Jau antrą sezoną iš eilės mūsų motulė gamta kol kas nelepino alsiomis dienomis, kurios seniau tęsdavosi vos ne amžinybę. Poilsiautojams, mėgstantiems tiesiog drybsoti ant įkaitusio Palangos smėliuko, gal ir ne geriausi metai, tačiau meškeriotojai, manau, neturėtų tuo skųstis. Aukštas vandens lygis daugelį žuvų sugena visai šalia kranto, todėl net traukdamas masalą vos pusmetrį nuo pakrantės augmenijos gali tikėtis įkirsti imamo dydžio žuvį. Visuomet kur kas parankiau, esant aukštam vandeniui, tikrinti tas žūklavietes, kuriose jau esate buvę: taip sutaupoma ir laiko, ir brangių masalų.

Pirma žūklavietė, kurią galima aptikti beveik bet kurioje upės atkarpoje, – žolėtos įlankėlės ir seklumos, besidriekiančios pakrante kartais ne vieną šimtą metrų. Ko galima tikėtis tokiose iš pažiūros nelabai žuvinguose ruožuose? 

Beveik visų rūšių plėšrūnių, ir ne tik. Daug ką lemia ir konkretus gylis bei dugno pobūdis. Štai randame apie 0,8 m gylį su žvirgždėtu dugnu. Labiausiai čia tikėtina aptikti nedidelių ir vidutinių šapalų bei rytmečiais užklystančių aukšlių siaubų – salačių. Jei mažą masalą sviedžiame į duburiuką, kuriame nedidelė gelmė, su minkštu dumblo sluoksniu, didelė tikimybė, jog teks pakovoti su solidžia mekne, šapalu arba... paaukoti vilioklį aštriadantei.

 


Upei pakilus

Esu pastebėjęs, jog netgi žūklavietės lokalizacija gali pakoreguoti žuvų įpročius. Paprastai miestų ir miestelių ribose bei „karštuose“ taškuose, kuriuose nuolatos gaudo meškeriotojai, pakrantės seklumose sunku sugauti svarų laimikį: kabinėjasi tik neūžaugos. Žinoma, ką čia veikti solidžioms žuvims, jei vos ne ant galvos laipioja keisti žmogystos, rankose laikantys „lazdas“. Tokias vietas tikrinu nebent anksti iš ryto arba jeigu esu įsitikinęs, jog čia niekas šiandien negaudė. 

Visiškai priešingą vaizdą išvystu nuošaliose vietose (o tokių, deja, – vienetai): plėšrūnės kur kas aršiau griebia masalus, kerta pakartotinai, ir visai menkame gylyje atrandu šaunių egzempliorių. O ir „skonis“ dirbtiniems viliokliams čia kur kas žemiškesnis – nereikia ilgai sukti galvos, kol išerzini plėšrūnę ir priversti atakuoti.

Pakrantėms ištirti, mano manymu, vienas iš geresnių masalų yra sukriukės. Dažniausiai tam naudoju Nr. 1 comet bei Nr. 0 long sukriukes. Spalvos – pagal dieną, bet pirmenybę visuomet teikiu natūraliam metalo blizgesiui. Gaudydamas šiuo viliokliu dažniausiai segu ir patį ploniausią voframinį pavadėlį. 

Keista, bet pakrantėse kimba beveik tik legalaus dydžio aštriadantės, taip paįvairinančios žūklės įspūdžius. Gaudau paprastai įbridęs, stengiuosi vilioklį pametėti palei matomus žolių kupstus ir pratraukti savotišku koridoriumi, kuriame situaciją visada stebi viena ar kita žuvis.

 


Jeigu matau, jog žūklavietėje gylis kiek didesnis, o šalia yra lelijų, kurios kiek pristabdo tėkmę, – kaipmat traukiu dėžutę su vobleriukais, nes žinau, jog kažkur netoliese gali tūnoti meknė. Ši į šapalą panaši plėšrūnė gana baikšti, todėl kiek įmanoma stengiuosi iš aplinkos neišsiskirti (kalbu apie elgesį). Iš kitos pusės, raskite man nors vieną žuvį, kuri sąlyginai mažame gylyje nebūtų atidi?

Bet grįžkime prie voblerių. Nežinau, kaip kiti, bet aš labai sėkmingai dažniausiai gaudau su pačiais mažiausiais – iki 2,5 cm dydžio „hornetukais“. Tik spalvą tenka parinkti kiekvienu konkrečiu atveju (saulėtą dieną, esant skaidriam vandeniui, bus puikus juodas ar rusvas modelis, apniukusią – pilkšvas). Manau, jog sėkmę jiems lemia puikus darbas ir savybė plaukti nemažame gylyje, lyginant su menku kūnelio dydžiu. Kai kada seklesnėje vietoje ne pro šalį pamėginti ir mažesnį liežuvėlį turinčius kitų firmų modelius. 

Kaip ir ankstesnėje situacijoje, nereta viešnia būna ir lydeka. Todėl visados tenka spręsti dilemą – rišti pavadėlį ar ne. Kiek esu bandęs, galiu pasakyti, jog ženklaus vaidmens tai nevaidina. Vanduo mūsų didžiosiose upėse gana drumstas, todėl vargu ar žuvis įžiūri klastą. O ir patys vobleriukai – agresyvaus pobūdžio ir jų judesių plona ir trumputė plieno gija neslopina.

 


Ultralight klasės įrankiais ypač emocinga žūklė būna tuomet, kada į vandens paviršių pakyla salačiai. Tyškantys purslai, į šalis sprunkančios mažos žuvelės ypač kaitina kraują. Drebančiais pirštais segi sidabru tviskančią blizgę (juk teorija taip nurodo) ir sviedi į tą kunkuliuojantį katilą. Tik keista, jog paprastai nieko nepagauni. 

Esu padaręs nemažai tokių klaidų ir aš, bet palaipsniui nurimau ir beatodairiškai energijos veltui nebešvaistau. Daug produktyviau pasižiūrėti, kokiu maršrutu keliauja šis bedantis pasalūnas. Dažniausiai minutėlę kitą jis daro atokvėpius, kuriuos verta išnaudoti ir pasiruošti. 

Čia man geriausiai dirba pailgi, 4–5 cm plaukiantieji ar suspending tipo vobleriai. Užmesti padoresniu atstumu juos sunkoka, tačiau tam galima panaudoti srovę ar apsemtų pakrantės krūmynų priedangą. Pravedimas – išskirtinai tvičinginis, kurio metu, trūkčiodamas spiningu, priverčiu masalą imituoti išsigandusią auką. Toks triukas gana dažnai padeda pergudrauti tiek smalsų smulkesnį plėšiką, tiek ir padorų, gerokai legalumo ribą peržengusį egzempliorių. Net jeigu tądien šių plėšrūnų ir nematyti, tai nereiškia, jog jie tūno uodegas pabrukę.

 


Jeigu žinau vietų, kur dugne, netoli kranto, stūkso pavieniai akmenys, keliauju jų patikrinti (sausringais metais jie atsiduria vos ne krante). Tam puikiai tinka mano visai neseniai atrastos savadarbės, labai lengvos, plataus kūnelio vartiklės, kurių ilgis 3–4 cm. Tuo ir šaunus ultralight spiningas, jog tokius besvorius vilioklius galima visai padoriai užmesti. O jei dar paminėsime preciziškumą, tai gausime efektyvų receptą, kaip vasarą sugauti gana išrankius plėšrūnus. 

Nusižiūrėjęs įtartiną vietelę (tarkim, sūkurius už paskendusio riedulio), skraidinu ten „skardelės“ gabaliuką. Vos tik jis pasiekia vandens paviršių, užlenkiu ritės lankelį ir atidžiai stebiu spiningo viršūnėlę. Vartiklytė be galo gundančiai ir iš lėto leidžiasi link dugno. Tada pora ritės apsisukimų, ir vėl pauzė. Masalas, šoktelėjęs į viršų, vėl vizgindamas savo šonus juda srovėje. 

Iškart galiu pasakyti, jog toks gaudymas reikalauja nemenkos kantrybės ir atidumo: uždelsi minutėlę ilgiau ir teks su viliokliu atsisveikinti. Bet čia nutinka kaip ir tame posakyje: kas nerizikuoja – tas negeria šampano. Būna, jog nutraukęs porą masalų, jau nori spjauti į šį reikalą, bet ima ir užkimba nemenkas vandenų platybių karalius. O tada dramatiška kova ir dilema – kuris kurį nugalės...

 


Upei nusekus

Pasitaiko, jog net tą patį spiningavimo sezoną situacija kardinaliai keičiasi kelis kartus: lietūs baigiasi ir prasideda ilgai trunkantys karščiai, kurie užsitęsę nualina ne tik mažus upeliukus, bet ir didžiąsias vandens srauto nešėjas. Vandens lygis priklauso net nuo rajono, pro kurį teka upė. Todėl realią situaciją pamatai tik tuomet, kada atvyksti prie upės kranto.

Mano nuomone, geresnė padėtis meškeriotojui susiklosto tuomet, kada vandens lygis šiek tiek per aukštas, negu per žemas. Nusekus upei, pakrantės dažniausiai ištuštėja, lieka tik smulkmė. Spiningautojo laimikis tuomet būna daugiau kiekybinis, nei kokybinis. Ir vis dėlto, labai užsispyrus, vieną kitą solidesnį laimikį tikrai galima suvilioti.

Tuos masalus, kuriais gaudėme esant aukštam vandens lygiui, galima įdėti į gilesnę liemenės ar krepšio kišenę. Jų vargu ar prireiks. Dabar kur kas efektyvesni ir pranašesni maži crank tipo vobleriukai. Dydis kinta priklausomai nuo gaudomų žuvų, paros laiko ir įsitikinimų, bet neprašausite, jei išsirinksite masalus nuo 2,5 iki 4 cm dydžio. Svarbiausias tokio vilioklio elementas – mažas, stačiu kampu įmontuotas liežuvėlis, kuris privers voblerį dirbti pačiame vandens paviršiuje. Tokių masalų gamina daugelis firmų, todėl pasirinkimas tikrai nemažas. 

Kokiose vietose verta bandyti laimę? Nežinau, kaip būna jums, bet man už akmenų susiformavę verpetai labiausiai žadina apetitą. Todėl pirma ir taikausi į tas upių atkarpas, kuriose gausu mažesnių ar didesnių rėvų. Skirtumas tik tas, kad esant sausroms, perspektyvios akmenų virtinės nuo kranto būna nutolusios nemažą atstumą. Štai čia be bridkelnių – nė žingsnio. 

 


Apskritai tokioje situacijoje spiningavimą galėčiau pavadinti tikru maratonu, nes pasivaikščioti tenka nemažai. Štai, esant aukštam vandens lygiui, atsistoji vienoje vietoje ir kantriai iščiupinėji kiekvieną vandens plotelį. O dabar, jei žuvis bent kiek aktyvi, ir reikiamu momentu pratrauki vilioklį – sulauki smūgio nė nemirktelėjęs. Ir viskas vien dėl to, jog potencialių plėšrūnių buvimo vietų gerokai sumažėja.

Gaudant ultralight spiningu toliau nuo kranto, užkirstą žuvį nelengva paimti į rankas: liaunas kotas vis linksta, ritės stabdys prasisuka ir kova gana ilgai užtrunka. Branginantiems laiką ir adrenalino kiekį kraujyje, siūlau visada pasiimti ir muselininkams skirtą vienrankį graibštą, kuris tvirtinamas ant liemenės nugaros. Taip kur kas efektyviau ir patogiau suvaldomas tiek šapalas, tiek ir salatis (juk rytinės ar vakarinės akimirkos žūklėje brangios: kibimas gali trukti vos valandą).

Kita šauni vieta, kokių, deja, nėra labai daug, – įvairiausio dydžio salos. Ties jomis visada susitelkia mažos žuvelės. Jei yra maisto, vadinasi, turi būti ir jį ėdančių. Ypač mėgstu tas žūklavietes, kurios nuo kranto ne itin nutolusios, ir susidaro savotiškas kanaliukas. Štai šioje vietoje užkimba tikrai daug žuvų. Galbūt jų dydis ir nėra kvapą gniaužiantis, tačiau kada niekas nekimba, smagu, kai masalą puldinėja solidūs strepečiai ar kiek ūgtelėję šapaliokai.

Patikrinus pakrantę, tiesiog būtina perbristi į salą ir pasižiūrėti, kas čia gyvena. Paprastai įdomiausias būna salos galas, kuriame nusidriekia šioks toks smėlio ar žvyro liežuvis. Va dabar metas vėl pasirauti po kišenes, nes sekliai judantys vobleriukai – toli gražu ne geriausias pasirinkimas. 

 


Galima mėginti giliau virpančius modelius, bet šįkart siūlau paeksperimentuoti su miniatiūrinėmis pjautinėmis blizgutėmis. Tokių parduotuvėse rasti tikriausiai nepavyks (pritaikyti galima tik senąsias KIBS, skirtas poledinei žūklei), todėl teks pameistrauti pačiam. Tik svarbu nepersistengti su dydžiais ir bandyti išsipjauti kuo smulkesnes (ilgis 2,0–2,5 cm ilgio). Spiningaujant šiais viliokliais, kai kada pasiteisina ant kabliuko (dažniausiai vienšakio) surišta kukli muselė ar paprasčiausias ryškių siūlų kutelis. Svarbu, kad jis neslopintų ir taip neišraiškingų masalo judesių.

Gaudyti būna gal kiek ir nuobodoka, tačiau, patikėkite, kai kada tikrai labai efektyvu. Atsisėdi sau patogiai ant akmenėlio ir svaidai toli lekiantį blizgutį į tėkmę. O tada lengvai trūkčiodamas trauki link savęs. Kad ir koks žemas vandens lygis būtų, vis tiek už salos dažniausiai būna šioks toks pagilėjimas. O jame nori nenori tūno keletas aplinką stebinčių žuvų. Taip spiningaujant labiausiai tikėtina susigrumti su salačiu (o jau kaip žiebia!), keletu postambių ešerių, o kai kuriose atkarpose ir su blausiaakiu sterku.

Ir pabaigoje dar vienas praktiškas patarimas – nepagailėkite ir ant ritės suvyniokite bent 100 m valo (idealu, jei 150 m). Kliuvinių daug, metimai kai kada tikrai tolimi. Be to, visada yra galimybė net ir tokiu delikačiu įrankiu susikauti su savo svajonių žuvimi. O tada beliks tik mėgautis fantastiškomis akimirkomis, nesibaiminant dėl valo ilgio.

Nerijus Rimkūnas