Vidurvasarį pastebiu tendenciją, jog daugelis meškeriotojų, kad ir kaip mėgtų vidutines upes ar upeliūkščius, persikrausto žvejoti prie ežerų, tvenkinių ar didžiųjų vandens telkinių su tingia, vientisa, bet galinga srove. Tai lemia nemažai veiksnių: mažas vandens lygis, suvešėjusios žolės tiek vandenyje, tiek ir pakrantėse bei tuntas uodų, pasiruošusių bet kokia kaina išsiurbti paskutinį gyvybės lašą. 

Jei dar pridurtume maudynes, alų bei apskrudusį šašlyką, abejonių kaip ir nebelieka. Visgi, net ir tokių pagundų viliojamas, žmogus imi ir patrauki į brūzgynus, už kurių atsiveria akiai mielas vaizdelis, verčiantis brautis tolyn ir tolyn...

Žinoma, tradicinė taktika bei masalai retai kada tokiu atveju pagelbsti. Prireikia kažko lengvo, mažo ir unikalaus, kas žuvį priverstų nesvarstant pulti. Paprastai vilioklio rūšį tenka rinktis tik žinant konkrečią situaciją. Ne visada ją žinai, tuomet tenka remtis praktika, nes tokie vandens telkiniai turi ir kai kurių bendrumų.

 


Nedidelėse upėse ir vasarą yra kas veikti

Pradėkime nuo tų upelių ir jų ruožų, kurių dugną daugelyje vietų užkloja ilgos vandens žolių kasos, gražiai siūruojančios srovėje. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog tose žūklavietėse arba žuvų išvis nėra, arba ten zuja tik nieko vertas mailius. Šios nuomonės kurį laiką buvau ir aš. Bet kartais laimingi atsitiktinumai gerokai pakeičia požiūrį.

Pamenu, tąkart spiningavau vidutinio dydžio upėje. Laimikis kaip visada kibo „vakar arba rytoj“. Jau gerokai įdienojo, kai pasiekiau didelę seklumą, kurios dugną buvo nuklojęs tankus ilgų žolių kilimas. Taip ir būčiau tą vietą praėjęs, jei ne žvilgsnis į ritę: pasirodo, iš po būgnelio styrojo valo kilpa. 

Užkabinau mažą plaukiantįjį vobleriuką ir švystelėjau į kitą krantą. Kilpa pranyko, ir vos tik apėmė mintis, jog reikia parsitraukti vilioklį, iškart sekė galingas smūgis. Postambis šapalas kiek pasimuistęs nutrūko, bet pasitikėjimas savo jėgomis pakilo kaip ant mielių. Taip tą dieną, tikrindamas iš pažiūros tuščias vietas, namo keliavau su išties padoriu laimikiu. O patys žinote, koks galingas žvejo ginklas yra tikėjimas...

 


Jokiu būdu nenoriu kategoriškai teigti, jog kiekvienoje panašioje žūklavietėje bet kuriuo paros metu aptiksite žuvį. Visgi yra tam tikrų dėsningumų. Patariu žolingas seklumas periodiškai tikrinti vakarais, kada plėšrūnai, ir ne tik jie, tampa aktyvesni ir gainioja vandens paviršiuje esančius gyvius. Pasitaiko, kad ir vidury dienos masalą atakuoja nemenkos žvynuotosios (tai ypač pastebima apniukusią dieną). Svarbiausia neskubėti, viską apgalvoti iš anksto ir tik tada veikti. Nedidelė upė ilgai neatleidžia klaidų.

Mano nuomone, šioms situacijoms geriausias vilioklis – mažas vobleriukas. Visų pirma, naudojant plaukiančiuosius modelius, įmanoma juos pateikti pagarbiu atstumu, kada joks šapalas ar kiršlys neįtars, jog šalia tūno meškeriotojas. Be abejo, vingiuotose vietovėse masalą plukdyti gana sunku, bet pastangos su kaupu atsiperka. Antra puiki medinių ir plastmasinių masalų savybė – plaukimas sukeliant bangeles. Tai kaip magnetas traukia visas be išimties žuvis, jei tik jos seka, kas dedasi prie pat vandens paviršiaus.

Čia tinka labiau „išpūsti“ vobleriai, kurių mažas liežuvėlis įklijuotas stačiu kampu. Kaip pavyzdį galiu paminėti Siek-M Wasp, 2 cm dydžio Jackall Area Man Crank 22. Jei yra galimybė, visada parankiau šiais viliokliais gaudyti ilgesniu spiningėliu (primenu, jog ultralight kotas retai būna ilgesnis nei 2,1 m) – pakėlei viršūnėlę aukštyn, o masalas jau burzgia, keldamas paviršiuje gundančias bangeles. Kita vertus, su ilgesne „rykšte“ kiek sunkiau brautis pakrantėmis.

 


Jei žuvys aktyvios, jų neišgąsdinote, tai laimikį tuoj išvysite prie savo kojų. Visgi kartais svaresnis egzempliorius gali stačia galva nerti ten pat, iš kur netikėtai pasirodė. Tokiu atveju reikalingi šalti nervai ir kantrybė. Netrukdo, žinoma, ir kiek tvirtesnio valo atsarga, juk masalas dauguma atvejų tiesiog nuplukdomas. 

Pasitaiko ir tokių dienų, kai rodosi, jog visa povandeninė gyvastis iš tavęs šaiposi. Kad ir ką siūlysi, atsakas vienodas – pasirodo, palydi garbiu atstumu ir vėl pranyksta. Tokią apatiją gana sėkmingai „gydau“ voblerį leisdamas pasroviui su trumpais trūkčiojimais. Kas pusmetrį spiningo viršūnėle padarius manipuliaciją, būtinai švelnią ir mažos amplitudės, galima tikėtis, kad vieno kito šapalo ar upėtakio nervai neišlaikys...

Vidurvasarį, kai vanduo upeliuose po truputį senka, daug žuvų pasitraukia į rėvas. Čia ir tėkmė sraunesnė, ir maisto pakanka, ir deguonies koncentracija kur kas didesnė. Tai ypač būdinga lašišinėms žuvims, kurios jaučiasi komfortabiliai tik esant žemesnei temperatūrai. Jei jau ryšitės patikrinti akmenuotas vietas, teks susitaikyti su mintimi, jog per dieną prireiks nukeliauti ne vieną kilometrą.

 


Tokia žūklė išties įdomi ir azartiška: keletas metimų ir vėl braunatės tolyn, iki kitos daug žadančios vietos. Nesvarbu, kokio laimikio tikiuosi, bet šiltuoju metų laiku, gaudydamas srauniuose ruožuose, visados einu prieš srovę ir masalą traukiu su tėkme. Manau, tai neleidžia žuviai pernelyg ilgai svarstyti ir, smalsumo suviliota, ji apsigauna. 

Gal kam ir pasirodys keista, tačiau taip gaudydamas dažniausiai rišu ne populiarius ir visų mėgstamus voblerius, bet renesansą išgyvenančias sukriukes. Kadangi jau straipsnio pradžioje užsiminiau, jog šįkart kalbame tik apie Extra Ultralight, todėl Nr. 0 ir didesnes blizgutes atidėkime į šalį. Patikėkite, ir su tokiomis „smulkmenomis“ galima sugauti solidžių žuvų.

Buvo laikas, kada long tipo sukrių lapeliais ne itin žavėjausi. Matyt, tai lėmė psichologinis barjeras, nes šių besisukančių blizgių skleidžiami virpesiai nėra tokie ryškūs, kaip, tarkim, žuvaujant sukriukėmis su aglia lapeliais. Visgi ilgainiui požiūris keitėsi, atsirado jautresnių kotų, parodančių net menkiausią virptelėjimą. 

Taip netyčia pamačiau, jog Nr. 00 „longiukai“ pastaruoju metu ima pirmauti mano vasarinių sukriukių arsenale. Visiškai pasikliauju tradicinėmis spalvomis (vario, žalvario, sidabro), juk klasika ir lieka klasika. Bet nepeikiu ir kitų modelių ar firmų, tiesiog šie masalai man ypač tiko.

 


Dar reikėtų pakalbėti, kur konkrečiai gaudau. Visada neskubėdamas patikrinu užrėvyje susidariusią dugno duobutę. Joje dažnai laikosi stambesnės žuvys (pvz., margieji upėtakiai). Apgaudęs gilias vietas, pereinu į patį greičiausios tėkmės centrą, t. y. prie rėvos viršūnės. Čia solidžių laimikių pasitaiko kur kas rečiau, bet žuvys kimba dažniau. 

Ypač geras ženklas, jei tarp akmenų matomi nedideli kuokšteliai ilgų vandens žolių. Po tokia priedanga dažnai slepiasi ne viena žuvis. Pasitaiko dienų, kada, atėjęs prie daug žadančios vietos, aiškiai matai, jog žvynuotųjų čia yra (išsiduoda pliaukšėdamos), bet kad ir kaip atkakliai siūlai masalą, jo neliečia. 

Tada, pasirausęs liemenės kišenėse, išsitraukiu dėžutę su puikiomis rankų darbo sukriukėmis. Jas stengiuosi ypač saugoti, nes tokių rasti mūsų žūklės reikmenų parduotuvėse beveik neįmanoma. Šios Nr. 000 sukriukės yra tokios miniatiūrinės, kad jas žuvys puola net ir labai nesėkmingą dieną. Žinoma, turint auksines rankas ir šiek tiek įgūdžių, tokių smulkmenėlių galima pasigaminti ir pačiam. Pažįstu žvejų, kurie, naudodamiesi visagaliu internetu, parsisiunčia detalių iš svetur ir namuose pasigamina išties puikių vilioklių, kurių neturi nė vienas spiningautojas.

 


Negaliu teigti, jog visos šios sukrės idealiai dirba traukiamos visomis kryptimis. Juk tai ypač delikatūs masalai, kuriems įvairūs pašaliniai trukdžiai turi didžiulę įtaką. Visgi, traukiamos prieš srovę, dirba visos mano turimos „mažylės“. Jau rašiau, kad aukšlėms patinka papildomi dirgikliai ant kabliuko. Prie sukrių irgi galima prikabinti smulkių karoliukų ar minkštauodegio tvisterio gabalėlių. Tik svarbu jausti saiką ir nepersistengti. 

Kas tokius vilioklius atakuoja? Galima sakyti, visos žuvys. Pradedant aukšle, kiršliu (šis mėgsta surištą menkutę muselę) ir baigiant visai solidžiais upėtakiais, turinčiais išrankų skonį. Štai modelis su priekyje pritvirtintu svareliu puikiai tinka norint iššniukštinėti gilesnes vietas. Nors atvirai prisipažinsiu, tai darau retokai, nes patys suprantate – duburiai slepia ir nemažai kerplėšų...

Deja, pasitaiko ir tokių dienų, kada net išganingieji miniatiūriniai masalai būna bejėgiai prieš žuvų įgeidžius. Tada imi eksperimentuoti, bandai atrasti naujų patobulinimų, kol galiausiai pataikai į dešimtuką. Gal visgi šaunu, kad žuvys kartkartėmis linkusios ožiuotis – tai skatina nesustoti vietoje, ieškoti...

Bus daugiau.

Nerijus Rimkūnas