Nežinau, ar atkreipėte dėmesį, kaip rudenį trumpėja dienos. Daugiausiai šviesos mūsų platumose prarandama rugsėjo mėnesį – kasdien maždaug po 4,0–4,5 minutes. Spalį tempas krenta, tačiau išlieka vis tiek gana spartus, nes antrąjį rudens mėnesį tamsusis paros metas išsitęsia apie dvi valandas. Lapkritis tamsos prideda dar maždaug pusantros valandos. Todėl tuo metu pažvejoti šviesoje mes galime (priklausys, ar tai bus šio mėnesio pirmos, ar paskutinės dienos) nuo devynių su trupučiu iki septynių su puse valandos. O atėjus Kūčioms ir Kalėdoms diena pasiekia minimumą – jos lieka lygiai septynios arba septynios valandos su keliolika minučių.
Negaliu pasakyti tiksliai, nes Lietuva, nors ir labai maža, bet skirtingose vietovėse temsta ir švinta ne vienu laiku. Jei lygintume didžiuosius mūsų miestus, pats „tamsiausias“ yra Šiauliai, o „šviesiausio“ titulas atitenka Alytui – žiemos saulėgrįžos metu abiejuose miestuose dienos ilgumas skirsis kone dvidešimčia minučių.
Visa tai parašiau tiesiog dėl bendro supratimo, nes keliolika minučių iš esmės neturi jokios svarbos šiam straipsniui, kadangi esminis dalykas – kaip žuvys prisitaiko prie vis tįstančio tamsaus paros meto. Ir štai čia prasideda įdomybės, nes kai kurios žvynuotosios menkiau nei kitos reaguoja į apšvietimą ir kimba... pagal laikrodį. Na, gal ne visai tiksliai, kadangi įtakos žūklei visada turi įvairios aplinkos sąlygos, bet daugiau ar mažiau jos nenukrypsta nuo maitinimosi grafiko.

Žuvis, o dabar kalbu apie gaudomas spiningu, mes įpratę skirstyti į gerai kimbančias ir į beveik nekimbančias naktimis. Tačiau toks skirstymas yra abstraktus, kadangi žvynuotųjų aktyvumą smarkiai koreguoja metų laikas ir vandens temperatūra (konkrečių meteorologinių sąlygų šįsyk neskaičiuokime). Taigi bendrine prasme, o tai reiškia įskaičiuojant ir šilčiausiąjį laikotarpį, pagrindiniai naktiniai plėšrūnai būtų sterkas ir šamas. Bet apie juos kalbėsiu paskiausiai.
Pasakoti apie šapalų, meknių, salačių gaudymą yra gerokai sudėtingiau, nes čia daugelio žvejų nuomonės nesutaptų, kadangi pagal visas teorijas labiau rega besivadovaujančių žuvų galimybės tamsoje būtų smarkiai apribotos. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad sterko regėjimas kažin ar prastesnis nei pastarųjų, tačiau jis pritaikytas medžioklei prastomis matomumo sąlygomis – gelmėje, prieblandoje, naktimis, tad lyginti išvardytų žuvų akylumą vargu ar galima. Trumpiau tariant, tos dienomis gerai matančios žuvys, logiškai mąstant, tamsoje gali kibti nebent tada, kai naktys šviesios, o vanduo skaidrus.
Bet realybėje taip nėra, nes žvynuotųjų prisitaikymas prie esamų sąlygų gerokai sudėtingesnis. Aš dabar nenoriu daug filosofuoti ir gilintis į jų biologiją, tik pasakysiu, kad tiek šapalai, tiek salačiai visai neprastai kimba tamsoje ir kitąsyk visai nesvarbu, naktys yra giedros ar apniukusios, o vanduo skaidrus ar drumstas. Meknių nepaminėjau specialiai, nes šių žuvų prietemoje ir naktimis aš pagaudavau netgi daugiau nei dieną.

Vasaros naktys trumpos, tad realiai visas tris plėšrūnes galima gaudyti ištisą naktį, galbūt išskyrus tą poros valandų vidurnakčio laikotarpį, kuomet net ir sterkai bei šamai kažkodėl nebenori ragauti masalų. Smarkiau atvėsus ir išskaidrėjus vandeniui, o taip pat „išsitempus“ nakčiai, šapalai, meknės, salačiai irgi gali neprastai kibti, tačiau tik kokios dvi tris valandas sutemose. Vėlgi, nežiūrint bus pilnatis ar delčia, dangus žvaigždėtas ar apniukęs.
Sakyčiau, kad esminis dalykas dabar yra jiems siūlomi masalai. Jei šiltuoju metų periodu šapalai ir meknės, kas jiems būdinga ir dieną, čiups įvairiausius negiliai neriančius smulkius crank voblerius (beje, SSR tipo – net labiau), tai antroje rudens pusėje tamsoje norės viduriniuose vandens sluoksniuose ar net visai šalia dugno traukiamų minnow. Ir nemažų, paprastai standartas būna apie 7 cm dydžio.
Beje, dar vienas skirtumas. Net ir vasarą naktimis daugiau galimybių suvilioti stambesnius šių žuvų rūšių egzempliorius, tačiau kitąsyk kibs ir smulkūs šapaliukai, nedidelės meknės. O dabar masalus griebs išimtinai tik dėmesio vertos žuvys – nuo pusės kilogramo ir stambesnės. Galimai tai lemia vilioklių gabaritai, bet, kiek pastebėjau, net ir dieną, kada šapalai ir meknės vėl pageidauja jiems būdingo dydžio, tik giliau neriančių crank, paprastai užkimba stambios tų rūšių žvynuotosios.

Nemažai salačių vasaros naktimis irgi esu pagavęs minėtais „šapaliniais paviršiniais“ vobleriais, nors šiaip jau rudnugariai labiau linkę atakuoti tradicinius 7–8 cm dydžio minnow, vibus, vartikles, pjautines blizges, žodžiu, didesnio skirtumo, kaip gaudant dieną, nematau.
Rudenį būna tas pats, tik vis dažniau salačių pagaudavau ne pačiame vandens paviršiuje, o giliau ar net labai giliai. Beje, salačiai vis dažniau susigundydavo ant masyvių galvakablių kabliukų pamautais guminukais. Bet čia viskas suprantama, nes vanduo vėsta ir žuvys renkasi apatinius vandens sluoksnius.
Jei kalbėsim apie laiką, viskas bus panašiai kaip su šapalais ir meknėmis – rudenį, kitaip nei vasarą, sėkmingiau gali spiningauti dvi ar tris pirmąsias sutemų valandas, o po to jau vyniok meškeres...
Tiesa, nepaminėjau priešaušrio. Čia turbūt būtų pats didžiausias skirtumas, jei lyginsime su šiltuoju metų laiku – šapalus, meknes ir salačius galima suvilioti nebent likus valandai iki aušros, anksčiau – na, labai turi pasisekti – pasitaikys išskirtinė naktis, kažkokia ypatinga žūklavietė, itin tinkamas oras.

Kažkada anksčiau ir aš pats esu rašęs, kad ešeriai naktimis praktiškai nekimba. Tiesa, su išlyga „vasarą galima pagauti, jei naktis šviesi, giedra, bet masalus čiups tik pirmąją valandą sutemus“. Atsiimu savo žodžius. Šiaip jau bet kuriuo metų laiku dryžuočių suaktyvėjimas būna net labai didelis besileidžiant saulei, prietemoje. O paskui... jeigu rasi jų susitelkimo vietą ir galimai kai kuriuose vandens telkiniuose (visų juk nesu išbandęs). Ir dabar jau kalbu konkrečiai apie spalį, lapkritį ir Nemuną.
Gal nustebinsiu, tačiau jų eidavau spiningauti besileidžiant saulei ir gaudydavau (dažniausiai net labai sėkmingai) irgi kokias dvi, gal tris valandas visiškoje tamsoje. Kitaip nei šapalams ir meknėms, siūlydavau pačius smulkiausius masalus, paprastai silikoninių lervų imitacijas. Bet ta tema nesiplėsiu, nes tiesiog nenoriu, pasakiau ir taip pakankamai.
Kaip bebūtų, bet pagrindinės mūsų plėšrūnės yra lydekos. Kimba jos naktimis ar ne? Taip, ir netgi visai neprastai, tokiu paros laiku „peiliukų“ praktiškai beveik nepasitaiko – nuo pusantro kilogramo ir didyn.... Antroje rudens pusėje aštriadantės masalus griebia praktiškai visą naktį.
Ir dabar aš net galvoju, ar kitąsyk jos apskritai daro pertrauką minėtą vidurnaktį. Nors geriausias variantas yra lydekas žvejoti nuo sutemų iki maždaug vidurnakčio, nes antroje nakties pusėje pagauti sudėtingiau. Aišku, nereikia įsivaizduoti, kad tas kibimas būna kažkoks ypatingas. Ir tikrai ne kasnakt, gali tris ar penkias naktis nepešti nieko.

Nors pasitaiko naktų (maždaug viena per keletą metų), kada negali patikėti... Mano rekordas – 5 per naktį. Ne kažin kas, tačiau specialiai jų negaudžiau (buvau „nusitaikęs“ į sterkus), bet mažiausia svėrė 2,5 kg, o didžiausia – 7 kg. Dar įdomiau, kad tai įvyko lapkričio viduryje, kada ištrauktos aštriadantės buvo jau aplipusios dėlėmis. Nesureikšminu to įvykio, nes veikiausiai pataikiau į jų susibūrimo vietą, „prilipo“ tuo metu siūlyti guminukai ir tiek... Tą faktą patvirtina ir kibimo pobūdis – vos pajunti, neaišku, gal masalas tiesiog užkliuvo už kokios dugno žolytės, bakstelėjo į akmenį. Kerti ir: „Ooo, geras!“
Dabar – apie šios straipsnio dalies pradžioje minėtą kibimą pagal laikrodį. Tai būdinga sterkams. Gal kas prieštaraus, gal pritars, bet jei pažiūrėtume į vasaros sezoną, blausiaakiai paprastai suaktyvėja pavakariais, prietemoje ir masalus čiumpa iki vidurnakčio. Vėliau būna valandos ar poros valandos pauzė, vėl kibimas atsinaujina maždaug antrą valandą nakties ir tęsiasi iki aušros.
Beje, šiltuoju metų laiku antrasis „sukilimas“ neretai pasitaiko net geresnis nei pirmasis. Galbūt taip yra ne visur, tačiau Neries žemupyje tokia tendencija tikrai išryškėja. Teko girdėti, jog kai kuriuose ežeruose nutinka irgi panašiai.

Antroje rudens pusėje po vidurnakčio žvejoju neretai, visgi lapkričio pabaigoje, gruodį ar net sausį, jei vanduo neužšalęs – tik kartais. Ne todėl, kad tingėčiau keltis, paprasčiausiai tuo metų laiku tada būna šalčiausiai ir braidyti visiškai atvėsusiame Nemuno vandenyje, atvirai prisipažinsiu, na, jau amžius mano ne tas.
Ir štai čia pastebiu tą „laikrodinį“ variantą – sterkai labiausiai suaktyvėja apie 20 val., kas būtų natūralu vasarą, nes tada kaip tik saulė slepiasi už medžių, po truputį įsivyrauja prietema. Tačiau dabar tai gali būti praktiškai tikra naktis, nes sutemo galbūt jau prieš kokias tris valandas. Ir blogiausia, kad labiausiai sterkai čiumpa masalus lyjant, krentant šlapdribai ar sningant (matau paralelę su vėgėlėmis), o ypač – jei dar ir pučia vakaris vėjas. Žodžiu, oras – nerauk rūtų, bet jei nori pagauti blausiaakį, kentėk.
Ak, tiesa, šamas... Dabar ilgaūsis veikiausiai guli kur nors duobėje ir laukia kitų metų, kada vėl atšils vanduo. Nors yra bandančių pagauti (ir pagaunančių!) šamų baigiantis rudeniui. Bet tokių pas mus vienetai, aš ne iš jų tarpo, tad nekomentuosiu. Iki maždaug spalio vidurio šie grobuonys kartais pagriebia masalus, bet vis rečiau ir rečiau...
Ir paprastai po pietų, vakarop, kol dar šviesu, tačiau ne naktį. Kita vertus, ir užvakar Nemune sutemus mačiau specialiai šamus viliojančius dugnininkus, visgi, sprendžiant iš jų „aparatūros“, tai veikiau šamų vaikų gaudytojai.

Kad neįsivažiuočiau iki trečios straipsnio dalies, apie masalus kalbėsiu labai trumpai. Nors išties nėra ką daug pasakoti, nes tada tektų vėl grįžti prie kiekvienos žuvų rūšies atskirai. Be to, jau rašyti (ir dar bus rašomi) straipsniai apie konkrečių plėšrūnų žūklę naktimis. Visgi masalams galioja bendra taisyklė, kur pagrindinė išimtis būtų sterkas. Kalbu apie spalvas.
Ar tai bus vobleriai, ar silikoniniai viliokliai, visų jų naktinių modelių dominuojančios spalvos (šonai, neretai ir pilvas) dažniausiai bus baltos, citrininės arba salotinės, nespjauna žuvys ir įvairius „fluo“ variantus. Ir nelabai svarbu, kad vanduo šaltas, kas prieštarautų teorijai, kuri sako, kad dabar viliokliai turėtų būti išoriškai kuo natūralesni.
Aišku, tai yra tik tendencija, bet ne taisyklė, nes, tarkim, šapalai ar salačiai galbūt geriau čiups metalu blizgančius masalus, o prieš tai minėti bus tik „pakaitiniai“, jeigu ką...
Na, o sterkas visada lieka ištikimas „morkoms“, „apelsinams“ ir panašioms daržovinėms ar vaisinėms spalvoms, nors lygiai taip pat tamsoje čiups ir kone „kamufliažinį“ su dugno fonu susiliejantį guminuką arba voblerį.
Romualdas Žilinskas





































































