Apie nuogas ir apsirengusias žuvis

Minėdamas savo straipsniuose žuvis, dažnai naudoju sinonimą „žvynuotosios“. Tačiau šis žodis tinkamas nebent bendrine prasme ir tik dalinai atitinka realybę, nes Lietuvos vandenyse yra ir bežvynių „žvynuotųjų“. Kita vertus, dalis tų bežvynių taip pat turi žvynus, nors nemaža dalis žvejų veikiausiai galvoja kitaip. 

Galbūt įžanga skamba painiai, bet skaitykite ir pamatysite, kokios skirtingos šiuo atžvilgiu yra mūsų žuvys, ir kodėl žvejų akys ne visada mato tai, kas yra iš tiesų.

Bet pirmiausiai išsiaiškinkime, kam apskritai reikalingi žuvims žvynai. Pirmiausia – tai apsauga. Žvynai dengia praktiškai visą kūną (išskyrus galvą), todėl žuvys nesusižeidžia, kada liečiasi su dugnu, akmenimis, augmenija, dalinai apsaugotos ir nuo aštrių grobuonių dantų ar vandens paukščių snapų. Jie taip pat sudaro barjerą parazitams ir mikroorganizmams, juolab, kad šis kūno apvalkalas dažniausiai derinamas ir su gleivių sluoksniu. 

Antroji žvynų paskirtis susijusi su judėjimu. Padengtas gleivėmis lygus žvynuotas kūno paviršius mažina pasipriešinimą vandenyje, todėl žuvis gali plaukti greičiau, efektyviau ir sunaudoja mažiau energijos. Reikėtų atkreipti dėmesį į tą faktą, kad žvynai ant žuvies kūno būna išdėstyti tam tikra tvarka, dėl ko ji nepraranda lankstumo. Kai kuriais atvejais žvynai atlieka ir papildomas funkcijas, pavyzdžiui, padeda maskuotis, nes jų paviršius atspindi šviesą ir (ar) susilieja su aplinka. 

Visgi žvynai žvynams nėra lygūs. Nenardysim po Amazonę ar Naujosios Gvinėjos ežerus, nelįsim į vandenynus – pažiūrėsime, kokie yra lietuviškų žuvų žvynai. Ir jų rastume tris tipus.

Lygūs, sąlyginai ploni, be jokių šiurkščių kraštų žvynai, kuriuos turi dauguma mūsų karpinių žuvų, vadinami cikloidiniais. Jie dažniausiai būna apvalesni, lankstesni ir tankiai prigludę (geriau susikabina) vienas prie kito. Kartu su gleivėmis šių žvynų paviršius tampa slidus, tarsi padengtas plonu plėvelės sluoksniu – savotišku drabužiu. 

Beje, turinčios daugiau gleivių ir „slidesnės“ yra arčiau dugno plaukiojančios žuvys. Kodėl? Jau atsakiau – žvynai apsaugo jų kūnus nuo sužeidimų ir parazitų, o „šliaužiojant“ padugne yra didesnė tikimybė įsidurti į aštrias moliuskų kriaukles, akmenis, šiekštus, čia taip pat daugiau, nei atviruose vandenyse, parazituojančių gyvių.

Ktenoidiniai (ktenos – gr. šukos) žvynai – priešingybė cikloidiniams. Jų kraštai šiurkštūs, su smulkiais danteliais, todėl perbraukus ranka prieš „plauką“ juntamas šiurkštumas. Šie žvynai dar labiau prigludę prie odos, tvirčiau laikosi. Tokius žvynus turinčių žuvų oda ypač gerai apsaugota nuo išorinių pažeidimų. Kita vertus, ji gali atrodyti „sausa“, kaip ešerio arba sterko, bet būna ir labai gleivėta, kaip pūgžlio. 

Trečios grupės žvynus galime vadinti sunykusiais arba pakitusiais, nors ichtiologai pasakytų, kad redukuotais. Įdomu tai, kad šie žvynai gana skirtingi. Vienais atvejais jie tampa tokie smulkūs ir giliai įaugę, kad plika akimi jų nepamatysi. Kitais – visai išnyksta arba vietoj jų atsiranda kaulinės plokštelės, tarsi atskiri šarvai. Būtent čia dažniausiai ir klysta žvejai, kai žuvį pavadina bežvyne, nors iš tikrųjų ji yra tik „paslėpusi“ savo žvynus.

Tikrosios bežvynės mūsų vandenyse nėra itin gausios. Pirmiausiai reikėtų paminėti labai senas ir primityvesnės sandaros žuvis – nėges, kurios neturi ne tik žvynų, tačiau ir tikrų žandikaulių. Žodžiu, šių žuvų kūną dengia tik oda ir gausus gleivių sluoksnis, todėl galėtume sakyti, kad nėgės yra visiškai „nuogos“. 

Turbūt nereikia plėstis aiškinant, kad jų gyvenimo ciklas irgi išskirtinis – lervos, kurias žvejai dažniausiai vadina vingiliais ar graužavirbomis, gyvena įsiraususios dugno nuosėdose ir iš pirmo žvilgsnio visai nepanašios į suaugusias žuvis.

Antras pavyzdys – visų meškeriotojų geidžiamas laimikis ir Europos upių bei ežerų valdovas šamas. Kalbant apie ilgaūsį jau tvirtai galima teigti, kad tai yra vienintelė tikroji aborigeninė mūsų vandenų žuvis, kuri visiškai neturi žvynų, o tik storą, tvirtą, gana gausiai padengtą gleivėmis odą. 

Tai leidžia šamui lengviau judėti tarp dugno kliuvinių, įlįsti tarp dugno akmenų arba į tokias slėptuves, kur jokia kita žuvis (na, nebent ungurys) net nosies nekištų. Mes dažnai akcentuojame šamo ūsus, kaip papildomus jutiminius organus, tačiau šis plėšrūnas ir „nuogu“ odos paviršiumi labai jautriai reaguoja į vandens virpesius. 

Gal todėl, sakau, jo akys tokios menkos, trumparegės, nes kam reikalinga gera rega, gulint tamsiame duobės dugne, jei potencialias aukas ir priešus (šamas šamą juk ryja, tiesa?) gali pajausti net ir besiartinančius iš už nugaros...

Kai kurios žuvys yra „apsirengusios“ taip, kad jų rūbų net nesimato – žvynai tokie smukūs, kad paėmę į rankas juntame tik gleivėmis padengtą odą. Faktiškai tai yra tūkstančiai giliai į odą įaugusių mikroskopinių plokštelių. Štai dėl šitų žuvų žvejai dažniausiai ir klysta, manydami, kad jos neturi žvynų. O kalbu aš apie dažną balų, užpelkėjusių ežerų gyventoją lyną, vėlyvo rudens laimikį menkinių šeimos atstovę vėgėlę ir dabar jau retą Lietuvos vandenyse vijūną. 

Antras nei „nuogų“, nei „apsirengusių“ žuvų stilius, kuomet žvynai išsibarsto odoje ir nesudaro vientisos dangos. Jie irgi labai smulkūs, be to, tarsi „paskęsta“ odoje, nepersidengia, todėl jų nesimato net atidžiai įsižiūrėjus. Taip surėdyti šližys ir kirtiklis (pastarąjį matote nuotraukoje) – šių žuvų kūnas atrodo visiškai lygus, tačiau žvynai visgi ant jo yra.

Kai kurių žvynuotųjų žvynai išsidėsto kitaip, nei esame įpratę matyti. Daugumai žuvų rūšių jie dengia kūną eilėmis, būna sudėlioti tarytum čerpės, todėl aiškiai matomi. Tačiau kai kuriais atvejais jie gali būti išrikiuoti ne taip tvarkingai, grupėmis ar net sudėlioti skirtingomis kryptimis. Geriausias pavyzdys – ungurys, kurio mažyčiai žvynai irgi „paslėpti“ giliai odoje, panašiai kaip šlyžio ir kirtiklio, tačiau nors jų ir daug, bet išsimėtę kaip pakliuvo.

Yra žuvų, kurios tarsi nusprendė, kad paprastų žvynų joms nepakanka. Todėl vietoje žvynų „užsidėjo“ kaulines plokšteles. Nesistebiu, nes šios žuvys labai mažos, turbūt dėl to jaučia nepilnavertiškumo kompleksą velkasi savotiškus šarvus. Kalbu apie dygles. Jų kūno šonus dengia ne tik kietos kaulinės plokštelės, bet kūno viršuje dar ir styro aštrūs dygliai, kurie pavojaus metu pakeliami ir „užfiksuojami“. Kita vertus, gal be reikalo aš taip nepagarbiai... Juk maža žuvelė turi daug priešų, tad šis šarvas – ne visiems dantims, o dygliai – ne kiekvienai gerklei.

Panašiu principu savo kūną saugo ir eršketinės žuvys, kurių vieną rūšį – atlantinį eršketą – stengiamės vėl susigrąžinti į Lietuvos upes. Jas dengia ne įprasti žvynai, o išilgai išsidėsčiusios kaulinių skydų eilės. Likusią kūno dalį – šiurkšti, tvirta oda. Tai tarsi viduramžių riterių analogas, o ir savo senovine kilme jos gali didžiuotis, nes plaukioti pradėjo anksčiau nei dabar išplitusios karpinės ar ešerinės žuvys.

Apie pūgžlį jau kalbėjau, sakiau, kad dygliuočio žvynai paslėpti po storu gleivių sluoksniu. Tačiau vėl grįžtu prie jo, nes ši visų žvejų nuvertinta žuvis turi kai ką bendro su šiuo metu itin išaukštintomis lašišinėmis. Sakysit, kas gali sieti valstietį su karališka šeima? Ogi gleivės. Nes atplaukusios iš jūros neršti į upes lašišos ir šlakiai keičia ne tik spalvą, bet ir odos struktūrą – ji tampa storesnė, žvynai tarsi pranyksta, nes kūnus padengia storas gleivių sluoksnis. 

Tiesa, šitokia būsena laikina, susijusi su tuo, kad teks brautis per akmenis srauniose upėse, kone šliaužti per žvyrą seklumose. Trumpiau tariant, tiek pūgžlys, tiek lašiša ar šlakis savo žvynus maskuoja tokiu storu gleivių sluoksniu, jog gali pamanyti, kad tai bežvynės žuvys.

Apie rotanus (Perccottus glenii) ir juodažiočius grundalus (Neogobius melanostomus), t, y. invazines žuvų rūšis, net nesinori užsiminti. Tie prisitaikėliai, panašiai kaip kai kurios mūsų žvynuotosios, irgi slepia savo žvynus odoje. Tačiau dengiasi jie dar gausesniu gleivių sluoksniu, nes kitu atveju rotanai neišgyventų ten, kur užtrokšta net karosai, o grundalai, kurie neturi plaukiojimo pūslės, taip sparčiai nešliaužtų Nemuno ir Neries dugnu nuo Kuršmarių link Baltarusijos. Nelegalai ir tie, ir anie, tad šįsyk – lygiosios – pasikeisim su baltarusiais... Žinoma, geriau to nereikėtų.

Paminėčiau ir afrikinius, amerikinius šamukus dažniausiai vadinamus katžuvėmis, kai kas juos bando auginti privačiuose tvenkiniuose. Pasak mūsų mokslininkų, amerikinių šamukų rasta ir keliuose natūraliuose vandens telkiniuose, nors peržiemoti lietuviškas vanduo (bent jau teoriškai) jiems yra pernelyg šaltas. Panašiai kaip europinis jų pusbrolis, afrikiečiai ir amerikiečiai neturi žvynų, tačiau itin atsparūs prastoms gyvenimo sąlygoms, tad šylant klimatui ateityje šios žuvys gali tapti rimta problema lietuviškai ekosistemai.

Romualdas Žilinskas