Anksčiau maniau, kad svarbiausia yra masalas, tačiau dabar savo nuomonę šiek tiek pakeičiau. Galiausiai padariau išvadą, kad dažnai masalo pateikimas gali nulemti žūklės sėkmę. Niekada nepuolu bristi į vandenį. Viską ramiai stebiu, apsižiūriu, apmėtau pačią pakrantę ir tik nesulaukęs kibimo brendu tolyn. Visada geriau elgtis ramiai, likti nepastebėtam. Nuo to blogiau tikrai nebus. Kartais žuvis tokia baikšti, jog ją apgauti pavyksta tik nedarant staigių, neapgalvotų judesių. Tokia jau miesto specifika. Žvynuotosios čia masalų ir žvejų yra prisižiūrėjusios užtektinai. 

Labiausiai vertinu masalo traukimą ne su srove, o truputį įstrižai, prieš srovę. Nors ir keista, bet riperiuką salačiai smūgiuoja traukiamą lėtai, o vartiklę – greičiau ir dažnai tempiamą netolygiai. Yra buvę, kad sukriukę „aukšlių siaubas“ griebdavo nuskendusią ant dugno, kai ją tik kilstelėdavau. Turbūt daugelis sutiks, kad smagiausia – varginti žuvį. Tikrai neverta būgštauti dėl valo storio. Jei esate ne karštakošis, tai ištrauksite ir kelis kartus stambesnę žuvį, negu atlaiko jūsų naudojama gija.

Salatis – ne koks šamas, į žagarus nelenda ir kovoja kaip tikras vyras, sąžiningai ir atviroje erdvėje. Po pirmojo smūgio kažkiek valo išvynioja, bet paskui suka ratus ir pamažu pailsta. Liaunas spiningas sušvelnina visus jo smūgius. Tikrai verta „nusiploninti“, nes tuomet metimai žymiai tolimesni ir masalas veikia geriau. 

Su plonyčiu valu esu ištraukęs ir 2,5 kg ūsorių, ir 3 kg salatį, ir kitas išties nemažas žuvis. Sykį iš valtelės gaudydamas ešerius viename pakaunės tvenkinyje, su tokia „ultralight“ įranga įkirtau ir virš 10 kg karpį, su kuriuo tąsiausi gerą pusvalandį. Nors žuvis ir paspruko (išsiplėšė kabliuką iš gerklės), bet gija atlaikė... Svarbiausia neskubėti. 

 


Salatis – tikrai įdomi ir nuostabi žuvis. Vien ko vertos jo rytinės ir vakarinės medžioklės! Vanduo, galima sakyti, „užverda“. Vis dėlto rudnugarį sugauti nelengva. Jis viską mato ir tarsi tyčiodamasis medžioja palei pat kojas, o kibti nenori. 

Tokiu atveju retsykiais padeda mikroriperiukai, užverti ant 1–2 g galvakablių. Manyčiau, kad veikiausiai jie imituoja nuo būrelio atsiskyrusį mailiuką. Spalvos tokiu atveju tik natūralios: pilkšvos, sidabrinės ir balzganos. Kibimas paprastai būna labai neaiškus ir atsargus, kas visai nebūdinga salačiui, tad pajutus ką nors įtartino visada verta pakirsti – nieko neprarasite. Kiek pastebėjau, salačiai yra labai nenuspėjamos žuvys. Vieną dieną jie kimba gaudomi įvairiais masalais, o kitądien nė vieno kibimo neišvysti...

Kita itin dažnai pakliūvanti Neryje žuvis – tai ešerys. Užtenka tik ramioje įlankėlėje užmesti ryškesnį guminuką ir keletas dryžuočių kaipmat apsireiškia. Kartais gaudyti salačius atsibosta, tad vakarienei keletą ešerių sužvejoti tikrai nėra problema. Svarbu užtikti būrelį. Geriausi masalai – 2–3 cm dydžio elektrinės spalvos su raudona nugarėle, perlo spalvos, „fosforiniai“, oranžiniai įvairių firmų riperiukai. 

 


Ypač gerai ešeriai ima kibti su paskutiniais saulės spinduliais. Tada guminuką, užmestą palei žoleles, iš karto į gerklę susigrūda alkanas dryžuotis. Šis nuolat alkanas plėšrūnas kartais užkimba ir pakankamai stiprioje srovėje. Beje, nors čia ešeriai papuola rečiau, tačiau paprastai būna žymiai didesni. 

Pastebėjau, jog Neryje ties Kaunu gausėja ir sterkiukų. Šie plėšrūnai mėgsta apniukusį orą, bet užkimba ir saulėtą dieną. Tik bėda, kad daugelis yra „nelegalai“ ir tik vienas kitas perkopia leistiną ilgio ribą. Retkarčiais pakliūva ir 1,5 kg ar stambesnės žuvys, bet gana retai. Nemažai sterkiukų susitelkia priekrantės zonoje, ypač vakarais. Čia jie su salačiais vaiko gausius mailiaus būrius. Pagaunu jų ir su riperiais, tvisteriais, ir su spindinčiomis sidabru mažomis vartiklėmis.

Įdomi ir žūklė, kai vasaros pradžioje upėje išauga ilgos žolių kasos. Jose slepiasi šapalai. Šiaip ne gigantai, bet retkarčiais spiningą sulenkia ir tikras upių mohikanas. Masalai tokioje žūklėje jau kitokie: Nr. 00–1 sukriukės ir nedideli agresyvūs vobleriai. Tokios mažos sukriukės turi suktis nepriekaištingai, todėl čia pinigų nereikia taupyti ir rinktis tik patikimų firmų gaminius. 

 


Kibiausios sukriukės – sidabro spalvos arba gelsvos su įvairių spalvų taškeliais, comet tipo. Klasika yra klasika. Neblogos ir mažosios aglia su surištomis muselėmis. Menu, vienų metų vasarą šapalai buvo ypač „užsiožiavę“ ir labai silpnai kibo. Tada, norėdamas pasiekti geresnių rezultatų, turėjai gaudyti vien tik Nr. 00 sukriukėmis. Laimikiai su jomis iškart padidėjo kelis sykius! 

Neblogos vietos šapalauti yra salelės, rėvos. Masalą, kaip ir gaudydamas salačius, traukiu prieš srovę. Labai gerai, jei sukriukę išeina pratraukti palei pat kokį didesnį akmenį. 

Šapalo smūgis paprastai būna labai stiprus. Atrodo, kad bent kilograminis griebė vilioklį, o ištraukus paaiškėja, jog net puskilogramio nesveria. 

Pastebėjau, kad geriau, bent jau man, šapalai kimba rytais. Vakare paprastai jie priartėja dar arčiau kranto, tačiau tokiu laiku mane labiau domina salačiai. Taip šapalus begaudant papuola ir strepečių, meknių ar net aukšlių. Ir, kas smagiausia, kartais tas mažytes blizgutes atakuoja visai solidūs salačiai.

  


Apskritai, spiningaudamas nedideliais masalais, tiksliai negali atspėti, kas užkibs. Tinkamai išnaudodamas spiningo galimybes gali sugauti begalę žuvų. Liko nepaminėta lydekos, šamai ir ūsoriai. 

Aštriadantės Neryje pagaunamos nedidelės (standartas 0,5–1 kg). Dažniausiai užkimba netoli kranto augančiose žolėse, sekliose įlankėlėse ir už tiltų esančiose ramesnėse vietose. Su dar mažesnėmis plėšrūnėmis daugiau vargo negu naudos. Žiūrėk, tik pameti ryškesnės spalvos guminuką, vos pradedi traukti, tik taukšt, ir masalo nėra – nukąst ploną fluorokarboną geba ir poros šimtų gramų lydekaitė.

Kartais pagelbėja plonas metalinis pavadėlis, bet visada yra tikimybė pagauti salatį, o ši žuvis labai įtari ir akyla. Todėl tokių pavadėlių paprastai nenaudoju.

Liko nepaminėtas dar šamas. O jį reikia gerbti. Kokia žuvis, tokie ir įrankiai. Su mano minėtais spiningėliais prieš šį ūsuotį „nepasišakosi“. Žinoma, su šamuku iki 5 kg tikrai verta pakovoti. Ištraukti turėtumėte. Ūsuočiai paprastai užkimba vakarais, smėlėtuose sėkliuose. Kadangi man su jais „susitarti“ retai pavyksta, ką nors labai konkretaus sunku rekomenduoti. Vis dėlto geriausiai tinka vartiklės ir, kad ir kaip keista, sukriukės.

 


Turbūt aršiausias priešininkas po šamo – tai ūsorius, kurį, kaip žinia, mes nepriskiriame prie plėšrių žuvų. Tačiau žuvaujant su ultralight jis gali užkibti. Turi ūsorius jėgos kaip koks pusmetinis buliukas. 

Blogiausia, kad ta „vandens torpeda“ užkibusi mėgsta plaukti link kerplėšų. Reikia stengtis neleisti ūsoriui to padaryti. Pasakyti lengva, bet įvykdyti sunku. Ritės stabdys įkyriai čerškia ir tu priverstas tik stebėti, kaip beveik nevaldomas laimikis plaukia, kur nori. Visgi ištraukti ūsorių įmanoma. 

Dažniausiai jie užkimba ant natūraliomis spalvomis išmargintų nedidelių (3–4 cm) guminukų, tik galvakablius geriau naudoti sunkesnius (6–8 g). Ūsoriai griebia masalą palei dugną, todėl jį derėtų traukti labai lėtai. Geriausios vietos yra akmeningi ruožai prie Kleboniškio.

Taigi, jei turite laisvą valandėlę, būtinai užsukite prie Neries Kaune. Nors čia ir nėra puikaus kraštovaizdžio, bet užtat kažkur srovėje plaukioja pačios įvairiausios žuvys. Kuo dažniau žvejoji, tuo ir laimikiai įspūdingesni. Reikia tik vadovautis principu „Ne šiandien, tai ryt tikrai pagausiu“ – sėkmė aplankys gal ne iš karto, bet anksčiau ar vėliau ji tikrai ateis.

Nerijus Rimkūnas