Vos tik pamiškėse lieka nedideli sniego lopinėliai, primindami, kad žiemos laikas baigiasi, jau gali pajusti savotišką subruzdimą: žūklės reikmenų parduotuvėse perkami nedideli vobleriai, senosios geros sukriukės ir visi tik klausinėja: „Gal upėtakių jau buvai?...“ Taip, tada supranti, kad kasmetinė upėtakiavimo manija prasidėjo. Na, ir kas, kad žvaigždžuvės kimba ir žiemą, ir vasarą, svarbu spiningavimo sezoną pradėti su trumpu meškerykočiu prie nedidelės upelės, plukdančios savo vandenis pro nesuskaičiuojamą galybę posūkių bei išvartų.

Nieko blogo čia tikrai nematau, nes kovo–balandžio mėnesiais žūklė spiningu tampa truputį komplikuota: lydekų žvejyba draudžiama, ešeriai, išpūtę pilvus nuo ikrų, vangiai baksnoja pačius mažiausius guminukus, o salačiai su šapalais sunkiai aptinkami didesnėse upėse, nes vandens lygis būna itin aukštas ir pats vanduo drumstas. Visų žvilgsniai nukrypsta į upelius, kuriuose vis dar plaukioja nuostabiu apdaru pasipuošusi žuvis – upėtakis. 

Viskas būtų gal ir neblogai, tik bėda būna ta, kad jei nespėji pirmas pasiekti pasirinkto upės ruožo, tai dažnai lieki it musę kandęs, nes prieš tave praėję kolegos arba sugauna aktyviausius žvaigždūnus, arba išbaido kitas žuvis taip, kad šios „pamato“ masalus tik kitą dieną. Viskas paprastai nurimsta gegužės mėnesį, kada sukilusios lydekos pervilioja daugmaž du trečdalius spiningautojų ir fronto pozicijas dar laiko tik ištvermingiausieji, kuriems upėtakis yra gyvenimo žuvis, o jo gaudymas – savotiška išraiškos priemonė. 

 


Kasmet atsiranda žvejų, trokštančių savo rankose pirmą kartą palaikyti karališką žuvį, ištrauktą spiningu. Jiems belieka arba, paskaičius straipsnių, keliauti prie vandens ir realizuoti viską praktiškai, arba, pasikliovus sava intuicija, bandyti patiems eksperimentuoti. Tačiau tai, kas perskaityta knygose, žurnaluose ar facebook, praktikoje neretai būna sunkiai įgyvendinama. 

To priežastis labai paprasta: rašytinė informacija niekada nepateikia atsakymo, kaip elgtis kokioje nors konkrečioje situacijoje. Juk autorius dažnai aprašo įvykius, kuriuos jis pats išgyveno, ir jis negali nuspėti, kur skaitytojas atsidurs konkrečią dieną, koks tada bus oras ir pan. Todėl aš šįkart pasuksiu kiek netradiciniu keliu ir bandysiu perteikti mintis apie upėtakių gaudymo specifiką, kurią ėmiau perprasti spiningaudamas konkrečiose vietose. Tai iš esmės bus taktiniai patarimai, kaip efektyviau pateikti viliokį tam tikroje žūklavietėje. 

Pirma, manau, jie bus naudingi pradedantiems upėtakių gaudytojams, kurie kartais daro nedovanotinų klaidų, atitolinančių juos nuo užsibrėžto tikslo. Antra, seniai spausdintos schemos ne visada būdavo tikslios ir išsamios, o svarbiausia, jose neparodyta, kaip ir kur užmesti vilioklį į žuvies budėjimo zoną. Tikrai nepavyks aptarti visų pasitaikančių situacijų, nes skiriasi tiek pačios upės, tiek jų vandens lygis, todėl apsiribosiu gana tipiškomis ir perspektyviausiomis vietomis, kuriose grobio tyko ši legendomis apipinta žuvis. 

 


Taip pat pasistengsiu neminėti konkrečių firmų masalų ir modelių, nes klasikiniai upėtakių gaudymo pagrindai visiems gerai žinomi ir nematau reikalo jų kartoti metai iš metų. Kur jau kur, bet žvaigždžuvių medžioklėje esu konservatyvus ir pasikliauju visiems jau žinomais viliokliais, nes esu įsitikinęs, kad kur kas didesnę reikšmę turi masalo pateikimas, negu visomis vaivorykštės spalvomis išmarginta blizgių bei voblerių kolekcija. Taip pat reikia turėti omeny svarbų jų privalumą – kada daug metų spiningauji tais pačiais masalais, puikiai žinai visus jų privalumus ir trūkumus.

Kita vertus, kasmet atsiranda vis naujų, ypač daug dabar gaminama įvairiausių voblerių. Išbandyti visas naujoves nėra nei laiko, nei galimybių, o ir minėjau, kad šiuo atžvilgiu turiu savus įsitikinimus. Aišku, asortimentą papildau kasmet, be to neapsieisi, nes upėtakiaujant taip pat prarandi dalį vilioklių. Kai kurių jau neberasi nusipirkti, nes jie paprasčiausiai nebegaminami. Senuosius modelius ypač saugau, bet kam tada reikalingas masalas, jei su juo nežvejosi? Todėl mano upėtakinę kolekciją, noriu to ar ne, papildo ir nauji viliokliai. Bet nenukrypkim nuo temos...

 


1 pavyzdyje pavaizduota upės vieta, kurioje vandens srautas daro vidutinio kampo posūkį. Paprastai šių vietelių vidiniame kampe būna išskalauta šiokia tokia duobutė, kurioje gali tūnoti plėšrūnas. Jei krante yra tik smėlis ir nėra jokių krūmų, tada stengiuosi atsistoti kuo toliau nuo menamos žuvies buveinės. 

Čia, mano manymu, geriau naudoti sukriukę, kuri gražiai, puslankiu nešama srovės, artės link kranto. Pirmąkart metu visai netoli, o kitais metimais patikrinu didesnę dominuojančio ploto atkarpėlę. Kai vilioklis galiausiai priartėja prie pakrantės, dažnai tenka sukrę staigesniu judesiu ištraukti iš vandens, kad ši neįstrigtų pakrantės žolėse. 

Kartą sausio mėnesį, kada buvo netikėtai šilta (panaši žiema kaip šiemet), gaudžiau Dzūkijoje. Vienoje tipiškoje vietelėje, kaip ši ką tik aprašyta, bandžiau įsiūlyti gardų kąsnelį taškuočiui. Pritraukęs sukriukę prie kranto, jau ruošiausi iškelti masalą į orą, kai staiga išvydau iš po kranto atbrailos pasirodžiusi žuvies siluetą. Kadangi neturėjau kur trauktis, ryžtingu judesiu trūktelėjau spiningą. Imamas upėtakis šaute šovė į krantą net nesupratęs, kas čia darosi. 

 

Pirmasis pavyzdys tik patvirtina, jog reikia būti pasiruošusiam bet kada sureaguoti žaibiškai, kad žuvis nespėtų nutempti valo į šakų raizgalynę. Ankstyvą pavasarį ties tokiais posūkiais srovė pakelia smiltis ir susidaro savotiškos smėlio versmės. Nors teigiama, kad upėtakis vengia drumzlių, tačiau praktika rodo ką kita. Matyt, toje vietoje išplaunamos ir įvairios kirmėlės bei jų lervos, todėl didesni plėšrūnai tikrai mielai čia pat sukinėjasi ieškodami, ką gero jiems atneš postipri srovė. 


2 pavyzdyje parodyti pakankamai tiesi upės atkarpa, kur tik prie vieno iš krantų yra didesnis gylis. Aišku, čia visas dėmesys turi būti sutelktas į tas vietas, kur dugno nematyti. Geriausia, jei duobutės bus prie to paties kranto, kuriame ir jūs esate. 

Stovėdamas A pozicijoje, dažniausiai renkuosi vieną masalą – plaukiantįjį voblerį su plačiu ir ilgu liežuvėliu. Čia žvejoti nesunku: nuleidai vilioklį ir lauki, kol srovė jį nuneš į reikiamą vietą. Tada jau tenka pasitelkti lakią vaizduotę ir pabandyti perteikti judesius masalui, kad šis imituotų su srove kovojančią žuvelę.

  

Dažnai būna ir taip, jog gana stambūs egzemplioriai su nepasitikėjimu vos vos stukteli keistą „žuvelę“ ir palieka ją ramybėje. Tokiu atveju geriau, kai sukriukė ar vobleris tik trumpam laikui pasirodo žuvies akiratyje. Tačiau realiai tai įgyvendinti trukdo medžių šakos, kurios neleidžia toli užmesti vilioklio prieš srovę ir traukti jo pasroviui. 

Jeigu esame priešingame krante (B pozicija), tada siūlau naudoti tik guminius masalus. Kodėl? Todėl, kad jeigu naudosime, tarkim, sukrę, tai ši pradės „dirbti“ už gero pusmetrio, nes srovė veiks iš šono. Užtat vidutinio dydžio tvisteris jau skęsdamas intensyviai virpės ir vilios po kranto išgraužomis tūnančius slapukus. 


Dera priminti, jog metimai turi būti preciziškai tikslūs, nes priešingu atveju teks pusę savo masalų palikti prie kito kranto. Persistengti ir būti itin atsargiems irgi nevalia, nes per pusmetrį nuo kranto tekštelėjęs vilioklis vargu ar bus patrauklus vidutinio aktyvumo žuvims. Paprastai dėl srovės masalą pavyksta išlaikyti norimoje vietoje labai trumpai, todėl jį reikia nuolatos permetinėti, kad ir upėtakio nervai neišlaikytų... 

Laukite tęsinio.

Nerijus Rimkūnas