Yra ir dar vienas faktas, kurį vargu ar paneigs spiningautojai – kuo plonesnis valas, ypač jei svaidomi sunkūs viliokliai, tuo daugiau galimybių jį supainioti. Ir išpainioti, suprantama... Ir čia jau pintuko kietumas ar minkštumas reikšmės neturi. Tačiau turi kitu atveju.
Jei valas minkštas, o dar ir labai plonas, spiningas ilgas, šmaikštus, sakysim, moderate akcijos, tuomet labai lankstus valas gali apsivynioti apie antrą nuo viršaus žiedelį arba kažkaip keistai persisukti tarp viršutinio ir sekančio žiedelio. Gal jums taip nebūna, bet su kai kuriais spiningais man tokių nesklandumų pasitaiko. Galimai čia reikšmės turi ir žiedelių išdėstymas, jų kojelių ilgis, tačiau galiu teigti, jog su minkštu pintuku taip nutinka dažniau.
Be abejo, rasčiau dar bent penkias priežastis, dėl ko susipainioja pintas valas, bet tada jau reikėtų nagrinėti ričių ir spiningų konstrukciją. Visgi vieną, susijusią su ritėmis, pasakysiu – pernelyg gilūs būgneliai.
Tikiuosi, kada nors parašyti išsamų straipsnį apie ričių „transformaciją“, dabar paminėjau tik šį faktą, kuris lemia, jog ant kai kurių didesnių modelių būgnelių reikėtų suvynioti kone kilometrą, tarkim, 0,1 mm diametro pintuko, kad būgnelis būtų pilnas. Todėl absoliuti dauguma žvejų po apačia vynioja bekingą – seną, prastą valą. Geriausias yra plonas vienagyslis, nes jis sugula labai lygiai. Nors puikiai tinka ir pintas, vėlgi, jei tik yra nestoras.
Tačiau kada taupydami laiką, pinigus ar neturėdami kito pasirinkimo po vos vienos dešimtosios milimetro arba plonesniu pintu valu „pagrūsite“ kone degtuko storio bekingą, turėsite problemų, nes dalis ant viršaus užvynioto pintuko tiesiog prasmegs jo vijų tarpuose. O kai mesite masalą toliau, neišvengiamai būsite „apdovanoti“ itin tankia „barzda“. Kadangi ji susidarys kažkur ties pagrindinio valo viduriu, reiškia, jog keliolika ar keliasdešimt eurų išskris iš jūsų kišenės sulig tuo masalo užmetimu...

Tai visgi koks pintukas tvirčiausias?
Kadangi visi žvejai svajoja pagauti šamą, lašišą ir kitus vandenų monstrus, dabar derėtų pasakoti apie valo tvirtumą. Tačiau kartočiausi, nes šia tema jau esu parašęs išsamių straipsnių, kuriuos rasite Salmo parduotuvės svetainėje, Salmo lt ir mano facebook puslapiuose, bei asmeninėje paskyroje.
Todėl pasuksiu kalbą kitu kampu. Kadangi lyginu standų ir minkštą pintukus, reiškia, kad dabar derėtų kalbėti, kuris jų bus tvirtesnis. Pirmiausiai papasakosiu, ką aš pats pastebėjau per daugelį žūklavimo metų. Vėliau visa tai sugretinsiu su mechanika, fizika ir panašiais dalykais, paminėsiu, ką apie tai mano valus gaminančios firmos ir laboratorijose sėdintys ekspertai. Pažadu vengti mokslinių terminų, kalbėsiu paprastam žvejui suprantamais žodžiais.
Faktas, jog visų žūklės rinkoje esančių valų nesu išbandęs, tačiau dėl įdomumo ir norėdamas prasiplėsti akiratį nusiperku kokio nors naujo arba žvejų išgirto valo ritinėlį. Reikėtų pabrėžti, kad toks smalsumas kartais „atsistoja piestu“ ir ilgai keikiu save, nes už tuos pačius pinigus būčiau galėjęs nusipirkti gerai žinomą ir patikimą pintuką. Nesileisiu į smulkmenas, kurios veikiausiai suteiktų mano išvadoms daugiau „svorio“, pasakysiu galutinį verdiktą, nors jis gali ir nesutapti su kitų spiningautojų požiūriu.

Mano galva, standus valas tam tikrais atvejais silpnesnis už minkštą. Taip nutinka, kada gaudoma trumpais extra fast arba fast kotais ir žuvis pakertama netoli žvejo. „Netoli“ yra abstrakti sąvoka, tai bus, tarkim, iki 10 m atstumas. Kita pastaba – pakirtimas šiuo atveju turėtų būti staigus ir ne visai silpnas.
Sakysite, jei spiningauji kokiu nors ultralight kategorijos pintuku, o spiningas yra didelio testo „kuolas“, tuomet faktas, kad pinta gija trūks kaip siūlas. Ne, aš turiu omenyje normaliai subalansuotą įrangą, paprasčiausią pakirtimą riešu ir valą, kuris realiai tokį timptelėjimą privalo atlaikyti, beje, ir atlaiko, jei masalas būna užmestas toliau.
Pasak gamybininkų, pinti valai nesitampo, kaip, tarkim, monofilamentiniai. Tai faktas kaip blynas, tuo neabejoju. Visgi ilgesnė pintuko atkarpa yra toliau ir giliau vandenyje (terpė, kuri sugeria dalį pakirtimo smūgio), o ir pakirtimo jėga, valui vis ilgėjant, ir šiaip jau silpsta. Trumpiau tariant, kieta pinta gija, esant anksčiau minėtoms sąlygoms, trūks greičiau, dažniau, negu tokį patį svorį atlaikantis minkštas pintukas.
Įsivaizduokite situaciją: mėtote voblerį, traukiate jį į krantą ar valtį. Nekimba. Staiga visai šalia, kai liko keletas metrų, pajuntate, kad į masalą kažkas bakstelėjo (žiebė, jį timptelėjo ar panašiai). Žvejo pakirtimo judesys būna refleksinis, tai įvyksta akimirksniu net negalvojant.
Jei vilioklį atakavo koks nors smulkus ešeriukas, suprantama, nieko neįprasto nenutiks. Tačiau jei ten buvo akmuo, rąstas, kažkoks nepajudinamas kietas ir sunkus daiktas, tokiu atveju masalas nutrūks. Taip pat gali būti ir tada, kai vilioklį visu smarkumu čiups kokia nors stambi žuvis, pavyzdžiui, šokęs iš slėptuvės šamas arba per jį liuobs įsibėgėjusi lašiša – dabar smūgio jėga galbūt netgi padvigubės – pinta gija pokšt...

Išties, jei vertintume per fizikinę prizmę, tokį valo trūkimą negalima vadinti jo tikruoju stiprumu. Tai bus tik jau įvardyta smūginė (momentinė) jėga, nes jei užkabintume akmenį ar stambią žuvį tokiu pačiu atstumu ir tiesiog temptume pintuką, tuomet būtų visai kas kita, ir neaišku, kuris iš šių dviejų vienodo testo valų pasirodytų tvirtesnis. Visgi su tam tikra abejone (valas valui nelygu, čia jau kalbu apie pynimo principą, dangas ir panašius dalykus), tačiau ir dabar aš balsuočiau už tai, kad minkšta gija atlaikys didesnį krūvį. Ir tam turiu pagrindimą.
Kiek pastebėjau, kietesni pintukai trūksta tarsi nupjauti, net nesvarbu, ar tai, kaip pasakojau, įvyksta staigiai pakertant, ar pamažu tempiant valą. Minkšti pinti valai ties trūkusiu galu dažniausiai pasidaro plonesni, neretai netgi savotiškai išsipašo ir matosi pavienės pynimo gijelės. Taip plyšta ir „nudrožti“ pinti valai, kuomet jų spalva, danga jau seniai nusitrynusi į spiningo žiedelius, kietą gruntą ir akmenis. Tačiau čia nėra vienas ir tas pats, nes pirmu atveju buvo naujas, ką tik užvyniotas pintukas, o antru – visiškai nusidėvėjęs.
Ir tuomet man kilo mintis, kad jei minkštas pintas valas plonėja, plyšta ne vientisas, o tarsi gija po gijos, tai galbūt jis netgi kažkiek tempiasi ir, logiškai mąstant, yra šiek tiek stipresnis už stangrią pintą giją. Ėmiau naršyti internetą ir ieškoti tikslesnio atsakymo, kuris pagristas moksliniais eksperimentais ar duomenimis. Tiesą sakant, nedaug ką radau, bet visgi truputį „atkapsčiau“.

Nors pirmiau reikėtų paaiškinimo, kuo skiriasi standesnio ir minkštesnio valų pynimo principai. Kietas valas dažniausiai būna tankiau supintas (gijelės daugiau kartų užvyniotos skerspjūvio atžvilgiu), nesvarbu, ar jis bus iš 4, ar iš 8, ar iš daugiau gijų. Aišku, ne vien tai lems jo standumą, bet bendrine prasme yra maždaug toks pynimo principas. Beje, dėl to kietas valas atrodys ir plonesnis už minkštą, nors pagal japonų vertinimus bus pažymėtas tuo pačiu PE vertinimu, tarkim, PE 0,6, o europiečiai jį vardys kaip 0,12 ar 0,13 mm, čia jau kaip kuri firma sumąstys.
Taigi XBRAID gamintojas YGK savo puslapyje rašo, kad retesnėmis vijomis pinant valą, jo gijos, iš kurių „susuktas“ pintukas, tampa tiesesnės – elementari logika, neverta tokių dalykų net aiškinti. O tai reiškia, kad tempiant pintą valą, didesnė jo pluoštų jėgos dalis iš karto ima „dirbti“ tempimo kryptimi – kuomet mes jį traukiame (pavyzdžiui, lupame užsikabinusį voblerį iš šiekšto), visa mūsų jėga nukreipta išilgai pintuko.
Tankiau supinti pluoštai, kas būdinga kietam valui, tempimo jėgą labiau paskirsto pynimo trajektorija. Kuo tankiau supintas valas, tuo labiau jo gijelės eina ne išilgai pintuko, o įstrižai – tarsi vyniojasi viena apie kitą. Todėl tempiant valą mūsų jėga jas veikia ne taip tiesiogiai.

Pastaroji konstrukcija laimi dilimo atžvilgiu (užskaitau tai kaip pliusą), kadangi gijelės laikosi glaudžiau viena prie kitos, mažiau juda, išsipašo ir panašiai. Bet, ką ir sakiau, dėl to praranda dalį tiesinio stiprumo, ką vertinčiau kaip minusą. Beje, tai ir įrodo, kad standesnis pintukas yra mažiau tvirtas. Ir ypač ties mazgais, dėl pastarojo fakto galėčiau lažintis. Aišku, toks vertinimas galbūt per daug tiesmukas, nes mažiau sudilęs valas bus stipresnis už nudėvėtą, bet dabar kalbu apie visiškai naują pintą giją.
Panašių pastabų radau ir tekstilininkų puslapiuose, kadangi siūlai irgi gaminami kone identišku principu. Bet gal nesiplėsiu, manau, esmę supratote.
Beje, susidaro įdomi situacija, kuomet paskaitai reklaminius pintų valų aprašus. Pavyzdžiui, firma A, rašo, kad jos valas N yra minkštas, o bendrovė B teigia, kad jos pintukas M yra kietas ir puikiai tinka džigavimui. Nors esu konservatyvus, tačiau, kaip minėjau, išbandau kokias nors naujoves, kad bent jau turėčiau supratimą ir „duonos“ straipsnių rašymui.
Ir ką manote? Ogi tas neva minkštas, pasirodo, gerokai standesnis už aną kietą giją. Trumpiau tariant, minkštumas/kietumas realiai nustatomas tik tada, kai nusiperki valą ir jį išsibandai. Kita vertus, mano požiūris irgi gali būti subjektyvus, nors jis tikrai labiau sutaps su daugumos spiningautojų nuomone, bet ne su reklaminiais aprašais.

Dar viena pastaba, kurią palikau desertui. Turiu gal prieš kokius dešimt ar daugiau metų prisipirkęs ankstesnės kartos aštuoniagyslio pintuko. Na, taip – jis labai juntamai „pastorintas“, išlaikymo svoris irgi „užkeltas“ iki debesų, slysdamas per spiningo žiedelius sukelia lengvą vibraciją, o vyniojant nudažo pirštus ir bežuvaujant gana greitai nusidėvi. Bet ir nuspurusi gija tebelieka pakankamai stipri, tik labai jau plūdri.
Faktas, šis pintukas nėra labai slidus, todėl naudoju velkiavimui arba spiningaudamas su bent jau 25 g galvakabliais. Bandau jį gretinti su šiuolaikiniais pintais valais pagal tvirtumą. Kad „jėgos“ būtų lygios (juk senasis aiškiai „pastorintas“), imu, tarkim, minėtą senovinę 0,12 mm ir šiuolaikinę 0,14–0,15 mm storio gijas. O dabar leidžiu spėti, kuris valas stipresnis...
To valo pavadinimo neminėsiu, tačiau, kas man labai keista, jo dar yra pirkti bent vienoje mūsų internetinėje žūklės parduotuvėje. Rastumėte (taip pat ir Lietuvoje) naujas tos gijos versijas – ritinėliai bus kitaip apipavidalinti, tad veikiausiai ir gija gaminta pagal šiuolaikinius standartus. Šito valo neišbandžiau, nekomentuosiu.
Baigdamas straipsnį užduosiu retorinį klausimą: ar firmos, diegdamos pintų valų gamybai naujas technologijas, bent kiek pagerino tų valų stiprumą, ar tik jų eksploatacines savybes? O gal yra netgi priešingai?
Romualdas Žilinskas





































































