Vos tik grįžęs namo, „išsizyziau“ pas tėvus leidimą važiuoti į kaimą, kur upėje žinojau puikias šapalų žūklavietės. Kadangi matytam žūklės būdui buvo reikalingas partneris, išsivadinau ir draugą. Bičiulis, pamatęs mano rankų mostus apibrėžiančius būsimo laimikio dydį, irgi netvėrė savame kailyje kuo greičiau išbandyti tą žvejybos būdą.

Deja, atsirado viena problema. Neris didesnė nei Šventoji ir šios upės vidurupis gerokai platesnis, o ir tose vietose nėra tilto. Todėl vienam iš mūsų persikelti į kitą upės pusę tektų nebent plaukte arba valtimi. Valties mums niekas nedavė (per jauni), o perplaukti per upės sraunumas vargu ar sugebėtume. 

Visgi turėjome numatę atsarginį variantą. Kadangi buvo vidurvasaris, šioje Neries atkarpoje nuo kranto iki upės vidurio išsikišdavo akmenuotos rėvos. Todėl vienam iš mūsų buvo galima nubristi iki sėkliaus galo, kitam – likti krante. O vaikštant krantu įmanoma apgaudyti visai padorų plotą. Juolab, kad tuose prėšrėviuose ir laikydavosi didieji šapalai. 

Nusekus vandeniui čia išsikišdavo dar ir stambių riedulių kepurės, nutįsdavo žolių kasos. Jei anksčiau žuvaudamas lazdynine meškere į kai kuriuos žuvingus plotelius negalėdavau numesti arba nuplukdyti masalo, nes trukdė tie didžiuliai akmenys ir paviršių dengiantys vandens augalai, tai dabar atsirado galimybė nutupdyti masalą tiesiog šapalui į gerklę.

 


Žiogų – pilnos pievos! Porą valandų užtrukome bederindami veiksmus ir tardamiesi, kada kam dera kirsti kimbančią žuvį, ir kuriam iš mūsų geriau ją traukti. Nepasakosiu, nesiplėsiu – tai tik detalės. 

Bet pažvejojome labai įspūdingai. Nepatikėsit, tačiau šapalai kartais taip azartiškai čiupdavo žiogą, kad net iššokdavo iš vandens ir griebdavo jį ore. Nepakartojamas reginys ir jausmas, kuomet valas nuo žuvies svorio staiga įdubdavo per visą savo ilgį. Kerti, o plačiaburnis iš netikėtumo neretai net strykteli į orą. 

Tiesa, žuvaujant šiuo būdu būna labai didelė ilgo valo amortizacija ir pakirsti žuvį pavyksta ne visuomet. Bet šapalai, kitaip nei gaudant įprastu būdu, gana dažnai toje pat vietoje (veikiausiai net ta pati žuvis) masalą čiumpa dar ir dar kartą. Žuvies prigaudėme visą kalną. 

 


Taip tęsėsi keletą dienų, kol draugui teko grįžti į namus. Tada į pagalbą pasivadinau jaunesnįjį brolį. Ilgai įkalbinėjau, bet visgi įkalbėjau. Jis šešiais metais jaunesnis, tuomet dar buvo visai snarglius ir meškerioti su manim neidavo. Neturėjau pedagoginės patirties aiškinant žūklės subtilybes, tad dažnai, trūkus kantrybei, broliuką ir niuksais apdalindavau.

Pažadėjau, jog šįsyk taip nebus, o ir negali būti, nes jis stovės krante, o aš – geroku atstumu įsibridęs. Broliui tereikės ritę pasukti ar iš jos valą atleisti ir meškerykoti pakreiti į vieną ar kitą pusę. Galės netgi retkarčiais žuvį ištraukti, bet tik tada, kai nepriekaištingai vykdys mano nurodymus ir kada aš leisiu.

Pažvejojom vos kelias valandas, pagavom keletą smulkesnių šapaliukų – broliukas papustė padus. Rodau, šaukiu, kad valą atleistų ir meškerę aukščiau pakeltų, bet krante jokio atsako. Atbridęs į krantą radau į medžio tarpušakį įspraustą meškerykotį. Parbėgęs jau spėjo pasiskųsti: „Romas žuvis traukia, o man neduoda ir tik barasi...“.

 


Vėliau taip žvejojau dar ne kartą ir ne vien Neryje. Svarbu rasti vietą, kur yra šapalų ir pataikyti laiką, kuomet jie maitinasi vandens paviršiuje. Kartais to net nesimato, bet atspėjus šapalo buveinę, jis gali griebti masalą net jei tądien ir nenumatęs rankioti upe plaukiančių ar virš jos skraidančių vabzdžių. Kitąsyk ir giliau būdamas alkanas plačiaburnis puikiai jaučia stambesnio vabzdžio vandens paviršiuje sukeltus judesius ir į masalą greitai sureaguoja. 

Ant kabliuko teisingai užmautas žiogas ar grambuolys ilgai būna gyvas, kartais juda ir pats, kitąsyk jį pakeli ir vėl patupdai – atrodo, jog vabzdys skrido ir staiga nukrito į vandenį. Galima tankiai virpinti meškerykočiu įtemptą valą, kai masalas vos liečia vandens paviršių – įspūdis, tartum vabalas stengiasi bet kokiais būdais atsiplėšti nuo vandens ir pakilti arba išplaukti. Visa tai atrodo labai natūraliai. 

Kartais neblogus rezultatus duoda masalo prilaikymas. Tačiau reikia stengtis, kad pavadėlis kuo mažiau gultų ant vandens. Tokiu atveju vabzdys irgi juda veikiamas upės srovės. Suderinus veiksmus masalą galima užmesti prieš srovę tiek, kiek leidžia pavadėlio, rankos ir meškerykočio ilgis, ir leisti jam laisvai plaukti iki vabzdys pasieks galutinį tašką.

 


Tačiau taip daroma tada, jei kuris nors iš žvejų negali arba nenori eiti krantu. Arba tiesiog nėra prasmės toliau plukdyti masalą. Nupasakoti smulkiai visą šio gaudymo techniką sudėtinga, reikia išbandyti praktiškai. Tiesa, vienam meškeriotojui atleidžiant valą, o kitam jį vyniojant, galima žuvauti per visą upės plotį.

Geriausiai išsirinkti iki 3 m ilgio meškerykočius, pageidautina standesnius (na, ne visiškus kuolus ir ne metrinius spiningus), ilgi ir lankstūs netiks. Ritės patogiausiai imti paprastas inercines, nes tokiomis žymiai patogiau vynioti ir atleisti valą. Pagrindinis valas – monofilamentinis 0,2–0,3 mm diametro, pavadėlio skersmuo – atitinkamai 0,16–0,18 mm, ilgis –maždaug 1,0–1,2 m. Kuomet žvejojama nuo stačių krantų pavadėlis gali būti ir ilgesnis. 

Skirsis ir gijų stangrumas. Pagrindinė pasirenkama kuo mažiau tampri – lygiau įsitempia, ne taip smarkiai plaikstoma vėjo. O pavadėlis – priešingai – geresnis iš „minkštos“, spyruokliuojančios gijos, nes su tokia, jei teks plukdyti masalą, jis plauks natūraliau. Žinoma, pakirtimui tai galbūt turės neigiamą įtaką, tačiau galima drąsiau varginti stambų laimikį.

 


Kabliukas taikomas pagal masalo dydį. Vilioklis gali būti bet koks vabzdys, apie tai jau minėjau. Tačiau smulkią musę ar vabaliuką dažnai sugriebia aukšlės, strepečiai ar labai smulkūs šapaliukai. Todėl, jei norite pagauti solidų laimikį, rinkitės ir atitinkamą masalą, tarkim, riebų žiogą, grambuolį, netgi laumžirgį. 

Didžiosiose mūsų upėse krantai pernelyg nutolę vienas nuo kito, tad čia tokį žūklės būdą galima naudoti nebent įsibridus. Labai mažose – jis nepasiteisina, o ir tokia žvejyba ten neturi prasmės. Idealiai šiam žūklės būdui tinka jau minėta Šventoji, Aukštaitijos Šventoji, Jūra, Minija, Dubysa, Nevėžis ir kitos panašaus pločio upės. 

Patarimas, kurio gali prireikti. Jei kartais nutrauksite pagrindinį valą, o šalia nėra tilto, nebriskite į kitą krantą ir nebaidykite žuvų. Paprasčiausiai prisiriškite sunkesnį svarelį ir bandykite jį permesti per upę. Taip gali prisieiti daryti ne kartą, nes kai kur krantai užžėlę tankiais krūmais, medžiais iki pat vandens arba yra labai statūs, prie pat gilu ir, keičiant žūklės vietą, einant išilgai upės, valą vis tiek teks nutraukti.

 


Geriausias metas žvejoti – vėlyva popietė iki pat sutemų. Ankstyvas rytas – irgi gerai, tačiau tuomet dažniausiai ilgai nepažūklausi, nes praėjus valandai ar dviem po saulėtekio paprastai įsismarkauja vėjas, o labai vėjuotu oru toks gaudymas yra beprasmis – nesuvaldysite masalo. Be to, turėkite omenyje, kad vėjuotu oru vabzdžiai virš vandens neskraido.

Ties upių posūkiais, ypač jei čia būna dar ir statesni krantai apaugę dideliais medžiais, kurie meta šešėlį ant vandens, galima meškerioti visą dieną, nes tokiose žūklavietės visada rasite užuovėją. Šešėlius paminėjau ne veltui, kadangi šapalai, nors ir lindi kur nors tarp akmenų, pasislėpę augalų tankynėje, visgi drąsiau kimba, kai saulė jiems nespigina į akis. Ir žvejys geriau mato kibimą – nėra vandens blyksnių. Aišku, šiais laikais galima užsidėti poliarizuojančius akinius, bet aš niekaip prie jų neįprantu ir naudoju tik būtiniausiu atveju.

Kita vertus, kibimas matomas ne tik sekant akimis plukdomą masalą, tačiau ir pagal pagrindinės gijos padėtį – kaip ir minėjau, tuo metu ji įdumba V raide, kartais tai net juntama ranka (dar vienas standaus valo ir „kieto“ koto privalumas). 

Ne visada vilioklis plaukia vandens paviršiumi, nes įmirkusį vabzdį srovė gali nešti šiek tiek panirusį, bet tai nereiškia, jog šapalas masalu nesusidomės. Kuomet „šokdinamą“ ant upės paviršiaus žiogą ar grambuolį plačiaburnis čiumpa iššokdamas, įsijungia dar vienas kibimo indikatorius – ne tik matai, jauti, bet dar ir išgirsti.

 


Sudėtingiausia – laiku pakirsti, nes šapalo puolimas žaibiškas, todėl ir žvejo reakcija turi būti atitinkama. Taip žuvaujant varnų akimis negaudysi – privalai susikoncentruoti visu šimtu procentų. Kuo toliau yra nuo meškeriotojo masalas, tuo labiau vėluoja jo rankos mosto perduodama jėga, tuo mažiau rezultatyvių pakirtimų. Štai čia privalumas tame, kad žvejojama dviese – arčiau kurio meškeriotojo vyksta veiksmas, tas ir „sega“ laimikį. 

Galima pagalvoti, jog pakirtimo metu nutrūks pagrindinė gija, nes ji juk įtempta. Taip nėra nutikę nė karto – net ir standus monofilamentas turi amortizacijos atsargą. O ir pakertama proto ribose, bet neatsilošus abiem rankom. Jei žuvautum siauroje upėje, galimai valas trūktų, tačiau aš juk nubrėžiau pločio dydžius, nesikartosiu.

Šitaip žvejojant retsykiais sunku sutarti su draugu – abiem maga ištraukti stambų laimikį, nes čia ir yra pagrindinis žvejyboje „kaifas“. Beje, kuomet vienas meškeriotojas traukia žuvį, kitas tuo metu iš savo ritės atleidžia valą, tai veikiausiai supratote...

Romualdas Žilinskas