Vasaros pabaiga ir rudens pradžia – puikus metų laikas žūklei. Su džiugesiu laukiu to laikotarpio, kai kelios spiningavimo valandos gali padovanoti įspūdingų laimikių. Daugelis žmonių (ne meškeriotojų) nė nenutuokia, kad per miestą tekančioje upėje galima pagauti pačių įvairiausių žuvų ir labai nustemba, kuomet išgirsta, jog įmanoma sumeškerioti netgi šamą.

Viena iš įdomiausių man upių – Neris. Kadangi gyvenu netoli jos, tai pasitaikius palankiai progai visuomet ten nulekiu bandyti suvilioti vieną kitą žvynuotąją. Turbūt nesuklysiu sakydamas, jog Neris ypač garsėja savo salačiais. Čia jie randa palankias sąlygas augti ir papuola ant kabliuko tikrai įspūdingo svorio. Tad pasakojimą pradėsiu būtent nuo bedančių plėšrūnų.

Žvejoti rudnugarių išsiruošiu į pavakarę, apie 18 val. Tada paprastai nurimsta vėjas, pasijunta jauki vėsuma ir prie krantų susiburia tuntai smulkmės. Čia pasmaguriauti mailiumi ir atplaukia salačiai. Paprastai spiningauju iki 22 val. vakaro. Be abejo, galima žuvauti ir dar vėliau, net naktį, tačiau, manau, nėra reikalo, nes pakankamai žuvų įmanoma pasigauti ir iki šio laiko. Be to, darosi nesmagu, kai įvairaus plauko tipeliai pradeda slampinėti upės pakrantėmis. 

 


Na, bet dabar kalba ne apie tai, juk atėjome prie upės pailsėti ir, žinoma, ką nors sužvejoti. O ar pagausime, priklauso nuo begalės veiksnių. 

Įrankius tokiai žūklei renkuosi delikačius – laibą nedidelio užmetimo svorio spiningą, atitinkamo dydžio ritę ir sąlyginai ploną valą. Gali pasirodyti keista, kam naudoju tokius lengvus įrankius. Visų pirma, šiuo metų laiku daugelis plėšrūnių pageidauja masalų, imituojančių ūgtelėjusį mailių, o aš apskritai mėgstu gaudyti smulkesniais masalais. Na, o antra – didžiulis malonumas, kai ant kabliuko pasikabina gražuolis salatis, tačiau įrankiai yra ties savo galimybių riba! Spiningas perlinksta, valas zvimbia, o tu kovoji su pašėlusiai stipria žuvimi... 

Taigi, kur reikia ieškoti salačių? Geriausia susirasti vietas, kuriose yra stambesnių riedulių, kur vandens srautas keičia kryptį, išsiskaido, susidaro verpetai ir sūkuriai. Kitos perspektyvios vietos yra nedidelės salos, ilgos žolių kasos, besiplaikstančios srovėje, bei tiltų poliai. Čia derėtų būti itin atsargiems, ypač prie tiltų, nes nors ir salačių tokiuose vandenyse nemažai, bet įvairiausio šlamšto irgi netrūksta, o paliktų vandenyje masalų visada gaila.  

 


Kadangi Neris nėra gili upė, tai suvilioti salatį visiškai pakanka 0,8–1,5 m gylio. Šaunu, jei randate kokį nors smėlio liežuvį. Čia taip pat neretai plaukioja keletas „patruliuojančių“ rudnugarių plėšrūnų. 

Kadangi spiningauju miesto ribose, tai nuolat sutinku daug meškeriotojų, iš kurių galiu sužinoti nemažai naudingos informacijos, kuri padeda surasti žuvų susitelkimo vietas. Žinoma, ne visi tuojau pat puola dalytis informacija, bet pasitaiko nemažai atvirai išsipasakojančių žvejų.

Masalai. Čia labai plati tema. Vieną dieną žuvis (dabar kalbu ne vien apie salačius) gundo vienas masalas, kitą – visai kitas. Vis dėlto bendros tendencijos išlieka. Man sėkmingiausi tokiu metų laiku būna guminukai ir nedidelės vartiklės. Vieni iš universaliausių, tinkančių įvairiomis sąlygomis ir ne tik salačiams, yra 4–5 cm riperiai (ypač balti spindintys perlamutru, geriausiai – su juoda nugarėle). 

Tačiau dar efektyvesni jie pasidaro ilgiau pabuvę dėžutėje tarp rudų, tepalo spalvos guminukų (beje, ne visi silikoniniai masalai „atiduoda“ savo spalvas, ne visi jas ir „pasiima“), kada įgauna šiek tiek gelsvumo. Štai tokius riperius noriai atakuoja tiek 100–150 g ešeriai, tiek nedideli sterkai, lydekaitės, tiek ir 2–3 kg salačiai.

 


Geriausi rezultatai būna apniukusią dieną, nors pasitaiko ir visiškai išgiedrėjus dangui sulaukti salačių ar kitų plėšrūnių kibimo. Galima sakyti, jog bet kokiu oru galima kažką sugundyti, jei tik teisingai pasirinksi masalus ir jų spalvą, todėl reikia nuolatos eksperimentuoti. 

Labai vertinu ir vadinamuosius „fosforinius“ guminukus, kurie pritaikyti naktiniam spiningavimui. Tik reikia turėti daug tokių riperių atspalvių. Saulėtą dieną „groja“ sena, nuo drumsto vandens įgeltusi spalva, apniukusią – geriau naudoti paimtus tiesiai iš pakuotės. Kartais toks guminukas, pakliuvęs į dėžutę su „tepaliniais“ riperiais, įgauna įdomų atspalvį ir tampa efektyvus dienomis, kuomet giedrą dangų vis užtemdo vėjo nešami nedideli debesys. Beje, „fosforą“ labai mėgsta ne tik Neries plėšrūnai, bet ir tvenkinių lydekaitės. 

Retsykiais suveikia ir 4–5 cm tvisteriukai, juos mieliau čiumpa sterkai. Kartais ant tvisterių užmaunu žuvelės galvos formos galvakablį, kuris labai natūraliai atrodo ir padeda rečiau įkabinti masalą į akmenų sangrūdas. Galvutės papilvėje esantis ryškiai salotinis dažas su raudonu papuošimu suveikia kaip erzinantis stimuliatorius, priverčia salatį ar kitą plėšrią žuvį palikti slėptuvę ir atakuoti keistai atrodantį vilioklį. Tokia galvutė lėčiau skęsta negu įprastas šratas ir todėl pasitelkus srovę įmanoma lėtai žaisti nedideliame vandens plote, kol žuvies nervai neišlaiko ir ji neiškentusi atakuoja „įžūlų įsibrovėlį“. 

 


Nereikia pamiršti ir nuo seno populiarių besivartančių blizgių. Vartiklės tinka ir gelsvos, ir sidabrinės, ir netgi varinės. Tik nereikia labai didelių ir sunkių (kaip supratote, mano įranga irgi tam nepritaikyta), užteks 4–7 g svorio. Ir nebūtinai smarkiai ištęstų, nes kažkodėl nemažai spiningautojų mano, jog salačiai čiumpa tik tokias vartikles.

Dar vienas, sakyčiau, geras masalas – devonas. Kažkada draugas iš Airijos buvo atvežęs vieną panašaus tipo vilioklį, kuris vadinosi Tasmanian Devil. Nors išties tai nėra tas tipinis devonas, gal be reikalo jį taip įvardijau, nes savo judesiais šitas masalas labiau primena vartiklę, nors išvaizda – panašesnė į devono. Įdomu tai, jog Neries salačiai teigiamai įvertino bičiulio dovaną.

Kaip teigia tas pats draugas, viešėjęs Airijoje, vienas vietinis meškeriotojas šiuo masalu šauniai gaudė skumbres. Kuo tos jūrinės žuvys panašios į mūsiškius salačius, nežinau, bet kartais pastarieji taip „kala“ masalą, kad net spiningą iš rankų išplėšti gali. Nors veikiau „kaldavo“, nes dabar jau tų masalų nebeturiu – visus nutraukiau, o naujų galima nebent atsisiųsti, jų pas mus pirkti šiuo metu nerasite.

 


Prisipažinsiu atvirai: gal kokius metus tas masalas ramiai gulėjo mano dėžutėje. Tolesnis scenarijus, manau, aiškus: vieną dieną, kai niekas nekibo, iš smalsumo užsidėjau šį gražų plastikinį daikčiuką ir švystelėjau į vandenį. Neilgai trukus sugundžiau salatį. Kuomet pirmoje žūklėje nauju masalu pagauni žuvį, juo patiki. Nežinau, kas buvo svarbiau – tikėjimas ar tai, jog vietiniai plėšrūnai nėra matę panašių vilioklių, bet vėliau jais pagavau dar ne vieną rudnugarį. 

Manau, vienas iš teigiamų Tasmanian Devil bruožų yra neįprasti judesiai. Tačiau reikia įgusti jį vesti. Paprastai, švystelėjęs tolyn (puikios aerodinaminės savybės leidžia tai padaryti labai lengvai), užlenkiu ritės lankelį ir truputį palaukęs iš lėto pradedu traukti. 

Be galo svarbu jausti, kaip šis masalas dirba po vandeniu. Reikia, kad jis lėtai nuo vieno šono iki kito svyruotų. Kiek pastebėjau, traukti jį geriausia minimaliu greičiu, aišku, proto ribose, nes masalas gali ir nebedirbti arba nugrimzdęs užsikabinti už dugno akmenų. 

Traukimas pasroviui nedavė jokių rezultatų, todėl „velnią“ vesdavau prieš srovę. Kartais užtekdavo tik užmesti, lėtai patempti, ir salačio nervai neišlaikydavo. Skamba gal ir fantastiškai, bet taip yra nutikę ne kartą. Kibiausi buvo rausvai mėlynos spalvos masalai, toji spalvinė variacija įvardyta Rainbow Trout. Beje, šie „devonai“ dažomi labai originaliomis spalvomis, todėl pritaikyti juos galima ir skaidriam, ir drumstam vandeniui. 

 


Nenustebkite, kad kalbu daugiskaita, nes (koks sutapimas) po metų šių masalų pasirodė Kauno žūklės parduotuvėse, tad galėjau jų įsigyti ir daugiau. Tai nutiko maždaug prieš dvidešimt metų. Tačiau tokie viliokliai pas mus „neprigijo“ ir dingo iš parduotuvių lentynų. Lietuviai yra (ar bent jau buvo) gana konservatyvūs žvejai, spėju, kad kažkas gal ir išbandė naujus masalus, bet nieko nepagavo, o dar ta egzotinė jų išvaizda...

Labiausiai pasiteisindavo mažiausi, t. y. 7 g svorio Tasmanian Devil modeliai. Jais pagavau ir keletą meknių. Nepasakyčiau, kad tai buvo kažkokie stebuklingi masalai, tačiau teigčiau, jog pakankamai geri, jei išmoksti jais žuvauti, ir tinkamai mūsų spiningautojų neįvertinti.

Dar masalų krepšelyje vertėtų turėti keletą Nr.1–2 sukriukių, kartais jos parodo, ką gali. Naudoju ir comet, ir long tipo. Nepastebėjau, kad kurios nors būtų sėkmingesnės, gal tik „kometos“ veiksmingesnės drumstame vandenyje. Tam įtakos gali turėti stipresni hidroakustiniai virpesiai. Na, gal gana, vis tiek visko išbandyti per porą valandų nepavyks.

Bus daugiau.

Nerijus Rimkūnas