Pasitaiko upėse tokių vietų, kur apstu šapalų, tačiau juos pasiekti praktiškai neįmanoma. Na, patys pamąstykit: seklios rėvos, virš vandens iškilę stambūs rieduliai ir gausybė vandenžolių. O šalia tų akmenų ir takuose tarp gulinčių ant vandens augalų tupi stambūs plačiaburniai ir tarsi tyčiojasi iš meškeriotojo: pagauk, jei gudrus. Ir išties – užmesti ar nuplukdyti ten masalo neįmanoma, nesvarbu kas bebūtų – sukriukė ar plaukiantis vobleris, plūdė su ant kabliuko užmautu kukurūzu ar žirniu... Telieka giliai atsidūsti ir ieškoti kitos žūklavietės. O gal neskubam, gal pagalvojam, gal yra koks nors būdas laimikį iš ten iškrapštyti?

Seniai, o gal ir nelabai seniai, bet ne prieš dešimt, tačiau daugiau metų mūsų upėse plaukiojo kur kas daugiau šapalų. Jei atvirai, vargu ar jų buvo tiek, kiek mums (kalbu apie vyresnio amžiaus žvejus) dabar atrodo, visgi faktas – plačiaburniai tuomet elgėsi kur kas drąsiau. Todėl toks įspūdis dabar ir susidaro. 

Menu, nueini rytais ar vakarais prie vandens, o jo paviršius net raibsta nuo žuvų sukeltų ratilų. Didžiumą jų sudaro būtent šapalai, kurie gaudo įkritusius į upę vabzdžius. Aišku, neretai ir apsigauna, nes galbūt ten ne vabalas, o šiaip koks nors šapas ar vėjo atneštas sausos žolės stiebelis, tačiau nepatikrinęs nežinosi: neėdamas – išspjauna, o jei skrandžiui tinka – praryja.

 


Šiais laikais šapalai taip elgiasi tik kai kuriose upėse ar mažiau žvejų lankomose upių vietose. Ir tegul ichtiologai man įrodinėja, kad negali žuvų elgsena radikaliai pasikeisti per kelis dešimtmečius, tačiau faktai rodo ką kitą – plačiaburniai tapo gerokai baikštesni, atsargesni, rečiau maitinasi vandens paviršiuje. 

O ar jų išties sumažėjo? Sakyčiau, kad ne itin, bet tų stambiųjų – galimai ir taip. Nors vėlgi – kuo žuvis didesnė, tuo ji gudresnė, tad nieko negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, paprasčiausiai lyginu praeitį su dabartimi ir pasakoju, ką mačiau tada, ir ką matau dabar.

Taigi, grįždamas į tuos nuolat vis tolstančius laikus, turiu pasakyti, jog geriausias ir smagiausias būdas nesunkiai pasigauti plačiaburnių buvo ilga lazdyno rykštė su 1,2–1,5 karto ilgesniu valu. Tai toks muselinės meškerės prototipas, tik žvejodavau gyvu masalu ant kabliuko maudamas žiogus, laumžirgius, sparvas, muses, drugius, karkvabalius – praktiškai bet kokius vabzdžius, kuriuos galėdavau rasti pakrantėje. 

 

Ne visi jie buvo vienodai gardūs šapalams, taip pat geriausi (nors gal veikiau – patogiausi žvejoti) buvo tie, kuriuos įmanoma toliau užmesti ir jie ilgiau laikydavosi vandens paviršiuje. Be abejo, prasčiausiai užsimesdavo ilgasparniai laumžirgiai, skėtės, tačiau jie ilgiausiai plūduriuodavo ir kartais pritraukdavo net salačių dėmesį.  

Pradžioje bandžiau visokia smulkia gyvastimi meškerioti naudodamas palaidynę, tačiau netrukus atsisakiau svarelių, po to – plūdės, o galop – ir meškerykočio su žiedeliais ir rite. Svareliai gramzdino masalą ir šapalai ne taip gerai kibo, o kartais ir visiškai jį ignoravo. Lietingomis dienomis dar, dar..., bet jei užkepindavo saulė – taip žvejoti buvo beviltiška.

Aišku, galima buvo pastumti svarelį iki pat plūdės ir ją pasunkinti, tuo pat metu suteikiant sau galimybę toliau nusviesti masalą. Arba naudoti, ką kartais siūlydavo kai kurie tuometinių žvejybinių straipsnių autoriai, į plūdės korpusą įstatyti švininių gramzdų. 

Tačiau sunki plūdė krisdavo į vandenį nenatūraliai, tėkšdavosi taip, kad net tie mano minėti dar pakankamai drąsūs plačiaburniai išsilakstydavo. O ir plaukdavo sunki plūdė nenatūraliai, neretai greičiau nei ant paviršiaus gulintis masalas, tad jį tempdavo paskui save ir atsargesnės žuvys įtardavo klastą. Kertant kimbantį šapalą (masyvi, tad tekdavo trūktelėti smarkiau) taip sujudindavo vandenį, o kartais net purslai į šonus taškydavosi. Žodžiu, tokia plūdė netiko šapalų meškeriojimui. Na, bent jau mano supratimu.

 


Kita vertus, šapalai plūdės apskritai baidydavosi. Jau nekalbu apie ryškiau dažytą. Kaune tuomet buvo viena žūklės prekių parduotuvė, kurios lentynose – gal tik dešimties rūšių prekės, tarp jų – vieno modelio plastikinės ir dar raudonai nuspalvintos plūdės. Panašios į rodomas per TV, kuomet klipus, kuriuose kokią nors ne žvejybinę prekę reklamuoja „meškeriotojas“, kuria ne žvejai. Arba koks nors epizodas vietinės gamybos pigiuose „muiliniuose“ serialuose, kur būna koks epizodas susijęs su žūkle. Bet nenukrypsiu.

Daug ką tuomet gamindavausi pats, plūdes – irgi. Deja, netgi beveik skaidri iš žąsies plunksnos spaiglio stambesniems plačiaburniams kartais taip pat keldavo įtarimą. Be to, ji kliūdavo už išsikišusių iš vandens žolių ar prilaikant masalą rėždavo vandenį. Žodžiu, šapalai visais laikais buvo atsargūs, ypač tie didieji. 

 


Tuometiniai meškerykočiai jaunesniems mūsų žvejams tikriausiai sukeltų siaubą: arba kreivi dviejų–trijų dalių bambukiniai, arba sustumiami teleskopiniai, tačiau ir vieni, ir kiti standūs, kieti kaip kuolai. Dažniausiai parsiduodavo be žiedelių, tad juos irgi pats susimeistraudavau. Buvau dar pernelyg „žalias“ žvejys, kad gerus sugebėčiau pasidaryti – suraitau iš kokios nors vielos ir, apsukęs siūlais, juos užlakuoju, kad prie koto geriau laikytųsi. Kaip su tokia meškere galima užmesti visai lengvą masaliuką? 

Ritė (inercinė, suprantama), čia niekuo dėta, kadangi mostelėjus tokiu kuoliniu meškerykočiu, masalas netgi nesugebėdavo savo svoriu ištraukti tarp žiedelių suringiuotą valą. Na, ne, nepagalvokite, valas buvo ne iš arklio uodegos plaukų supintas, bet normalus monofilamentinis, tik ne toks tvirtas ir minkštas, kaip dabartiniai monofilamentiniai.

Dauguma kaimo žvejų galvos dėl tokių „smulkmenų“ nesukdavo ir gaudydavo be jokių ričių ir žiedelių, nes giją tiesiog prie lazdyno šakos galo pririšdavo. Man tai atrodė praeities liekana, reliktas (bambukinė meškerė su žiedeliais ir ritė – ohoho!), bet vėliau išsiaiškinau, kad tik tokiu būdu galima toliau nusviesti lengvą masalą. Ypač – su šviežiai nupjautu šmaikščiu lazdynu. Kodėl nedžiovintu? Nes dar „žalias“ yra lankstesnis, o ir traukiant stambesnę žuvį geriau amortizavo.

 


Aišku, ir anuomet kai kurie žūklės asai turėjo iš užsienio parsisiųsdinę ar patys pasigaminę net ir labai gerus meškerykočius, tinkamai apdirbtas bambukinis blankas gali būti itin gera muselinė meškerė. Tačiau aš iki to lygio dar buvau nepribrendęs, o ir kainavo šitie žūklės šedevrai didelius pinigus.

Taigi žalio lazdyno rykštė ir plonas valas su kabliuku gale. Braidžiodavau Neries priekrantėmis ir duodavau šapalams „į kaulus“. Nedideliems, nes stambesnį kaip kilogramo niekada nepavykdavo ištraukti – arba valas nutrūkdavo, arba meškerykočio galas nulūždavo.

Bet ir mažesni man tada atrodė visai padorus laimikis (va dabar – tikrai iš serijos „Tada ir dangus mėlynesnis...). O jau smagu būdavo traukti, kada toks botagas dvilinkas sulinkdavo! Tiesa, pernelyg šmaikštus kotas turėjo vieną ydą – ne visuomet pavykdavo pakirsti storalūpį šapalą. Bet neretai plačiaburniai iš godumo taip čiupdavo masalą, kad jis vienu žioptelėjimu atsidurdavo giliai gerklėje. Tada neiškildavo jokių problemų – net ir mažiausias kabliukas įsikirsdavo.

 


Apetitas didėja bevalgant, todėl tas kilogramo maksimumas ėmė nebetenkinti. Galima buvo pakeisti žūklės būdą ir bandyti dugnine, palaidyne ar spiningu (mokėjau, suprantama, taip žuvauti) sugundyti stambesnį šapalą. Visgi atsisakyti šių žuvų gaudymo vandens paviršiumi plaukiančiu masalu aš nenorėjau. Labai jau azartiška tai buvo žvejyba – savo akimis matai kaip žuvis čiumpa vabzdį ir jį praryja. Vaizdas, jausmas – nerealus, net nerandu žodžių tai nusakyti. Juolab, tokio skaičiaus kibimų šapalaujant kokiu nors kitu būdu kažin ar sulauksi.

Nežinau, gal ir būčiau bandęs žuvauti minėtais kitais būdais, bet laimingas atsitiktinumas padėjo susipažinti su ligi tol nematytu ir negirdėtu šapalų gaudymo būdu. Žūklę „rogutėmis“ aš buvau regėjęs. Taip šapalus, salačius žvejodavo Neryje vietinių kaimų meškeriotojai. Labai efektyvi žūklė ir laimikiai – itin solidūs. 

Tačiau tam reikia specialiai savo paties pasigamintų įrankių, patirties kaip valdyti „rogutes“ ir man tai buvo neprieinama. Vienu metu šis žūklės būdas buvo draudžiamas, tuomet taisyklės taip meškerioti leido, dabar jau bene dešimt metų, kaip jis yra vėl uždraustas...

   


Kadangi tai buvo labai seniai, menu tiek, kad vasarą nuvykau su tėvais prie pajūrio Šventosios. Ir pamačiau tai, ko ligi tol nebuvau nei regėjęs, nei girdėjęs. Du vyrai, kurių vienas atsistojęs viename upės krante, kitas – kitame, gaudė šapalus dviem spiningais per upę pertempę valą, prie kurio buvo pririštas pavadėlis su vieninteliu kabliuku. 

Ant kabliuko žvejai kabindavo didelį žalią žiogą ir, tiesiogine šio žodžio prasme, šokdindavo vandens paviršiuje. Šapalai kibo tarsi kokios aukšlės – tiek daug ir tokių didelių pagautų plačiaburnių aš gyvenime nebuvau matęs. Svarbiausia, kad visas šis parodomasis gaudymas vyko vos ne pačioje poilsiavietėje vidury baltos dienos. O jau žiūrovų susirinko! Hm, kodėl ir man nepabandžius?

Deja, meškerės neturėjau, nebuvo ir vienminčio, kuris ryžtųsi išbandyti šį žūklės būdą. Dienos prie jūros tapo tikra kančia...

Bus daugiau.