Labanoro regioninis parkas – vienas didžiausių ir ežeringiausių Lietuvos regioninių parkų. Jis išsidriekęs net trijuose rajonuose – Švenčionių, Molėtų ir Utenos. Čia tarp pušynų, kalvų ir pelkių telkšo šimtai įvairaus dydžio ežerų – nuo mažų, miškų glūdumoje pasislėpusių akelių iki plačių, salomis nusėtų vandens plotų. Vieni jų seklūs, vasarą gausiai apželiantys vandens augalais, kiti gilūs, stačiais povandeniniais šlaitais ir duobėmis išraižytu dugnu. Tad ir žuvų įvairovė, ir meškeriojimo sąlygos ežeruose nevienodos. Nenuostabu, kad šie vandens telkiniai nuo seno traukia žvejus, vandens turistus ir gamtos mėgėjus.

Labanoro regioninis parkas įsteigtas 1992 metais, siekiant išsaugoti savitą šio krašto gamtą, ežerus, miškus ir pelkes. Jo teritorija užima daugiau kaip 55 tūkstančius hektarų, o tarp miškų išsibarsčiusių 285 ežerų bendras plotas siekia apie 7 tūkstančius hektarų. Ne visi jie vienodai dideli ar žuvingi, tačiau kiekvienas turi savų ypatumų, dėl kurių verta čia užsukti su meškere.

Tarp didžiausių parko ežerų – Stirniai ir Kertuojai. Nors abu randasi Molėtų rajone, tačiau tokie saviti, kad šių vandens telkinių gamtinėms ypatybėms išsaugoti įsteigti atskiri hidrografiniai draustiniai. Stirnių draustinyje saugomas sudėtingos formos ežeras su gausybe salų ir pusiasalių, o Kertuojų – vieno didžiausių Lietuvoje ledyninio guolio tipo ežerų gamtinis savitumas. Vienas jų gilus, vingiuotas, kitas – platus ir seklus. Tad ir meškeriotojui kiekvienas žada vis kitokią žūklę.



Kaip didžiulis dubuo

Nuo Inturkės per Vaikštėnus pasileidę Palakajų kaimo link, kuris dabar tapęs savotišku vilų miesteliu, nesunkiai rasite tą plačiai, tarsi lėkštame dubenyje telkšantį ežerą – Kertuojais vadinamą. Jis nesunkiai pasiekiamas ir nuo Kauno, ir nuo Vilniaus – telieka pasirinkti kelią į Inturkę. Tik nelėkite tarsi akis išdegę, nuo miestelio tiesiai prie ežero, juolab jei jame pirmą kartą – žuvys nepabėgs. O jei dar ir su šeima išsiruošėte čia savaitgalį ar dalį atostogų praleisti, bus puiki proga susipažinti su šiuo mūsų krašto kampeliu.

Inturkė – senas bažnytkaimis, rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1373 m., menąs dar karalienės Bonos laikus, kurios įsakymu čia 1555 m. buvo pastatyta pirmoji medinė bažnytėlė. 1751 m. jos vietoje buvo suręsta nauja medinė bažnyčia, kuri 1820 m. buvo perstatyta. 

Taigi dabartinė bažnyčia su medine varpine sudaro darnų ansamblį, kurio viduje yra daug dekoratyvinių elementų, trys altoriai, papuošti skulptūriniu dekoru ir paveikslais. Beje, pats bažnytkaimio pavadinimas nieko bendra su turkais neturi. Manoma, taip imta vadinti pagal netoliese telkšantį Urkio ežerą, tikrą paukščių karaliją.

 


Anksčiau šį kaimą vietiniai tarmiškai vadino Unturke, Anturke. O meškerės broliams dar priminsiu, kad Inturkė yra ant Gėluoto ežero kranto, o nuo jos į vakarus, už 2 km, tyvuliuoja gana didelis Galuonų ežeras. Pavažiavus 1,5 km į rytus, galima pameškerioti sekliame, bet ypač lynų turtingame Išnarų ežere. Bet šį kartą mūsų pagrindinis tikslas – Kertuojai.

Pavažiavę kiek nuo Inturkės ir užšokę ant kalvelės, išvysite ežero platybes – Kertuojai tyvuliuoja net 545 ha plote. Saulėtą dieną nepamatysite smaragdinės vandens žalumos – ežeras gana seklus. Didžiausia gelmė – 5,2 m, o vidutinis gylis – 2,3 m. 

Vien šie skaičiai rodo, kad žuvims čia gyventi tikras rojus – atabradai platūs, o už jų – plačios lydekinių „barščių“ juostos. Apskritai vandens žolių ežere nestinga. Krantai gana žemi, ypač pietrytiniai, vietomis pelkėti. O tai jau žvejų nuoroda – turi būti lynų. Ir išties jų ežere nestinga, tik reikia prisitaikyti prie jų charakterio – tingūs raudonakiai, kelias dienas smagiai kibę, staiga ima ir praranda apetitą.

 


Ne vien lynų ežere gausu. Tarp žolių sustingusios, tingiai pelekais plevena aštriadantės lydekos. „Plaukiodamas tarp „barščių“, tik ir saugokis, kad kokia aštriadantė valties neapverstų ar pati į valtį neįšoktų“, – kone prieš šešiasdešimt metų savo antroje knygoje „Turistui meškeriotojui“ rašė mano bičiulis Algirdas Šaulys, dabar, tikriausiai, Anapilio vandenyse, meškeriojantis... 

Na, lydekos dabar Kertuojuose valčių nevarto, neteko girdėti, kad kam į sterblę įšoktų. Nors jų gretas, kaip ir visur, kadaise gerokai praretino teisėti ir neteisėti tinklininkai, patrankė „elektrikų“ brigados, bet spiningautojai šiuo ežeru nenusivils.

Daug kartų esu Kertuojuose spiningu švaistęsis, bet įdomiausia man būdavo saulėtos dienos pavakariais dryžuotus plėšikėlius medžioti, kada jie paskui mailiaus pulkus net į atabradus išplaukdavo čepsėdami – blizgutę iš karto atakuodavo net keli kupriai. 

Įdomu ežere ir vasarą, ir žiemą kuojas meškerioti – užkimba ne kuojūkštės, o stambios kuojos, tik reikia masalą joms parinkti. Žiemą geriau tešlos rutuliuką ar apsiuvą ant kabliuko kabinti nei trūklius – rečiau neūžaugos virpins sargelį. Pavasarėjant prie krantų galima pasigauti ir stambių raudžių.

 


Stovyklauti patogiausias aukštesnis šiaurrytinis krantas, siaura juosta įsiterpęs tarp Kertuojų ir Juodųjų Lakajų, jei kelio nepastos „plytos“, kurios dabar dygsta kaip grybai po lietaus. Per ją vandens perteklių į Juoduosius Lakajus gena upelė Kertuoja. Nors ji ir sekli, bet galima pertraukti baidarę ar pūstinukę ir pabandyti laimę Juodųjų Lakajų tamsiose gelmėse. 

Apskritai iš Kertuojų galima toli nuplaukti, nes kaimyniniai ežerai sujungti upeliais, protakomis. Į pietus plaukiant, upeliuku galima nusirti į jau minėtus Išnarus, Gėluotą, Galuonus, šiaurėn pasidavus – į Juoduosius ir Baltuosius Lakajus, Siesartį. Gerai pasistengus įmanoma net į Vilnių parplaukti – Lakaja į Žeimeną, o iš jos jau kelias į sostinę aiškus.

Savaitgaliui išsiruošus pailsėti prie gražiųjų mūsų ežerų patarčiau rinktis didesnius ežerus įdomesniais krantais – bus kur pažvejoti, naujų žūklaviečių paieškoti ir su šeima pasiirstyti, aplankyti įdomesnes sodybas, gamtos paminklus ar pasigrožėti gamta.

 


Ir paplaukioti, ir pažuvauti 

Stirniai, regis, tam specialiai gamtos skirtas – šis ežeras didelis ir vingiuotas. Jei aplinkui pagal krantus sugalvosite plaukti, teks įveikti tikrą maratoną: kranto linijos ilgis – 33,7 km, tačiau remiantis kitais duomenimis – net daugiau nei 40 km! Pėstute keliauti aplink ežerą geriau nepradėti – krantai, ypač šiaurrytiniai ir pietiniai, pelkėti. 

Stirniai labiausiai patiks tiems meškeriotojams, kurie nemėgsta vienoje vietoje į plūdę spoksoti, o žuvų ieško irstydamiesi, dairydamiesi, bandydami. Taigi važiuojant į Stirnius reikia pasiimti valtelę – sudedamą baidarę ar plastikinę irklinę valtį. Galima, žinoma, ir su elektra varomu varikliuku, bet tada fiziškai nepadirbėsite. Pūstinukė tolimoms kelionėms netinka, ypač vėjuotomis dienomis, nes Stirniai – didelis ežeras, patyškęs 855 ha plote. 

Jame pūpso dvi didelės salos ir dar trys mažytės. Anksčiau tų salų būta daugiau, tačiau ežerui senkant jos pusiasaliais virtusios – viename, Mainių, net aplinkinių sentikių kapinės įsikūrusios. Kelioms dienoms apsistoti galima stovyklavietėje pietiniame ežero gale, o dar geriau – pačiame Kraujelių kaime ar netoli jo – tenai krantai aukštesni, sausesni, pušimis apaugę ir nesunku rasti vietą poilsiavietei ar susitarti su vietos gyventoju.

 


Meškeriotojui ežeras įdomus tuo, kad jo dubuo duobėmis išvarpytas. Viena, pati giliausia duobė, yra šiaurinio pakraščio vakarinėje pusėje – jos gylis 35,1 m. Dar labiau į vakarus antroji – 27 m gylio. Tokių įdubimų dugne yra ir daugiau – juos nesunku rasti pasižiūrėjus į batimetrinį ežero žemėlapį ir pasitikslinus echolotu, kurį savo valtyje turi dažnas meškeriotojas.

O kur duburiai ir sekliai, tenai didžiųjų kuprių karalija – jais garsėja Stirniai. Bet tai nereiškia, kad dryžuotieji plėšikai išsižioję laukia pamėtėtos blizgutės ar „guminuko“ – jų reikia paieškoti duburių šlaituose, sekliuose apie gelmes, kur rytais ir pavakare kupriai išplaukia aukšlių tunto praretinti, mailiaus palapnoti. Ne kartą tokiu metu gerokai praretindavau jų pulkelius pamėtėjęs mažytę lengvutę sukriukę ant monofilamentinio 0,15 mm valo, nedidelį svarelį per pusmetrį nuo jos pririšęs prie šoninio pavadėlio. 

Ešeriams medžiojant prie paviršiaus, kelis kartus sėkmingai juos traukiau pamėtėdamas sidabraspalvę žieminę blizgutę paprasta palaidyne be plūdės – ilgokas meškerykotis leidžia įvairiai vesti nusviestą blizgutę per ešerių puotavietę. 

 


Saulėtomis šiltomis vasaros dienomis ešeriai, tiesa, ne patys didieji, mėgsta plaukioti povandeninėse lygumose apie salas ir tarp gelmių. Apniukusiomis dienomis juos lengviau suvilioti duburių šlaitais traukiant tipišką „samadūrą“ – ant 2–3 pavadėlių pririšus vienšakius kabliukus, apvyniotus sidabrine folija ir raudonų siūlų uodegėlėmis. Dabar nė jų daryti nereikia – tinka įvairūs, ypač perlamutrinių atspalvių, maži tvisteriukai bei riperiukai ant kabliukų su nedideliu svareliu valo gale. Ir, žinoma, tradiciniu būdu – spiningu su sukriuke.

Kartą nustojus kibti kuojoms užkabinau ant kabliuko sliekutį ir šiek tiek pakėlęs nuo dugno, 8 m meškerykotį padėjęs ant valtelės borto, snūduriavau supamas bangelių. Kadangi viena ranka laikiau už storgalio, pajutau stiproką timptelėjimą – aname gale buvo stiproka žuvis – puskilinis ešerys. 

Ištraukęs kuprių nuėmiau plūdę bei svarelius, o gale pririšau sunkoką sidabrinę avižėlę ir, užkabinęs sliekutį, vėl nuleidau stačiai gelmėn beveik į 7 m gylį. Nespėjo valas nė kaip reikiant išsitiesti, kai liaunas meškerykočio galiukas staigiai linktelėjo – antras toks pats plėšikėlis nukeliavo į skiaurę. Tada iš gelmės toje vietoje išviliojau per dešimtį gražių ešerių ir visi jie griebė, kada bangelės, ritmingai supdamos valtelę, kilnojo ir ilgą meškerykotį.

 


Ne vien ešeriai plaukioja Stirnių platybėse – galima užtikti stambių kuojų tuntus. Itin sėkminga jų žūklė būna vasaros pradžioje, kada nuo dugno kyla jauni nendrių ūgliai – didelės kuojos sukinėjasi apie juos, aptikdamos čia sau skanėstų. Lengva palaidynukė su tešlos rutuliuku (jo nenutampo smulkmė) ant kabliuko – pats patogiausias įrankis tokiu metu. 

Kol nesukilusios nendrės, galima su ja gaudyti ir tyliai braidant pakraščiais. Vėliau kuojos grįžta į vasaros ganyklas. Ramiuose žolėtuose užutekiuose yra raudonsparnių raudžių, duburiuose užkimba solidūs karšiai, jei neužpuola peršviečiamų plakių tuntai. Spiningautojai sugundo ir aštriadančių plėšrūnių. 

Vėjams įsisiautus ežero platybėse, ramias ir žuvingas vieteles galima rasti aplink Stirnius tyvuliuojančiuose ežerėliuose. Mėgstantys vandens keliones Stirnele gali nukakti į Stirnius, apžiūrėti akmeninę to kaimo bažnytėlę ir upele per du Tramius leistis į vilomis apstatytus Baltuosius Lakajus, apžiūrėti įdomią medinę Rudesos koplyčią ir Siesarčiu nukeliauti net į Molėtus.

Ričardas Adamonis