Mėgstu žvejoti naktimis Ir visiškai nesvarbu, kokiu žūklės būdu – plūdine, dugnine ar spiningu. Neturi reikšmės ir metų laikas. Bet pasakoti viename straipsnyje apie naktinę žvejybą visais gaudymo būdais viliojant pačias įvairiausias žuvis pavasarį, vasarą, rudenį ar net žiemą, reiškia nepasakyti nieko, nes tai būtų pernelyg abstraktu. Kadangi dažniausiai straipsnius rašau esamuoju laiku arba šiek tiek „į priekį“, o dabar jau yra įpusėjęs ruduo, apsiribosiu atviro vandens sezono pabaiga, o įrankį pasirinksiu spiningą. Tačiau pirmiausiai derėtų paaiškinti, kuo patrauklus spiningavimas tamsiuoju paros metu, kokie jo privalumai ir trūkumai. 

Patrauklumas – labai neapibrėžtas žodis ir jį visų pirma susiečiau su konkretaus žmogaus (žvejo) fiziologija bei charakteriu. Viskas čia labai paprasta – juk vieni iš mūsų prabunda penktą ar šeštą valandą ryto ir jau nebegali užmigti, net jei to ir labai norėtų, tačiau miegoti krenta sulig pirmais gaidžiais. Kitiems yra priešingai – jei ne žadintuvas, vargu ar galėtų atsikelti į darbą (ir į rytinę žūklę, suprantama), o naktį anksčiau vidurnakčio jų į lovą ir su lazda nenuvarysi. 

Kita vertus, kam kiek reikia miego. Man, tarkim, visą gyvenimą pilnai pakanka 5–6 valandų, nes ilgiau pamiegojęs pusę dienos gurkšnosiu kavą, o kitą naktį galbūt kankinsiuosi niekaip negalėdamas sumerkti akių. Bet puikiai žinau, jog atsiras tokių, kuriems tiesiog būtina išmiegoti bent 8 valandas, nes kitu atveju jie visą dieną bus suirzę, nesusikoncentravę, o pasitaikius progai, stengsis nugriūti bent pusvalandį pasnausti.

 


Panašiai yra ir su žūkle, nors čia jau atsiskleidžia žmogaus charakteris. Kai kuriems meškeriotojams tiesiog būtina draugija, na, bent vienas bičiulis, su kuriuo bežūklaujant galima būtų persimesti žodeliu, pasidalyti mintimis, esant ekstremaliai žvejybinei situacijai turėti šalia pagalbą. Pastarieji nejaučia diskomforto vadinamuose žvejų „turguose“, net, sakyčiau, mielai ten meškerioja jau vien todėl, kad žūklavietės yra „topinės“, nes ramstymasis alkūnėmis jų visiškai netrikdo. 

Kiti (tame tarpe ir aš) daug mieliau rinksis ramybę, atokesnes, tegul ir mažiau žinomas ir galbūt ne tokias geras žūklavietes, nes būdami vieni gali apgaudyti didesnį telkinio (tos konkrečios vietos) plotą, laisviau manipuliuoti masalais, geriau susikoncentruoja į patį procesą. Antrosios kategorijos žvejams žūklė naktį labiausiai ir tinka tiek pagal jų fiziologiją, tiek pagal charakterio bruožus. 

Kokie dar yra žvejybos tamsiuoju paros metu pliusai? Sakyčiau, kad ramybė bendrąja prasme. Jei žuvauji mieste ar jo prieigose, šurmulys rimsta ir tikrai niekas neprieis ir nepaklaus „Kaip kimba? Ant ko gaudai?“ ir panašiai. Beje, du iš trijų klausiančiųjų vargu ar meškerę rankose laikė. O jeigu laikė, tuomet retas kuris susilaikys nepasidalijęs savo įžvalgomis ir patirtimi. Tikra ar menama – čia jau kitas klausimas. Kuomet žvejoji kur nors atokiau, vis tiek tampa gerokai tyliau nei dieną, kadangi vakarop dažniausiai rimsta vėjas, o tamsa tarsi kokia juoda siena tave atitveria nuo to, kas vyksta kažkur ten toliau...

 


Pradėjus temti, naktį arba dar gerai neprašvitus žuvys būna gerokai drąsesnės, priartėja prie krantų. Ir tai faktas, kuriam vargu ar kas prieštaraus. Kadangi straipsnio akcentas yra spiningavimas vėlų rudenį, reikia pasakyti, kad tokiu metu vanduo paprastai būna nuskaidrėjęs ir pastarasis faktorius tikrai gana svarbus. 

Tačiau lygiai taip pat sutemose žuvys jautriau reaguoja ir pašalinius garsus, kadangi jie labiau išsiskiria bendrame fone, juk ne veltui ką tik pabrėžiau aplinkos ramybę. Todėl gaudymas su draugu arba grupėmis dažnai ir turi tą pašalinį neigiamą efektą – daugiau galimybių, kad šalia esantys per garsiai kažko paklaus, kažką pasakys („Gal keičiam vietą?“, „Man toks įspūdis, kad kažkas bakstelėjo masalą.“ ir t. t.), slystelės, tekštelės, trakštelės ir panašiai. O kad papildomai žibins žibintuvėliais – net sakyti nereikia.

Tiesa, išsyk derėjo įspėti, kad kalbu apie gaudymą nuo kranto arba įsibridus, nes spiningavimas iš valčių turi kitą specifiką, ypač šiais laikais, kuomet žuvų paieškai naudojami naujausios kartos echolotai. Rimtis ir susikaupimas bus reikalingi ir čia, bet visa kita, ką dar rašysiu, manau, tokiam žūklavimui nėra aktualu arba liečia tik dalinai. Suprantama, žvynuotosios bus gaudomos tos pačios, tad kai kurie mano pastebėjimai aktualūs ir „valtininkams“. 

 


Spiningavimas tamsoje turi vieną esminį minusą, kurio niekaip neišvengsi – masalą užmeti kone aklai. Jei žvejoji kur nors šalia tiltų, krantinių, reklaminiais užrašais šviečiančių pastatų ar šalimai esančių gatvių, kur ryškūs žibintai plieskia nuo sutemos iki aušros, tada dar būna pusė bėdos – vis šį bei tą gali įžiūrėti vandens paviršiuje. 

Tačiau paėjus toliau arba žuvaujant toliau nuo miesto, apie kokį nors taiklesnį užmetimą galima pamiršti – čia orientyras būna tik vilioklio pliaukštelėjimas į vandenį. Visgi naktimis, nors ir dažnai, bet ne visada rimsta vėjas, gali spiningauti ir rėvose arba netoli jų, kur vandens šniokštimui paros laikas įtakos neturi, masalą sviedi galbūt toli, o ne šalia kranto, arba jis krenta į vandenį tyliai, tad vienintelis pagalbininkas tuomet būna tavo nuojauta ir praktiniai gebėjimai. Nors net ir tada „barzdų“ susidarymo procentas gerokai išauga, nes vizualinė masalo pravedimo ir valo vyniojimosi kontrolė neretai lygi nuliui.

Sakysit, kad prie ko čia žvejo akys ir „barzdos“, nes patyręs spiningautojas valo nesupainios. Deja, net ir sena višta užpakalį išsidilgina. Tarkim, vynioji valą ir traukdamas nepastebi, kad prie pintuko prilipo menka žolytė, ji valu „minkštai“ nuslinko ant ritės būgnelio. Arba tiesiog iššoko viena vija, taip nutinka, jei trumpam betraukiant atsipalaidavo valas. 

Kitu metimu tai gali būti tie trikdžiai, dėl kurių pinta gija nusivynios netolygiai ir susipins, susimazgys. Bent jau aš (manau, ir dauguma žvejų, tik to nesuvokia) vis tiek kaskart užmetu žvilgsnį į ritę prieš metimą, tai akimirka ir viskas vyksta nejučia. Pamatęs tokius dalykus, nuvynioju pintuką ant kranto ar vandenyje, paskui susuku tolygiai.

 


Kita vertus, žvejo jautrumas kibimui ar vilioklio užsikabinimui už šiekštų tamsoje gerokai padidėja. Sakyčiau, kad netgi priverstinai, nes spiningautojas bent jau nesiblaško akimis – traukdamas vilioklį nesižvalgo, kur jį „pasiųs“ sekančiu užmetimu, nenusuka galvos pažiūrėti, kur ką tik pūkštelėjo žuvis, ir panašiai. Tokiais momentais prarandama bendra koncentracija (ką matai, girdi, mąstai, jauti – viskas juk susieta), o tamsa sumažins pašalinių veiksnių poveikį. 

Jeigu jau užsiminiau apie „priverstinius“ dalykus, reikėtų paminėti dar vieną esminį dalyką, kuris tiesiogiai susijęs su spiningavimu tamsoje. Kadangi tokiu metų laiku dienos labai trumpos, žvejams, kuriems žūklavimo vien savaitgaliais neužtenka, praktiškai nėra kito pasirinkimo – visą šviesųjį paros metą jie praleidžia darbe ir grįždami iš darbo. Kol pavalgo, kol nuvažiuoja į žūklavietę, belieka pusvalandis, na, tebūnie valanda, kada gali be žibintuvėlio voblerį ar guminuką prie segtuko prisegti. Ar verta dėl tiek prie vandens važiuoti? Dauguma tiesiog ranka numoja...

Ateiti visiškai sutemus į žūklavietę upėje, kur niekada nesi buvęs ir net neįsivaizduoji, kokio greičio čia tėkmė, kokios struktūros dugno reljefas, koks gylis (galbūt net yra iškilusių virš vandens akmenų, žolių), yra, tiesiai šviesiai sakau, kvailystė. Net jei gerai pažįsti tą upės vietą, tačiau ilgesnį laiką (nekalbu apie metus, pakanka kelių dienų) čia nebuvai, atvažiavai prie vandens jau naktį, gali smarkiai „išsidurti“, nes galbūt vandens lygis pakilęs arba kritęs. Šviesoje, jei gerai moki „skaityti“ upę, daugiau ar mažiau nuspėsi situaciją net ir nežinomoje žūklavietėje, bet dabar tos galimybės neturi. 

 


Reziumė elementari – ateik žuvauti, kol dar šviesu ir iš anksto numatyk būsimos žūklės planą. Dabar net nekalbu apie tai, jog brisdamas įklimpsi į dumblą ar užsikabinsi už dugno akmenų, eidamas krantu nuvirsi nuo skardžio arba suplėšysi bridkelnes į aštrias krūmų šakas. 

Dar vienas dalykas, kuris neprideda didelio entuziazmo naktinei žūklei, yra oro temperatūra. Tarkim, rašau šį straipsnį spalio 2 dieną. Šiandien per pietus, po pietų aplinkos temperatūra pakilo iki 20 °C, gal net daugiau, giedra. Užuovėjoje šviečiant saulei gali žuvauti su vienais marškiniais tarsi vasarą. Bet vos saulė pasislėps už artimiausių medžių, išsyk atsiminsi, koks dabar metų laikas. Realiai per pirmąją valandą temperatūra nukris 3–4 °C, sekančią valandą – dar tiek. Paryčiui gali sulaukti net šalnų. Nors pakilus saulei ir vėl temperatūra ims kisti kas valandą panašia, bet jau atvirkštine tvarka. 

Ką noriu pasakyti. O tai, jog spiningautojams tokiais atvejais labai sudėtinga pasirinkti tinkamą aprangą. Plūdininkai, dugnininkai meškerioja daugiau ar mažiau stacionariai, jie į vandenį nebrenda ir gali išsidėstyti daiktus ant kranto. 

Gaudant spiningu naktimis irgi kažin kiek nelakstai pakrantėmis arba nebrendi kilometrą, nes paprastai pasirenki vieną arba dvi, tris žūklavietes, kurios yra arti viena kitos. Tačiau gaudai žuvį aktyviai – ta prasme, kad dirbi iš peties, o papildomus ar „perteklinius“ drabužius ant kranto ne visada yra galimybė palikti. Galima susidėti į kuprinę, bet jie užims nemažai vietos, varžys, o dar tąsyk visą mantą ant nugaros...

 


Ir čia jau patarimą vargu ar turėsiu. Nebent, kad yra žvejybinių drabužių, su kuriais daug nesuprakaituosi ir smarkiai nesušalsi. Aš gal jų nevardysiu, panaršykite Norfin asortimentą ir ten tikrai rasite, ką pasirinkti tokiam metų laikui.

Dabar – apie bridkelnes. Kol vandens temperatūra nenukrenta žemiau maždaug 8 °C, galima apsieiti ir su membraninėmis braidymo kelnėmis, nes, kaip minėjau, saulėje su neopreninėmis, jei teks paėjėti krantu iki žūklavietės, sušusite. Tačiau bridkelnės bridkelnėms nelygu. Ir net nesvarbu, iš kelių sluoksnių audinio jos pasiūtos. Paprasčiausias pavyzdys būtų Norfin Defender ir Norfin Stockingfoot modeliai, kurie, pasak gamintojų, yra ketursluoksniai. 

Tačiau skirtumas akivaizdus (įtakos tam turi ir membraninės medžiagos savybės, ir spalva) – antrąsias naudoju vasarą per karščius ir rudens pradžioje, o pirmąsias dėviu, kai būna vėsiau arba vanduo atšąla iki 12–13 °C ir mažiau. Aišku, daug reikšmės turi, ką pasivilksime po apačia, bet visumoje rekomenduočiau turėti dvejas – keisdami jas mažiau „nudrošite“ ir, atsižvelgdami į tas savybes, kurias dabar paminėjau, jausitės komfortabiliau.

Kitoje straipsnio dalyje pakalbėsiu konkrečiau ir, manding, įdomesnėmis temomis – apie šiuo metų laiku naktimis gaudomas žuvis, masalus ir panašius dalykus.

Laukite tęsinio. 

Romualdas Žilinskas