Apie pintą valą spiningavimui (šiais laikais gaminami ir dugninėms skirti tokio tipo valai) esu kalbėjęs ne kartą, bet ankstesniuose straipsniuose paprastai rašydavau tik apie kai kurias pintuko savybes arba ta tema būdavo ne pagrindinė – tiesiog rašiniuose nukrypdavau į šalį ir kažką apie jį minėdavau tik paviršutiniškai, prabėgomis. Veikiausiai ir šiame rašinyje neatsakysiu į visus žvejams rūpimus klausimus, bet dalį jų panagrinėsiu išsamiau. Na, bent jau pasistengsiu.

Jei perskaitę straipsnį turėsite kokių nors klausimų, kils neaiškumų, nesikuklinkite – klauskite – visada atsakysiu komentaruose ar kiekvienam atskirai, nes, kiek pastebėjau, kai kurie žvejai tiesiog bijo pasirodyti neišmanėliais, nors būna visiškai priešingų atvejų – prieštaraujama tiesiog dėl prieštaravimo. Pirmiesiems pasakysiu,  kad meskite iš galvos tuos kompleksus – ne visi žuvis gaudo po penkiasdešimt metų, o ir jie kažkada buvo visai „žali“ pradinukai. 

Kaip supratote iš pastarojo straipsnio pavadinimo, rašinys tarsi suskirstytas į dvi (nors galėtų būti ir trys) „vertinimo“ dalis, kurios realiai gali smarkiai skirtis. Ir būtent dėl šios priežasties žvejams neretai iškyla dilema – kur būna tikra tiesa, o kur su teiginiais ir išvadomis „nubėgta į pievas“. Tačiau visų pirma derėtų išsiaiškinti (beje, tai – tik mano suvokimas), kas yra žvejybinė teorija, praktika ir AI (lietuviškai būtų DI) pateikta informacija.

 


Matyk akimis, girdėk ausimis, bet tikėk smegenimis 

Žvejybinė teorija – viskas, ką mes skaitėme, girdėjome, galimai matėme ar net čiupinėjome (jei tai pintas valas), bet patys realiai neišbandėme. Ir šioje vietoje yra keletas esminių „kabliukų“, kurie teoriją daro nepatikima. 

Visų pirma, teorija yra pernelyg apibendrinta, o žūklės sąlygos gali kardinaliai skirtis. Antra, ji sensta ir nespėja taip greitai atsinaujinti, atsižvelgiant į šiais laikais labai sparčiai tobulėjančias technologijas. Todėl, kas buvo teisinga, tarkim, prieš keletą metų, dabar jau yra tik pusė tiesos arba tiesa su išlygomis. Trečia, labai daug kas priklauso iš kur tos teorijos semiamės. 

Tai gali būti vieno ar kelių autoritetingų bei patyrusių žvejų nuomonė arba gamintojų, prekybininkų užrašytos mintys kataloguose, reklaminiuose aprašuose, prekių pristatymo publikacijose. Pirmu atveju neapsieinama be subjektyvumo, nes kiekvienas žmogus (žvejys) vertinimus daro iš savo pozicijų, turi kažkokius įsitikinimus, išankstinę nuomonę, nesąmoningai pasiduoda jausmams, bijo „perlenkti lazdą“ ir stengiasi neneigti ankstesnių teorijų arba priešingai – kalba pernelyg kategoriškai. Todėl net ir šitas straipsnis jokiu būdu nėra nepaneigiama tiesa, nes aš, kaip ir jūs visi, nesu visažinis, turiu savo asmeninį požiūrį, o mano praktika yra daugiau ar mažiau ribota.

 


Gamybininkai ir prekybininkai informaciją stengiasi „išpūsti“ sau naudinga linkme – paprastai teigiamas gaminio savybes sureikšmina, padidina, o apie jo „minusus“ nutyli. Kita vertus, dažnai (bet ne visada) tie gaminiai išbandomi laboratorijose arba tik tam tikromis žūklės sąlygomis, kurios gali gerokai skirtis nuo mūsiškių.

Kone visur diegiamas ir į visas gyvenimo sritis brukamas dirbtinis intelektas, kuris informacinėje erdvėje jau tapo pagrindiniu visų įmanomų žinių „guru“. Tiesa, dabar turiu omenyje tik nemokamus bei vadinamuosius „naršyklinius“ AI, nors ir jie yra nevienodi, skirtingai renka ir reitinguoja informaciją, tačiau kalbėsiu apibendrintai. 

Trumpiau tariant, toks dirbtinis intelektas vadovaujasi taip vadinamaisiais informaciniais „vidurkiais“, kurie pateikiami kaip aukso vidurys – išgryninta iš „patikimų“ šaltinių paimta tiesa. Mane asmeniškai „užknisa“, kuomet bet kurioje naršyklėje surinkus bet kokį žodį ar frazę, pirmiausiai iškrenta AI su savo patarimais, tarsi būčiau visiškas idiotas ir nemokėčiau susirasti reikiamos informacijos. 

Bėda dar ta, jog dirbtinis intelektas lietuvių kalboje, švelniai tariant, nelabai orientuojasi ir siaurose srityse (taip, žūklė yra būtent ta „nišinė“ sfera) ne visada geba atskirti, kiek vieni ar kiti šaltiniai išties patikimi. 

Todėl jis daro iš mūsų žvejų rašinių, you tube laidų, pavienių atsiliepimų įvairiose žūklės svetainėse, anglakalbių meškeriotojų publikacijų ir savo paties generuotų straipsnių (tokių google – nors vežimu vežk, nes žvejybinį straipsnį dabar gali parašyti vandens nematęs personažas) savotišką „kogel mogel“, kurį dar papildo savo šviežiomis ką tik sugalvotomis išvadomis, kas finale būna nei į tvorą, nei į mietą. Visa tai perskaitęs normalus žvejys „išvirsta iš koto“, o diletantas įvertina kaip gryną pinigą. 

 


Tiesą sakant, per pastarąjį pusmetį net ir tas visiems prieinamas AI kažkiek patobulėjo ir bent jau pateikia nuorodas, iš kur paimta informacija, geba daryti pakankamai logiškas išvadas, nors savo „haliucinacijų“ pirminiame aiškinime taip ir neišsižadėjo. 

Žvejai, kurie tingi atsidaryti AI pateiktas nuorodas ir skaityti straipsnius, juos lyginti, nagrinėti, pasitenkina tuo, ką užrašė „guru“ ir savo pilką minkštą smegenų masę po truputį verčia į betono gabalą – kritinio mąstymo ilgainiui ten lieka apvalus nulis. Bet gal neįsibėgėsiu, nors baisiai knieti tęsti šią temą ir pasakoti, kaip galima maustyti google, AI ir iš š... nulipdyti auksinę išminčiaus statulą. Susilaikau ir grįžtu prie straipsnio.

Kas yra praktika? Čia turbūt atsakymas pats elementariausias – paėmei, mūsų atveju (jei dar neužmiršote po ištęstos įžangos, apie ką šis rašinys) pintą valą, užsivyniojai jį ant ritės ir spiningauji. Bežvejodamas stebi, kiek pintukas tinka vienam ar kitam spiningavimo būdui, kaip dera su tuo, ką teigė teoretikai ir gudrusis AI, ir darai savo, o ne kieno nors kito išvadas. 

Išbandei vienokį valą, išbandei kitokį viename, kitame vandens telkinyje, gaudant pačias įvairiausias žuvis, ir po kelerių ar keliolikos metų įgavai savąją patirtį. Ji, panašiai, kaip ir anksčiau girdėta teorija, bus personalinė, galimai neatitiks kitų žvejų patirties, tačiau bent jau galėsi tam tikrais atvejais pasakyti: taip, tą žinau, įsitikinau, čia yra faktas, o va dėl to, tai ginčyčiausi...

 


Kuris pintas valas geresnis – minkštas ar kietas?

Štai keletas pavyzdžių apie teoriją (nors aš ją linkęs įvardyti kažkuriam laikotarpiui madingu šablonu), kurie parodo, kaip ji kinta. Kuomet pintas valas pasirodė prekyboje, įsigaliojo nuomonė, kad geresnis yra minkštesnis (lankstesnis) pintukas. Vėliau, o tai jau yra dabartinis laikotarpis, žvejų labiau pageidaujamas kietesnis (standesnis) pintas valas. Kodėl taip yra, sunku pasakyti, visgi aš turiu savo versiją. 

Pirmieji pinti valai (na, bent jau tokie pasirodė mūsų žūklės prekių parduotuvėse) man priminė veikiau vaške išmirkytus ašutus. Aišku, jie buvo keturgysliai, todėl norint, kad kuo mažiau raižytų žiedelių ertmes ir geriau slystų užmetant masalą, pintukai buvo dengiami arba prisodrinami slidinančiomis medžiagomis. Tiesą sakant, panašaus principo laikomasi ir dabar, tačiau tai jau būtų atskira kalba. Faktas, jog minkštesniu valu, jei jis, suprantama, normaliai „suteptas chemija“, buvo galima toliau nusviesti masalus, traukiami viliokliai dirbdavo geriau. 

 


Šiais laikais standesni keturgysliai, aštuongysliai, pinti iš dvylikos ar net šešiolikos gijelių valai labiausiai vertinami dėl savo jautrumo, kam irgi pritariu, nors ne vien standumas lemia pintuko jautrumą. Visgi jis turi teigiamą reikšmę jau vien dėl to, kad tokį valą mažiau veikia vėjas, vandens srautas, praplaukiančios smulkios šiukšlės ir panašiai. 

Tiesą sakant, čia reikėtų įterpti vieną esminę pastabą – anuometiniai kieti valai nuo šiuolaikinių kietų valų skiriasi kaip diena nuo nakties ir čia aš nekalbu apie technologinę pažangą, valo kokybę, o akcentuoju tiesiog patį pintos gijos „kietumą“. 

Kaip ir minėjau, remiantis ankstesniu supratimu, minkštas pintukas geriau sviesdavo masalus ir vargu ar tuomet aš tokius faktus paneigčiau. Pagal dabartines teorijas, didesnį nuotolį pasieksime naudodami standesnį valą, ypač tai išryškėja vėjuotomis dienomis. 

Taip pat jis lygiau gula ant būgnelio, standaus valo vijos mažiau „kilpuojasi“, tačiau minkšta gija lengviau nusivynioja, turi menkesnį kontaktą su ritės būgnelio kraštais – tai taip pat yra faktai, dėl kurių neprieštarauju. Todėl pasakyti, kuri iš šių dviejų gijų leis toliau užmesti masalą, pasakyti sudėtinga.  

 


Dar vienas anksčiau pabrėžiamas dalykas, jį teorijos retsykiais mini ir dabar, yra valo svoris – neva minkšta pinta gija lengvesnė. O lengvesnis pintukas ne tik mažiau įtakoja masalo skendimo greitį, bet ir leidžia jį nusviesti didesniu atstumu. 

Dėl to tikrai negarantuočiau, kadangi pinto valo masę lemia jo gamybai naudojamas pluoštas, gijų skaičius ir jų storis, pynimo tankumas ir konstrukcija, valo skerspjūvis (idealiai apvalus ar plokščias), dangos rūšis ir jos kiekis, žodžiu, čia sudedamųjų yra N. Ypač akcentuočiau dangą, nes galimai ji suteikia pintai gijai didelį standumą, nors tas valas yra net ir labai lengvas. 

Įdomiausia, kad tokiais atvejais netgi negalima lyginti skirtingų firmų ar net serijų pintų valų, nes jie bus pagaminti naudojant skirtingas technologijas ir gamybos principus, todėl, bandant rasti atsakymus į šiuos klausimus, tektų gilintis nuo techninio iki „molekulinio“ lygmens. Galiausiai kam apskritai to reikia – nuėjai prie vandens, pažvejojai ir įsitikinai su kokiu konkrečiu valu masalas toliau skrieja, greičiau skęsta ir panašiai.

Bus daugiau.

Romualdas Žilinskas