitrauks lydeką, o tu mirkysi kukurūzus ar sliekus ir dūsausi, kad pasiruošei visiškai ne tokiam žūklavimui. Arba nutiks priešingai – spiningausi ir, bevaikščiodamas krantais, besvaidydamas voblerius, guminukus, pamatysi plūdininką arba dugninką, kuris lupa karšius ir dar pareiškia, jog seniai nematė tokio gero jų kibimo.  

Nors tokie dalykai nutinka ne vien man – skaitykite dar sykį šio straipsnio įžangą...

Visa tai yra Merfio dėsniai, kurie žvejyboje labiau nei bet kur kitur itin akivaizdūs. Tęsiant tą temą reikia pasakyti, kad kokios nors smulkmenos (beje, kaip žinote, žvejyboje smulkmenų nebūna), kurias pamiršite pasiimti į žvejybą, tuo metu bus pačios reikalingiausios. 

Tarkim, meškeriojate plūdine, tačiau pamiršote namuose kabliuko išėmiklį. Garantuotai tądien koks nors karšis, ar dar blogiau – ešerys, kurio visai net nesiruošėte gaudyti, praris masalą iki skrandžio gelmių. Nėra padėties be išeities – nusilaušite krūmo šakelę ir bandysite pagaliuku kaip nors iškrapštyti kabliuką. Deja, ilgai vargę, keiksnodami, kad veltui prabėga geriausios kibimo minutės, galiausiai pažeisite valą ir gija nutrūks. Teks rišti naują kabliuką, galimai net ir visą sistemėlę. 

 


O jei, pavyzdžiui, spiningausite ir nepasiimsite atsarginių pavadėlių (aš juos neretai susirišu iš anksto) ar fluorokarbono ritinėlio, būtinai įkabinsite masalą į šiekštą, nutrauksite ne tik jį, tačiau dar ir pavadį... 

Dėl šių priežasčių nemėgstu „ekspromtinės“ žvejybos, kada koks nors bičiulis paskambina ir pasiūlo važiuoti kartu į žūklę, bet jis jau pasiruošęs, tad, jo prašymu, jei galiu, gerai būtų pasiruošusiam už kokio pusvalandžio... Ne, tada negaliu. 

Nors šiaip jau per daug metų išsiugdžiau atitinkamus bruožus, kurie gerokai palengvina ką tik minėtus nesklandumus. Tai nėra sudėtinga, tiesiog reikia turėti tam tikrą sistemą. Pavyzdžiui, tam tikrus daiktus visada deduosi į tas pačias liemenės ar striukės kišenes. Ilgainiui tai tampa įpročiu. Jei nešiojate kuprinę, perpetinį krepšį, siūlyčiau daryti tą patį – atskiruose skyriuose susidėlioti tam tikros paskirties žvejybinius aksesuarus, tarkim, peiliuką, suktukus, karabinus, pavadėlius ir panašiai. 

Dar geriau (bet tokiu atveju, suprantama, bus nemažai papildomų išlaidų) juos dubliuoti. Turiu omenyje, kad jei turite kelias striukes, liemenes, krepšius ar kuprines, visose jose vertėtų palikti bent kelis svarbiausius dalykus, kurie visada reikalingi žvejojant. Tarkim, jau minėtas kabliukų išėmėją (reples), peiliuką (arba žirklutes) ir panašiai. 

Jei esate universalus meškeriotojas, liemenė ar kuprinė, kurioje sudėti spiningavimui skirti aksesuarai, netiks gaudant plūdine ir atvirkščiai. Tuomet geriausiai turėti atskiras liemenes, striukes ir kuprines, kurios pritaikytos arba skirtos tik tam vienam žūklės būdui. Jei laikysitės išdėstytų principų, tikrai nepamiršite net ir menkiausių smulkmenų.

 


Tačiau žūklėje yra situacijų, nuo kurių niekada negali apsidrausti. Ir visų pirma tai meteorologinės sąlygos. Lietuva šiuo atžvilgiu – labai nedėkingas kraštas, nes čia orai labai nepastovūs. Aš nekalbu apie keturis skirtingus sezonus, nes neretai pakanka vienos paros, kad tai pajustum. 

Pavyzdžiui, gegužės 19 d. visą naktį iki ankstaus ryto lijo. Gal apie vienuoliktą valandą išsiruošiau žvejoti. Vis dar gerokai apniukę, temperatūra apie 16 °C, pučia ne visai malonus rytinių krypčių vėjelis. Faktas, kad užsimečiau striukę, apsivilkau ir šiltesnį bliuzoną, nes prie upės bus dar vėsiau. Pakako poros valandų, kad pasisukęs vėjas (staiga pūstelėjo iš pietų) prablaškytų debesis, dangus išgiedrėjo, o išlindusi saulė taip užkaitino, kad teko nusimesti ne tik striukę, tačiau nusirengti iki trumparankovių marškinėlių. 

Pavasarį, pirmoje rudens pusėje, o kitąsyk ir vasarą rytai neretai būna vėsūs, tačiau iki vidudienio oro temperatūra gali šoktelėti papildomus 10 °C ar daugiau. Kuomet žvejoji stacionariai, plaukioji valtimi, tai nėra kažkokia tragedija, tačiau jei gaudai žuvis aktyviai braidžiodamas ar vaikščiodamas krantais, deja, neištveri ir „tepi slides“ namo.

 


Esu labiau įpratęs spiningauti su juosmeniniu diržu. Jo privalumas – gerokai mažiau, nei nešiojant kuprinę ar perpetinį krepšį, nuvargsta pečiai, mažesnis krūvis stuburui. O ir šiaip patogiau, nes nereikia nusiiminėti nuo pečių, kuomet noriu pakeisti masalą. Bet yra ir vienas esminis minusas – jei apsivilkai striukę ir užkaitino saulė, teks tą drabužį dėvėti ir toliau. Jei būčiau su kuprine, tuomet galėčiau susigrūsti striukę į ją... 

Kaip rengtis tokiais atvejais? Vilktis daugiau ar mažiau universalesnius ir kompaktiškesnius drabužius. Striukės striukėms ar bliuzonai bliuzonams nelygūs. Jei, tarkim, tu užsivilkęs striukę, kuri pasiūta iš pagal naujausias technologijas pagamintų kvėpuojančių audinių, kokias siūlo, pavyzdžiui, Norfin, Ternua, Pros Sport ar kitos besispecializuojančios žvejybinių, turistinių drabužių gamyboje firmos, šilumoje taip smarkiai neprakaituosi, o atvėsus orui daug nešalsi. Čia net nėra ką lyginti su kokiais nors turguje parduodamais ir neaišku kieno gamintais rūbais, nes nešiojant specializuotus drabužius šilumos ir vėsos diapazonas „išsitemps“ bet po 5 °C į abi puses. Nors veikiausiai dar daugiau.

 


Šiuolaikiniai žvejai yra girdėję apie „svogūno lukšto“ principą velkantis apatinius drabužius. Apie tai ir aš esu rašęs ne kartą. Tačiau nemaža dalis meškeriotojų kažkodėl mano, jog apatiniai drabužiai skirti tik apsirengti šaltu ar labai šaltu oru, t. y. pavasario pradžioje, rudens pabaigoje ir žiemą. Iš tiesų, dauguma tų rūbų labai praverčia ir vasarą. Kelnės, kurios būna apatiniuose komplektuose, puikiausiai tinkamos pasivilkti po bridkelnėmis, o apatinių komplektų marškinėlius galima naudoti vietoje atskirai parduodamų vasarinių marškinėlių arba bliuzonų. 

Galiu netgi pasakyti konkrečius pavyzdžius. Tarkim, komplektų Norfin Natural Heat Merino arba Norfin Nord marškinėlius galima puikiausiai nešioti vėsesniu oro apsivilkus ant nuogo kūno. Jei oras staiga atšils, kaip man nutiko minėtą dieną, yra užtrauktukas marškinėlių priekyje – atsisegsite, vis bus vėsiau. Šių komplektų kelnės tiks braidant su bridkelnėmis šaltame šaltiniuotame vandenyje, jei sugalvosite, pavyzdžiui, upėtakiauti kur nors Žeimenoje ar jos intakuose. 

 


O plonesnius apatinius, t. y. tą pirmąjį sluoksni, aš apskritai nešioju visą vasarą. Komplekto Norfin Scandic Classic Cotton marškinėliai labai tinka vidutiniškai šiltu oru, kai temperatūra būna maždaug nuo 20 iki 25 °C. Bet pagrindinis privalumas, kad jie tiks ir kuomet vakarais atvėsta iki, tarkim, 15–16 °C. Arba ateini vasarą anksti ryte prie vandens, o vėliau užkaitina saulė...

Norfin Thermo Line 2 baigiu sunešioti antrą komplektą. Juos ypač mėgstu, nes kelnes galima dėvėti po bridkelnėmis per vidurvasario šutą, marškinėliai irgi puikiai tinka karštu oru – oda junta menkiausią vėjo pūstelėjimą, kūnas visiškai neprakaituoja. Gal vienintelis minusas, kad jie yra juodi ir „traukia“ saulę, bet medžiagos savybės kompensuoja šį trūkumą. Na, ir komplekto kaina – kaip vieno geresnio voblerio. Skirtumas tas, kad masalą gali nutraukti per pirmą žvejybą, o šituos drabužius nešiosite bala žino kiek laiko. Beje, džiūsta jie labai greitai, kuomet sulyja – išsausėja tiesiog ant kūno. 

Tokių dalykų kartais net nenoriu rašyti (na, taip, visi mes šiek tiek egoistai), kadangi kiti žvejai išpirks ir minėtų rūbų ateity galbūt jau nebegausiu.

 


Kelis sykius užsiminiau apie braidymo kelnes. Pasakysiu tiesą – esu membraninių bridkelnių fanatikas. Šiuo metu turiu šešias poras. Visos skirtingos. Kaip gali būti skirtingos? Labai paprastai – jų nevienodos membranos, nevienodas ir membraninių sluoksnių skaičius, apie tai esu rašęs straipsnį. 

Dar vienas niuansas – kuo daugiau tokių drabužių turi, tuo mažiau jie nusidėvi. Ir logika čia ne vien tame, kad bridkelnes rečiau nešioji, bet dar ir todėl, jog konkrečius modelius užsimauni tik atitinkamomis sąlygomis, o kiti per tą laiką „pailsi“ – spėja išdžiūti, kuomet juos išplauni iš išorės ir vidaus. Ta tema irgi buvo rašinys, siūlyčiau perskaityti, tada geriau suprasite, ką turiu omenyje.

Vėl pavyzdys. Sakysim, Norfin Defender yra 5 sluoksnių. Jų medžiaga, mano galva, sąlyginai kietoka, bet labai atspari mechaniniams pažeidimams. Kita medalio pusė – kuo daugiau sluoksnių, tuo mažiau drabužis „kvėpuoja“ ir menkiau praleidžia orą iš išorės. O dar beveik juodos... Galima tai laikyti minusu. 

Bet aš šitas bridkelnes nešioju būtent vėsiu oru. Ir, patikėkit, netgi žiemą, jei po apačia apsivelku šiltesnius apatinius. O kadangi jos yra tamsios spalvos, pakanka menkos saulės, kad būtų šilčiau. Nereikia galvoti, kad šios braidymo kelnės netiks vasarą – kada sąlyginai vėsu ir daug bei giliai braidai, jautiesi kuo puikiausiai. 

 


Visgi tikri vasariniai variantai būtų Norfin Pilot Stockingfoot 2 ir naujasis modelis Norfin Pilot Stockingfoot Grey. Tai faktiškai identiškos 4 sluoksnių bridkelnės, skiriasi tik spalva. Kas man labai patinka – itin minkštos, labai patogios, gerai praleidžia orą, kas aktualu šiltuoju sezonu, ir „neapsiterbuoja“, nes galima išsirinkti siauresnes, platesnes, atsižvelgiant į kūno sudėjimą, ūgį. 

Beje, tai visų Norfin bridkelnių firminė savybė. Turiu abejas minėtas braidymo kelnes, kadangi ankstesnysis modelis jau prakiuro. Na, beveik keturi sezonai – ką norėti – nieko nėra amžino. Bet nė neklijavau, nusipirkau naujas. 

O leidžiančių vandenį braidymo kelnių, net jei jų nebeįmanoma suklijuoti (taip nutinka, kada susidėvi siūlės), neišmetu – maunuosi, kai žuvauju nuo kranto. Visai patogu, nes apsaugo nuo lietaus, rasos, uodų, erkių, galima trumpam įbristi į vandenį (kartais to prireikia, tarkim, traukiant stambų laimikį) ir nespėsi sušlapti. Aišku, jeigu jau labai karšta, geriau meškerioti kitaip apsirengus, bet kol kas didelės kaitros nenusimato...

Romualdas Žilinskas