Upėtakinės upės ar upeliai nėra jau tokie panašūs, kaip iš pirmo žvilgsnio neretai atrodo pradedančiajam žvejui arba tiems meškeriotojams, kurie niekada negaudo šių žuvų. Todėl ir kai kurios mano pieštos schemos bei spiningavimo technika, taktika tose žūklavietėse bus bevertės. Visgi, manau, kad dalį vietų rastume bet kokiame upėtakių pamėgtame vandens telkinyje.


Tarkim, 3 pavyzdyje parodyta vieta, kurioje upės vaga pasisuka, bet dėl fizikos dėsnių jos vanduo plukdomas atgal. Taip susidaro nedidelė niša, už kurios per daugelį metų susirenka gausus povandeninis „turtas“: rąstgaliai, šakos ir kitos įvairios šiukšlės. Ši žūklavietė įdomi, todėl nevalia pro ją praeiti, nes galbūt kaip tik čia ir tūno svajonių žuvis. 

Kadangi aš pats dažniau keliauju pakrantėmis pasroviui, todėl pirma aptarsiu žūklės ypatumus stovint A pozicijoje. Iš masalų patariu rinktis sukres, ypač tuos modelius, kurie turi sunkesnį kūnelį. Švelnus mostas, duslus „vabzdžio“ tekštelėjimas, ir tada laukiame... 

 

Šioje situacijoje vilioklį pradedu traukti viduriniame vandens sluoksnyje dėl dviejų priežasčių: 1) dugnas dažniausiai būna nuklotas įvairiomis „gėrybėmis“, kurios kėsinasi nusigvelbti dar vieną nepigų „eksponatą“; 2) patraukus vos porą metrų (mažuose upeliuose užteks ir nepilno pusmetrio), prasideda savotiška seklumėlė, kurioje „žuvelė“ irgi gali įsėsti.

Viso to galima išvengti, tik reikia nesnausti, nežiopsoti (kad ir kokia nuostabi gamta būtų) ir po sekundėlės kitos pradėti vynioti valą. Padaręs gražų puslankį, masalas priartės prie pat kranto, todėl teliks viską pakartoti keletą kartų. 

Yra žvejų, kurie mieliau eina prieš srovę. Tada menamos upėtakių buveinės tikrinamos kitaip (B pozicija). Nors neprastas vilioklis bus ir sukrė, tačiau kur kas racionaliau naudoti nedidelį, bet būtinai ilgaliežuvį vobleriuką. Užmetęs staigiai pasuku ritės rankenėlę ir iškart keliu spiningo viršūnėlę aukštyn, nes vilioklis priartėja prie jau minėtos seklumėlės. Ilgas liežuvėlis apsaugo nuo nereikalingų išlaidų ir atšoka nuo daugelio kliūčių. Be to, stuktelėjimas „nosimi“ į smėlį gali suintriguoti ir didžiausią upės profesorių, pamaniusį, kad prieš jo akis – maisto ieškantis kvailas žuveliokas. 

 


Gana palanki žvejybos vieta, ypač pavasario ir vasaros sandūroje, pavaizduota 4 pavyzdyje. Rėvos ir rėvelės traukia žuvis kaip magnetas, nes čia yra galimybė maitintis, o prireikus galima ir nedelsiant sprukti į didesnį gylį. Stipresnė srovė atplukdo kur kas daugiau deguonies, kas ypač svarbu lašišinėms žuvims, ir taip pat patiekia platų vaišių stalą: vabzdžius, lervas, paliegusias žuveles ir kt. Apie gegužės mėnesio vidurį šias vietas okupuoją vidutinio dydžio žuvys (bet tikrai ne tokios jau ir mažos), todėl jų medžioklė tampa itin emocionali ir efektinga. 

Nors gaudyti (ir pagauti) galima stovint prieš pat rėvą (A pozicija), tačiau tai darau gana retai. Nebent tik ant karabino užkabinęs pailgą skęstantįjį voblerį. Taip nuosekliai išžvalgomi plotai palei pat pirmuosius akmenis, kur slepiasi viena kita taškuota žuvis. 

 

Beveik idealia esu linkęs laikyti B poziciją. Atsistojus viduryje nedidelės akmenų sangrūdos, patogu patikrinti prieš rėvą ir už jos esančias vietas. O vandens srovė putodama veržiasi pro akmenis ir sukelia nemenka triukšmą, kuris prislopina pašalinius garsus. Taigi prie patogios vietos galima prieiti nepastebėtam, tiksliau, neišgirstam. 


Visų pirma masalas užmetamas ruože, esančiame kiek aukščiau akmenų virtinės. Tam tinka tiek sukrė, tiek vobleris, tiek nedidukė vartiklė. Tik svarbu neleisti masalui plaukti per giliai, nes kai priartės prie akmens, greitai jo pakelti nepavyks. 

Pačioje srauniausioje rėvos dalyje gaudyti tiek nepraktiška, tiek ir neetiška, nes čia karaliauja patys smulkiausi ir kvailiausi upėtakiai, kimbantys ant visko, ką tik jiems pasiūlysi. Štai truputėlį toliau prasideda didesnis gylis, kur mūsų liaunus spiningėlius sulenkti į ožio ragą gali visai solidus dėdulė. Todėl skersai užmestas ir traukiamas vobleris gali atnešti džiaugsmingų akimirkų. Vandens srautas paprastai išgraužia gana gilią vagą. Srovė atsimušusi „pasklinda“ į šalis ir susidaro vienas kitas verpetas. 

 


Štai ties skardžio pabaiga, kur vėl mažesnis gylis, ir tūno margosios žuvys. O kodėl gi joms ten nebūti, jeigu pati gamta motulė krauna „skanėstus“ viena po kito. Galbūt patogiau būtų masalą užmesti prieš srovę ir traukti pasroviui, tačiau ypač stiprus vandens srautas kaipmat išstumia masalą iš tinkamos vietelės. 

Dėl to prie valo rišu voblerį su ilgesniu liežuvėliu, ir metu jį iš tos pačios B pozicijos. Svarbu, kad vilioklis būtų maksimaliai „nuskandintas“ ir žuvies budėjimo zoną pasiektų ne traukiamas išvien prieš srovę, bet truputį skersai. Taip sudaroma iliuzija, kad į dosnią vietelę pasimaitinti užsuko mažesnis plėšrūno gentainis. Čia labiausiai pasiteisina upėtakiuko imitacija, beje, kartais netgi visai nemenko dydžio. Jei žuvis nekimba, masalo netraukiu, o palaikau keletą minučių vienoje vietoje. Gal tada atkakliojo priešininko kantrybė baigsis? 

Kartais taip ir nutinka – regis, esi pasiruošęs, lauki, tačiau kiekvienąsyk plėšrūno smūgis priverčia širdį smarkiau suspurdėti...

 


Pabaigoje norėčiau paanalizuoti situaciją, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo kebli (5 pav.). Gana dažnai galima išvysti vėtrų išlaužytus medžius, kurie, nuvirtę į vandenį, sudaro idealias slėptuves įvairioms žuvims. Viskas gerai, jeigu plėšrūnas įsitaiso šalia šakų iš dešinės pusės. Tada iš toliau nuplukdai voblerį ir lauki žaibiškų atakos. 

Visa bėda, kad daugelis upėtakių (ypač stambieji) pasirenka priešingą pusę. Tada joks masalas negali būti efektyviai panaudotas. Sukrėms būtinas nors šioks toks „užvedimo“ kelias ir vilioklis pradeda nepaliaujamai suktis nutolęs nuo žuvies nemenka atstumu. Su vobleriais situacija panaši. 

Ilgai teko pavargti, kol atradau tai, ko visiškai nesitikėjau: pasirodo, tinka paprasčiausia sukrė, neturinti kūnelio, tačiau su nediduke švino galvute priekyje (kažkas panašaus į kadais pas mus prekyboje buvusias Master blizges). Paaiškinimas labai paprastas ir net primityvus: pliumptelėjęs masaliukas iškart pradeda suktis ir jau net grimzdamas puikiai vilioja žuvis. Tada reikia tik teisingai užmesti ir jau tą pačią akimirką pasiruošti žaibiškai atakai, nes vilioklis vos ne pats įplaukia į upėtakio gerklę (A pozicija). 

Tai atlikti galima ir spiningaujant kitame krante (B pozicija), tik svarbu atminti, kad tikslūs metimai ne tik pageidautini, tačiau tiesiog būtini. Nors, tiesą sakant, upėtakiaujant išmokti taikliai svaidyti masalus yra turbūt kiekvieno žvejo prioritetinis dalykas, čia negali būti kitos kalbos.

 


Rašant straipsnelį galvoje kilo daug minčių: galbūt reikėjo nubraižyti dar daugiau schemų, paminėti konkrečias vietas... 

Visgi nusprendžiau, jog tai, ką parašiau, sudaro upės, jos reljefo ir struktūros visumą. Aišku, gerų žūklaviečių yra šimtų šimtai, bet ar verta aptarinėti atvejus, kai medis, tarkim, įvirtęs 60 ar 30 laipsnių kampu? 

Viso šio rašinio esmė yra pateikti pagrindinius masalo pateikimo principus. Šis veiksnys, mano tvirtu įsitikinimu, turi lemiamos reikšmės upėtakių žūklėje. Svarbu ne masalas, ne įrankis, o visų veiksmų natūralumas. Tai supratus turėtų būti aišku, jog tampytis su savimi didžiuliu masalų lagaminu visiškai neverta. 

Galbūt prakutę šios srities žvejai straipsnyje, brėžiniuose ir nieko įdomaus sau nerado, tačiau pradedantiesiems mano patarimai padės bent šiek tiek susiorientuoti informacijos gausybėje. Vėliau kas nors iš to, kas sužinota, ilgam prigyja, o kai kas lieka užmiršta. Ir čia nieko nuostabaus, nes kiekvienas esame asmenybė, turinti savitą požiūrį į žūklę. 

Tikiuosi, jog mano pastangos nenuėjo veltui ir kažkam šie patarimai padės sugauti pirmąją žvaigždžuvę, nulemsiančią tolimesnę pažintį su upėtakių žūkle.

Nerijus Rimkūnas