Vasaros vidurys daugelio meškeriotojų vertinamas skirtingai. Vieniems tai deginimosi ir maudynių metas, kitiems – gana žuvingas laikotarpis, turintis tiek savitos romantikos, tiek ir sunkumų. Kaip yra iš tikrųjų, daug priklauso ir nuo paties žvejo įsitikinimų bei noro. O jei pastarojo nestinga, laimikis tikrai bus, tai tik laiko klausimas.

Turbūt daugelis sutinkate, jog ypač lengvos klasės spiningai ir jiems pritaikyti maži masalai geriausias savo savybes atskleidžia karščiausiu metų laikotarpiu, t. y. vasarą. O juk nuo liepos kaip tik ir prasideda vasaros sezono pikas. Todėl visiškai nesistebiu vidurvasaryje padidėjusia mažų vilioklių paklausa.

Daug diskusijų kyla norint žvejybos stilius suskirstyti į tam tikras kategorijas. Vieni remiasi masalų parametrais (ilgiu, svoriu), kiti – spiningų darbinėmis savybėmis bei užmetimo svoriu. Ir vieni, ir kiti savaip teisūs, tačiau kartais praktiškai viskas būna kur kas sudėtingiau, ir tenka pasikliauti ne užrašais, o blaiviu protu. Vis dėlto, norėdamas pratęsti kalbą apie spiningavimą ultralight klasės įrankiais, norėčiau trumpam apsistoti ir ties skaičiais. Tai darau tikrai neatsitiktinai ir visiškai nenoriu apkrauti jūsų galvų matematiniais simboliais, bet... 

 


Matote, šįkart kalbėsime apie pačius mažiausius, galima sakyti, tiesiog miniatiūrinius masaliukus. O tokie „mikrobai“, kada aplinkui tvyro nepakeliamas karštis, iš tiesų gali rodyti stebuklus. Spiningautojui, gaudančiam, tarkim, salačius Nemune pjautinėmis blizgėmis ir Nr. 2 sukrėmis, jis atrodo labai mažas. Įdomu, ką toks žvejys pagalvos, kai perskaitys šį straipsnį, kuriame siūlysiu naudoti ir Nr. 000 sukriukes?...

Taigi, dydžiai, dydžiai ir dar kartelį dydžiai. Ypač lengvos klasės vilioklius (žvejybos jais stilius kai kada vadinamas Extra Ultralight) norėčiau įsprausti į tam tikrus rėmus, kurių šiame straipsnyje bandysiu neperžengti. Tai darau vien tam, jog suprastumėte, apie kokį „lengvą kaip pūkas“ žvejybos stilių mes kalbame. Iš kitos pusės, pačiu karščiausiu vasaros laikotarpiu net ir gramas svorio ar keli milimetrai ilgio gali lemti vilioklio patrauklumą žuvims. Tuos skaičius nustačiau remdamasis tiek savo, tiek ir kitų žvejų patirtimi, bet, žinoma, jų nelaikau absoliučia ir neginčijama tiesa. 

Taigi, čia naudojami: vobleriukai ir guminukai nuo 2 iki 5 cm dydžio, sukriukės Nr. 000–00, avižėlės ir kiti menkniekiukai, neviršijantys 2 g ribos. Kaip matote, viliokliai netradiciniai, todėl ir žvejojant dažniausiai tenka naudoti kotus iki 3–5 g užmetimo svorio. Neturint tokio ar panašaus spiningo, galima išsiversti ir su tradiciniu ultralight įrankiu (iki 7 g), nors žvejybos patogumas ir užmetimo nuotolis, tenka pripažinti, nukenčia.

 


Aukšlės ir spiningas

Daugumai spiningautojų žodžių junginys „spiningas ir aukšlė“ visiškai nesuderinamas. Nebent perkeltine prasme kalbama apie salačius. Ir visai be reikalo. Mano manymu, šios smulkios žuvelės gana agresyviai reaguoja į spininginius masalus, vadinasi – ir kimba. Tik bėda, kad jos nedidelė burna, ir aukšlė ne visuomet sugeba užkibti ant didesnio kabliuko. 

Bet pasitaiko ir malonių išimčių: turiu arsenale kelias Nr. 1 sukriukes, kurias galiu pavadinti „aukšlinėmis“. Jei tik aplinkui sukinėjasi šios žuvytės, galiu būti tikras, jog mano vilioklį užpuls viena kita „plėšrūnė“. Visgi, jeigu planuojame tikslinę šių žuvų žūklę, vertėtų pasirūpinti ir atitinkamais mažo kalibro „skanėstais“.

Net sunku pasakyti, kuo aukšlės traukia lengvojo spiningo entuziastus, tačiau viena aišku – jei tinkamai pasiruoši, be laimikio likti tiesiog neįmanoma. O tai ypač paranku, kai turi tik kokią laisvą valandėlę ir norisi nors šiek tiek numalšinti žūklės aistrą. Be to, esant giedrai ir vaiskiai dienai, kitų plėšrūnų aktyvumas pastebimai krinta, tuo tarpu aukšlės vis tiek nepailstamai ieško bet kokio skanėsto: tai šen, tai ten vandens paviršių sudrumsčia nedidelis ratiliukas. 

Dėl konkrečių žūklaviečių nieko naujo nepasakysiu – tinka tos pačios vietos, kuriose sėkmingai gaudoma ir plūdine meškere (įvairūs greitesnės srovės ruožai su grįžtamąja srove, prie kliuvinių susidarę verpetai ir panašiai). Tik kiek skiriasi gaudymo gylis: spiningaujant pravartu masalą traukti kokio pusmetrio ar dar mažesniame gylyje (taip pat ir saulėtą bei šiltą dieną).

 


Kadangi aukšlės neužauga iki kvapą gniaužiančio svorio, o kitų žuvų, taip gaudant spiningu, užkimba ne taip ir dažnai, siūlau naudoti ypač ploną, 0,1 mm skersmens monofilamentinį valą. Tik reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog nemažai gamintojų, deja, linkę savo produkciją „pastorinti“. Todėl įsitikinkite, ar ant pakuotės nurodytas teisingas skersmuo. 

Priešingu atveju visa sistemėlė taps per daug sunki, ir vilioklį užmesite ne taip toli. Minėtas valas, pripažįstu, tikrai plonas, todėl daugiau kaip kelių žūklės išvykų neatlaikys. Paprastai perku pigesnę giją ir, ją padalijęs į kelias atkarpas (tarkim, po 30–40 m), labai sėkmingai sunaudoju.

Nors aukšlių esu sugavęs, ko gero, su visų rūšių dirbtiniais masalais, tačiau dabar, vasarą, siūlau apsistoti prie dviejų rūšių. Pirmiausia pakalbėkime apie mažas turbinėles (apie jas esu rašęs atskirą straipsnį). Jos turi būti kuo mažesnės. Kartais prireikia ypatingo kruopštumo, kol sugebi surinkti išties mikroskopinio dydžio vilioklį, bet visas pastangas kaipmat įvertina žuvys – kimba viena po kitos. 

 


Turbūt sunkiausias etapas – smulkaus propelerio gamyba. Tam paprastai naudoju plonytę žalvario arba vario skardelę, o skylę praduriu stora adata. Kai kuriose muselininkams specializuotose žūklės reikmenų parduotuvėse galima rasti jau pagamintų mažų propeleriukų, skirtų tvirtinti prieš muselę. Jie šiuo atveju irgi puikiausiai tinka.

Apie patį gamybos procesą esu kalbėjęs seniau, todėl kartotis nenorėčiau, juolab viskas gana aiškiai matoma nuotraukose. Tik vertėtų akcentuoti, jog, montuojant švino svarelį ant vielos, nereikia laikytis simetrijos, priešingu atveju svorio centras bus vienodai pasiskirstęs, ir masalas gali sukti valą.

Gaudant kitų rūšių žuvis, turbinėlių kabliukas gali būti plikas, bet aukšlėms toks netinka, ir jį reikia kuo nors „papuošti“. Masalo propeleriukas atlieka tik stimuliatoriaus vaidmenį, nukreipdamas žuvies dėmesį į ryškesnius akcentus. Tai kaipgi papuošti tą kabliuką, kad jis masintų smalsias sidabražvynes? 

 


Fantazijai čia ribų nėra. Kiek esu bandęs, geriausiai tiko smulkūs karoliukai ir maži guminukų gabaliukai. Su karoliukų spalvomis tenka šiek tiek paeksperimentuoti, bet paprastai retai kada nuvilia klasikinės spalvos – juoda, žalsva ar perlinė. Užvėręs spalvotus rutuliukus ant kabliuko, dar veriu nors ir patį mažiausią guminuko gabaliuką. Taip visuomet būnu tikras, jog papildomi viliokliai užmetant nepasisklis į visas šalis.

Pasitaiko dienų, kai aukšles geriau vilioja kabliukas, papuoštas tik silikoninio masalo atraižėlėmis. Šiuo atveju esu gana konservatyvus ir visiškai pasikliauju pora spalvų derinių. Kada vanduo vidutinio skaidrumo ar permatomas kaip ašara, veriu kelis netaisyklingos formos rubino spalvos gumulėlius. Jie, mano nuomone, imituoja mažą, bet „gardų“ slieko gabaliuką. 

Jei tenka spiningauti didesnėse upėse (pavyzdžiui, Neryje), kur neretai vanduo būna kiek susidrumstęs, tenka kabinti, kaip aš vadinu, „lašinuko gabaliuką“. Iš tiesų tai skutimosi peiliuku iš pieno spalvos tvisterio išpjautas mažas kubelis. Sunku pasakyti, ką mano aukšlė puldama taip pagražintą turbinėlę, bet paprastai šis patobulinimas pagerina žūklės rezultatus kelis kartus.

 


Kita, tikrai puiki pagalbininkė, sugebanti sugundyti net ir visiškai apatiškas žuveles, yra paprasta žieminė volframinė avižėlė. Jau gana seniai buvau girdėjęs, jog tokie viliokliai labai šauniai naudojami ir vasarą, tačiau ilgą laiką jų nesiryžau naudoti. Ir visai be reikalo. Jau pirmoje žūklėje, naudodamas šiuos mikroskopinius masaliukus, sugavau tiek „baltų“ žuvų, kiek dar nebuvau pagavęs iki tol apskritai. 

Po tokio krikšto pasitikėjimas nauju „atradimu“ kilo kaip ant mielių, ir praleidau daug laiko eksperimentuodamas. Taip atradau, jog aukšlėms šis skanėstas ypač patinka. Bet toli gražu ne visos avižėlės vienodai jas traukia. Visų pirma, spiningaudamas, priešingai negu poledinėje žūklėje, naudoju tik vižėles su kilpute. Tada kur kas patogiau pakeisti vieną vilioklį kitu. Be to, kai kurių modelių skylutė būna ypač maža, ir net plonas valas labai sunkiai pralenda (patys suprantate, pradedi nervintis, kai aplinkui žuvys šėlsta kaip padūkusios, o tu krapštaisi su kažkokiomis smulkmenomis).

Kita, tikrai svarbi masalo savybė – svoris. Ne taip paprasta mažutį rutuliuką su kabliuku nuskraidinti nors kiek toliau. Dėl šios priežasties spiningauju tik volframinėmis avižėlėmis, nors jos ir kainuoja brangiau (o nuostolių retai kada pavyksta išvengti). 

Kadangi šiaip jau aukšles galima palyginti su šarkomis, tai dažniausiai joms ir siūlau tokius vilioklius, kurie nors šiek tiek blizga. Puikiai pasiteisino tiek žalvariu, tiek sidabru dengti masalai. Kaip ir gaudant mažais propeleriukais, smulkų avižėlės kabliuką būtinai padailinu. Tinka tie patys dekoracijų variantai, tik dar mažesnio dydžio.

 


Pati gaudymo technika nėra sudėtinga, tik svarbu neskubėti ir dirbti subtiliai. Meškeriodamas turbinėle, stengiuosi ją traukti tolygiai, kad propeleriukas nuolat suktųsi. Kartais net specialiai traukiu taip, kad vandens paviršiuje kiltų mažos bangelės.

Kiek kitaip aukšles gundau avižėle. Su ja elgiuosi taip, lyg gaudyčiau mažu guminuku, t. y. lengvais ir švelniais mostais vis pakeliu vilioklį arčiau paviršiaus. Pauzės metu (priklausomai nuo gylio, ji trunka 1–2 sek.) ir būna daugiausiai kibimų. Iš karto patariu apsišarvuoti kantrybe, nes būna daug tuščių stuktelėjimų. 

Taip nutinka, kuomet žuvys domisi tik papildomu „gardėsiu“ ant kabliuko. Tačiau jei spiningaučiau nepuoštu kabliuku, kibimų turėčiau gerokai mažiau. Tokius smulkius masaliukus karštymečiu mėgsta ne vien aukšlės, ant jų užkimba strepečiai, kuojos, ešeriai, meknės, ūgtelėję šapalai ir net salačiai. Tik bėda, jog mažas kabliukas retai kada tvirtai įkimba į plačius nasrus...

Bus tęsinys.

Nerijus Rimkūnas