Šventoji – trečioji pagal ilgį ir baseino plotą Lietuvos upė, Neries dešinysis intakas. Jos ilgis – 246 km, baseino plotas – 6889 kv. km. Tačiau tai ne vienintelė Šventoji Lietuvoje – antroji teka per Skuodo, Kretingos rajonus tiesiai į Baltijos jūrą. Kad būtų lengviau jas skirti, pirmoji vadinama Aukštaitijos Šventąja, antroji – Žemaitijos. Dabar apžvelgsime Aukštaitijos Šventąją, kuri, ištekėjusi iš Dūkšto ežero Aukštaitijos aukštumose, per savo 246 kilometrų ilgį nukrenta net 127 metrus. Galima tik įsivaizduoti, koks tai būtų krioklys, jei upės srautas iš karto garmėtų iki Neries lygio! 

Šventojon, kaip ir į kitas panašias upes, atplaukia neršti lašišos ir šlakiai, tuo ji šiais laikais turbūt labiausiai ir patraukia žvejus. Tačiau neapsiribokime vien šiomis žuvimis, nes upė savo žuvimis yra gerokai turtingesnė.

Kelionę pradėkime nuo žiočių aukštyn Šventosios krantais, kaip tai darydavo kryžiuočiai, braudamiesi į Deltuvos, Vilnijos kraštus. Ratuotam meškeriotojui keliauti patogiausia nuo kairiojo upės kranto. Mat nuo Aukštutinių Upninkų nusileidus į upės slėnį, už bažnyčios į abi puses driekiasi pravažiuojami keliai. 

Į dešinę eina prastesnis ir baigiasi prie Širvintos žiočių, o į kairę per pušynus vingiuoja visai neblogas kelias, vietomis šiek tiek nutoldamas nuo upės, tai vėl priartėdamas iki santakos su Nerimi. Jis įdomus ir tuo, kad kairėje kelio pusėje tarp pušų matyti pilkapiai. Ypač jų daug Vareikių kaimo apylinkėse. O prie santakos, Salininkų kaimo laukuose, užtikta akmens amžiaus stovyklavietė. 

 


Jų tose apylinkėse rasta ir daugiau. Tai rodo, kad prie Šventosios jau nuo seno gyveno žmonės. Kairiajame upės krante yra kelios stovyklavietės, kurias nesunku pastebėti nuo jau minėto kelio. Dešinysis to ruožo Šventosios krantas ne toks patogus keliautojui, nes prie upės galima nukakti nuo kelio Kaunas–Zarasai už Jonavos pasukus į Baltromiškę arba nuo to paties kelio važiuojant į Upninkus. Čia taip pat yra keletas stovyklaviečių, kurias vasarą užplūsta poilsiautojai.

Meškeriotojui upės atkarpa nuo žiočių puskilometrį aukštyn ne itin įdomi, nes, kaip ir visų upių žiotyse, ji būna sekli, dugnas užneštas smėliu. Tačiau ir čia galima rasti vieną kitą duburiuką, verpetą už didesnio akmens, kur laikosi šapalai, kuojos. 

Einant upe aukštyn žuvingiausių vietų vis daugiau, nes nedidelės sraunumos įsilieja į vieną ar kitą duburį tai prie vieno, tai prie kito kranto, vagoje vis daugiau stambių riedulių. Čia jau dažnai išgirsti salačio „mušimą“, šapalų burbtelėjimus, pamatai kiršlio sukeltus ratiliukus. Pavasarį tose vietose sugaunama nemažai žiobrių, stambių kuojų. 

 


Taip bežingsniuodami ir besigėrėdami ramybe bei kairiajame krante dunksančiais pušynais prieisite nedidelę salelę, kurią nuo dešiniojo kranto skiria neplati protaka, ant kurios kranto yra poilsiavietė. Toje vietoje srautas tarsi suspaudžiamas į siaurą ir gilesnę vagą, kurios dugnas akmenuotas, slūgso keli stambūs rieduliai, net sekliausiais metais nerodantys pakaušių virš vandens. 

Tai mėgstama ūsorių, skersnukių ir kiršlių laikymosi vieta. Žemiau salelės upė išsilieja plačiau, į prie dešinio kranto esančią sietuvą. Sietuvoje pavasarį sugaunami karšiai, pasitaiko meknių, o arčiau kairiojo kranto, kur akmenuotas dugnas, galima sužvejoti stambių šapalų, strepečių, kiršlių, ūsorių. 

Įdomus upės ruožas ir aukščiau salelės – srovė čia kiek ramesnė, upė plačiau išsiliejusi, dugne daug riedulių. Čia galima sumeškerioti kuojų, šapalų. Šventoji nenuobodi ir akiai, nes vingį keičia vingis, sraunumos įsilieja į duburius ir vėl iš jų iššoka, kad pasruventų šniokšdama tarp riedulių. 

Taip keliaudami aukštyn prieisite statoką upės šlaitą, kurio atodangoje slūgso tamsaus molio (glaukonito) luitai – tai Juodasis krantas, meškeriotojų pamėgta vieta, nes čia upės dugnas staigiai gilėja, srovė lėtėja, o vandens srautas, atskubėjęs plačia rėva ir peršokęs per akmenų tiltą, sugarma į griovą. Tai lydekoms, ešeriams ir šamams patinkanti žiemavietė, tad rudenėjant jų čia galima užtikti daugiau nei kitur.

 


Mėgsta čia užsukti ir karšiai, o ūsoriai laikosi pačiame griovos viduryje. Čia taip pat patogu stovyklauti. Žemiau Jurkonių kaimo, prie kurio įsikūrusi ir gana didelė sodininkų bendrija, upė daro staigų vingį ir vėl artėdama prie aukšto kairiojo kranto įnirtingai jį ardo, kasmet vis pasiglemždama vieną kitą kranto pušį, kuri, įvirtusi į upę, sudaro savotišką fašiną, už kurios mėgsta plaukioti ešeriai, kuojos, šapalai. 

Atsimušusi į statų šlaitą, srovė sūkuriuoja gana gilioje sietuvoje, kol vėl plačiau išsilieja. Joje galima sumeškerioti vieną kitą lydeką, ešerį, pasitaiko stambių kuojų, šapalų. Įdomus dešinysis krantas, kur vanduo srūva stambiais akmenimis grįstu dugnu. Tarp riedulių galima užtikti tūnantį upėtakį, ūsorių, tik pastarąjį nelengva išprašyti – palenda po rieduliu, ir nė iš vietos. Vingio rėvoje daug žiobrių nerštaviečių. 

Aukščiau šios rėvos meškeriotojui pravartu glaustis prie kairiojo kranto, nes dešinysis seklus, vietomis smėlėtu dugnu, o prie kairiojo, gana stataus, yra labai gerų žūklaviečių. Čia mėgsta užsukti ne tik šapalai ir kuojos, bet pasitaiko sugauti karšių, aukšlių pagainioti atplaukia salačiai, blizge ar gyva žuvele susigundo lydekos. 

 


Toliau, keliaudami krantais prieš srovę, pamatysite didelę salą, kurią iš abiejų pusių juosia platokos protakos. Kairiajame krante – buvusios statybininkų vilos pastatai, kuriuos su dešiniuoju krantu anksčiau jungė kabantis tiltas. Tai pati žuvingiausia to ruožo vieta ir žiemą, ir vasarą, meškeriotojų „X” vadinama. Lėtoje srovėje čia patogu žvejoti palaidynėmis ir dugninėmis. Dažniausi laimikiai – kuojos, šapalai, žiobriai. 

Šaltą žiemą ji taip pat apgulta žūklautojų, nes lėtesnėje srovėje patogu gaudyti žieminėmis meškerėlėmis. Tai viena vadinamųjų „auksinių“ vietų, kurių būna beveik kiekvienoje upėje. Mat čia ne tokia stipri srovė, tad ant dugno gausu trūklių, lašalų, kitų vabzdžių lervų, kurios ir suvilioja žuvis. Keliaudami aukštyn upe rasite dar kelis žuvingus ruožus, kurių daugiau prie kairiojo upės kranto. Šiaip toje Šventosios atkarpoje nemažai smėlėtų, žvirgždėtų seklumų, kuriose, be strepečių, kitos žuvys rečiau sugaunamos. 

Nebloga žūklavietė prie kairiojo kranto, aukščiau ir žemiau Vareikių kaimo, kuri lengvai privažiuojama jau minėtu keliu į santaką. Čia yra graži pievelė palapinei pastatyti, smėlėtas krantas pasimaudyti, o vingyje esančioje sietuvoje dažnai tūno aštriadantės, mailių gainioja ešeriai, tad verta blizgutę pamėtyti, nes prie dešiniojo kranto esančioje seklumoje neretai aukšles pavaikyti išplaukia bedantis plėšrūnas salatis. Upės viduryje yra kelios eilės stambių riedulių, prie kurių paprastai sukinėjasi ir stambūs šapalai. 

 


Šventoji itin masina muselininkus, nes švarėjančiame upės vandenyje plaukioja didžiapelekiai kiršliai. Pasitaiko musele suvilioti ir gana stambių. Medžiojant kiršlius dažnai musele susigundo šapalas ar salatis. 

Taip keliaudami prieisite ir seną, jau XV a. rašytiniuose šaltiniuose minimą gyvenvietę Upninkus. Senųjų Upninkų sodybos išsimėčiusios paupyje į abi puses nuo bažnyčios, o naujųjų – ant stataus senslėnio kranto. Gyvenvietė ypač išaugo pradėjus eksploatuoti Rizgonių žvyro karjerą. 

Upninkus su dešiniuoju krantu jungia gelžbetoninis tiltas, per jį tiesiasi kelias Jonava–Musninkai. Taigi čia baigus kelionę Šventosios pakrantėmis, per Musninkus, Kernavę, Sudervę patogu nukakti į Vilnių arba per Jonavą į Kauną.

Asfaltuotu keliu nuo Jonavos ar Ukmergės atvažiavus, prie tilto per Šventąją derėtų sustoti ir apsidairyti, kur link pasukus, nes ir kairiuoju, ir dešiniuoju krantais vingiuoja keliukai. Lengviau bus apsispręsti, jei paėjėsite tiltu ir jo viduryje apsidairysite. Kadangi jau esame susipažinę su upės ruožu žemiau tilto, pažvelkime aukštyn prieš srovę.

 


Prie dešiniojo kranto stūkso siurblinės pastatas, prie kurio gana gili sietuva. Joje mėgsta tūnoti lydekos, ešeriai, kuojos. Užsuka ir juodauodegiai šapalai, kartais aukšlių pavaikyti įsmunka salatis. Vagos vidurys aukščiau tilto negilus ir gana lygiu dugnu. 

Puikiai menu tuos laikus, kuomet skaidriame vandenyje galima buvo regėti tuntus skersnukių. Vartydamiesi nuo šono ant šono, jie skabydavo siūlinius dumblius nuo dugno akmenų, rankiojo dėlikes, vabzdžių lervas. Beje, skersnukius ne taip ir lengva būdavo sumeškerioti, o ir žuviena jų neskani, ašakota, greitai gesdavo. Deja, apie tai galima kalbėti tik būtuoju laiku.

Kažkada laidos „Gamta – visų namai” vedėjas ilgai samprotavo, kaip galėjo ožkos, turiu omenyje tikrąsias, nukeliauti aukščiau Kavarsko užtvankos, nors jos dažniausiai randamos Nemuno žemupyje, kartais sugaunamos netoli Kauno, Neries žemupyje. O painiava išėjo dėl to, kad aukštaičiai taip vadina skersnukius, dar kai kur juodpilvėmis, kaltukais vardijamus.  

Jei nepatiks Šventojoje ties Upninkais meškerę įmerkti, užsukite į čia pat dešiniajame upės krante esančius Rizgonių žvyro karjerus – kai kuriuose jų galima vaisingai pameškerioti. Gali užkibti ne tik ešeriai, kuojos, bet ir karšiai. Už siurblinės upė daro gana staigų vingį, kurio pakrantės ir seklumos nukaišytos retais meldais, o sietuvėlės nuklotos lūgnių lapais. 

Čia, ramesnės srovės ruožuose prie lūgnių, mėgsta sukiotis kuojos, šapalai, o srovėje dažnai pasigirsta salačių smūgiai. Tik sugundyti juos blizge ar vobleriu nėra lengva, nes jie visokiausių prisižiūrėję – vasarą čia atvažiuoja pailsėti jonaviečiai, ateina ir upninkiečiai. 

 


Keliaudami toliau kairiuoju upės krantu, peršokę siaurutį upeliuką, iš karto atsigausite, nes čia pakrantės ne itin tinkamos poilsiauti – prie pat kranto gana gilu, ant dugno riogso stambūs rieduliai, tarp jų veša lūgnės ir tik upės viduriu driekiasi smėlėtas ruožas. Ši pakrantė, o ypač tenai, kur juodalksniais apaugęs status krantas beveik stačiai leidžiasi į upės vagą, yra pamėgta lydekų ir ešerių buveinė. 

Vasarą čia galima sugauti kuojų, šapalų, o vagoje ir kiršlį sugundyti. Einančius aukštyn jus pasitiks lėkšta sala, žemiau jos esanti sietuvėlė, kurioje pavasarį mėgsta susiburti kuojos, šapalai, pasitaiko vienas kitas karšis. O protakose galima užtikti atsargiųjų strepečių tuntą, nedidelius kiršlių būrelius. Mėgsta šias vietas ir žiobriai.

Artėjant prie Širvintos žiočių žuvautoją pasitiks ilga akmenuota Matelio rėva. Joje mėgsta ganytis patys didieji kiršliai, tik juos sugundyti ne kiekvienam, net prityrusiam muselininkui, pavyksta – labai jie apdairūs. 

Ant dešiniojo kranto nedidelis Dubių kaimelis, kuris kažkada buvo daug didesnis, nes minimas kryžiuočių vedlių aprašymuose. Apie tai byloja ir senajame upės krante stūksantis Dubių piliakalnis. Jo papėdėje archeologai rado ir senovės gyvenvietės liekanų – mat paupiu kryžiuočiai traukdavę į Deltuvos kraštą, tad nuo piliakalnio priešai buvo greičiau pastebimi ir laužo dūmais apie tai buvo pranešama aplinkinėmis pilaitėms. Nuo Dubių piliakalnio, kurį Jonavos paminklotvarkininkai šiek tiek aptvarkė, atsiveria nuostabūs Šventosios ir Širvintos slėnių vaizdai. 

 


Širvintos upe eina dviejų rajonų – Jonavos ir Ukmergės – siena, o santakos pakrantėse mėgsta lankytis abiejų rajonų gyventojai. Tik dabar pasiekti santakos beržynėlį kiek kebliau – tenka prašyti žemės savininko leidimo. 

Žemiau Širvintos žiočių yra graži sietuva, kuri palengva atsiveria į pagrindinį upės srautą. Toje vietoje kairysis upės krantas gana status, perraustas bebrų urvais, guli vandenin įvirtę aštriadančių pakirsti pakrantės gluosnių kamienai. Pakraščiai giloki, tad rudenį čia mėgsta tūnoti lydekos, grobio tykoja ešeriai. 

Prie dešiniojo kranto riogso krūvos didelių riedulių, kurie anksčiau daug bėdų pridarydavę sielininkams. Ypač didysis, Mokiene vadinamas. Pro pabirusius „mokiukus” šniokšdamas veržiasi pagrindinis upės srautas. Čia ūsorių ganyklos, tik nelengva juos suvilioti, juolab išprašyti iš akmenų labirinto. Riedulių šešėliuose galima užtikti ir stambų upėtakį, o rudenėjant ir šlakį bei lašišą. Rėvos gale įmanoma suvilioti gražuolį kiršlį ar stambų strepetį. Stovyklavimui patogesnis dešinysis krantas ir upių santakos pakrantės.

Ričardas Adamonis