Džigavimui ir tvičingavimui rekomenduojami standesni pinti valai, nes jie yra jautresni, o tai reiškia, jog būna geresnis kontaktas su masalu, kas labai svarbu šiems spiningavimo būdams. Tačiau kartais pamirštama, kad kietas valas turi ir dar vieną pranašumą, lyginant su minkšta gija, jį jau minėjau, – lygiau gula ant ritės būgnelio.
Kuomet džigaujama paprastesniu metodu, t. y. sukama tik ritė, tai gal ir ne itin reikšminga. Tačiau kada dirbama dar ir kotu, standumas tampa nemažu privalumu, nes kilstelėjus spiningo viršūnę aukštyn ir ją staigiau nuleidus žemyn, pinta gija kažkurią sekundės dalį tarsi pakimba ore arba (ir) atlaisvėja vandenyje, todėl rite „surenkamas“ neįtemptas pintukas. Ir štai šioje vietoje svarbu, kad valo vijos susivyniotų ant ritės būgnelio vienodai lygiai, nes priešingu atveju gija, užmetant masalą, gali suvelti „barzdą“.
Panašiai nutinka ir tvičingaujant, kai naudojamas voblerio „išmušimas“. Pastarąjį žodį galima suprasti tiesiogine prasme, kadangi masalas ne trūkčiojamas, o staigiu ir trumpu judesiu tiesiog daužoma ar tai kalama (nerandu tinkamo žodžio) per valą. Beje, agresyvią tvičingavimo techniką neretai netgi būtina taikyti, nes kai kurie modeliai tik tada pilnai „atsiskleidžia“, kitąsyk lydekos reaguoja vien į tokį voblerių pravedimą.

Žodžiu, dėl standaus valo tinkamumo, gaudant plėšrūnes šiais spiningavimo būdais, ginčytis beprasmiška, ko aš, suprantama, ir nedarysiu. Visgi žvejojant vartiklėmis, sukriukėmis arba lengvais plaukiančiaisiais vobleriais, kai reikalingas plukdymas arba (ir) tolimi išvardytų vilioklių užmetimai, mano manymu, kur kas parankesnis minkštas valas, nes čia prioritetas teikiamas ne tiek labai geram kontaktui su masalu, kiek to masalo laisvumui.
Tarkim, aš esu Daiwa pinto valo gerbėjas, jį naudoju jau daug metų. Todėl tvičingavimui ir džigavimui rinkčiausi Daiwa J- Braid Expedition X8, o antram atvejui – Daiwa J-Braid Grand X8. Beje, tiedu pintukai galėtų būti vos ne klasikiniai pavyzdžiai, kuo skiriasi standūs ir minkšti valai, nes jų savybės šiuo atžvilgiu yra labai nevienodos.
O kuris valas apskritai labiau painiojasi – kietas ar minkštas? Apie tai ką tik kalbėjau, bet pratęsiu šią temą ir vėliau. Tačiau pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį, kad „barzdos“ arba mazgai susidaro tuomet, kai bet koks pintukas būna blogai suvyniotas.

Kaip išvengti „barzdų“, mazgų ir sutaupyti valo
Pirmoji priežastis, kurią vadinčiau elementaria arba „elementorine“, – taip atsitinka, jei pintą giją sukame ant ritės būgnelio sausą. Nepainiokite su monofilamentiniu ir fluorokarboniniu valu, vienagyslius valus išties reikia vynioti sausus, o pintuką derėtų susukti drėgną, nes tada jis lygiau sugula, tarp vijų lieka mažesni tarpeliai. Tokia yra teorija ir ji teisinga, bet praleistas vienas svarbus momentas – gerai sugula sudrėkintas ir įtemptas (!) pintas valas.
Jei tik drėkinsite arba tik įtempsite – anksčiau ar vėliau dalį susipainiojusio valo teks išmesti. Tik nemėtykite, kur pakliuvo (tokių gniužulų neretai randu pakrantėse), nes kas nors gali sužaloti kojas, įsipainiojęs pargriūti. „Barzdas“ sudeginkite, nes pintukas puikiai dega ir po kelių sekundžių iš jo nebelieka nieko.
Dėl vieno dalyko esu visiškai tikras – tai galiu garantuoti – standesnis pintas valas labiau pjauna pirštus, išsyk net nepajausite, kaip prarėš iki kraujo odą, todėl aš ant dešinės rankos užsimaunu medžiaginę pirštinę (kairiarankiai mausis ant kairės), kad galėčiau suspausti vyniojamą pintuką ir jį įtempti.
Valo ritinėlį įmetu į kibirą su vandeniu. Beje, vanduo duoda antrą pliusą – gija sukasi kartu su ritinėliu, t. y. pintukas „nepersisuka“, kas nutinka, jeigu jis vijomis nusivynioja nuo ritinėlio. Šiaip jau „persisukęs“ pintas valas nėra pati didžiausia blogybė, prasčiau būna, kada taip nutinka vyniojant vienagyslius valus. Visgi jei pintukas yra labai standus, geriau to vengti.

Antroji ne mažiau svarbi priežastis, dėl ko painiojasi valas (ne tik pintas) – ant ritės būgnelio jo privyniojama per daug arba per mažai. Kada gijos būna per daug, manau, jog aiškinti nereikia, kas būna: smarkus mostas spiningu, vija „pasigauna“ kitą viją, išsyk nuo būgnelio nuslenka kelios valo vijos, beskrendantis masalas staiga stabteli ore – pliumpt į vandenį...
Stovite ir mintyse keikiatės – ant ritės ties lankeliu kažkokia pintuko „makalynė“ su keliais į būgnelio gilumą nueinančiais valo galais. Aišku, išpainioti nėra jokių galimybių, todėl karpote, metate lauk dešimt, dvidešimt ar dar daugiau metrų brangios gijos.
Tiesa, galimas ir kitas variantas, nors jis pasitaiko kartais net ir tada, kuomet valo yra privyniota normaliai.
Žodžiu, meti masalą ir pajauti savotišką tarkštelėjimą. Vynioji giją atgal ir nustembi – ant jos susidarė mazgas. Dažniausiai kur nors už dešimties ar penkiolikos metrų nuo masalo. Kartais pakanka smarkiai timptelėti arba atsargiai patąsyti to mazgelio kilputes ir valas išsilygina. Tačiau kitąsyk tik labiau užsiveržia. Ir ką? Ogi vėl pjauni arba kerpi pintuką ir riši iš naujo, gijos kiekis ant ritės būgnelio sumažėja.
Jei buvo privyniota 150, 200 ar 300 m – mat jį bala, bet kada mažiau – tai jau rimta netektis. Kita vertus, jei taip nutiko nuo valo pertekliaus ant būgnelio, dabar jo liko suvyniota tiek, kiek reikia. Nors nebūtinai. Galbūt po kelių metimų vėl bus tas pats, gal net trečiąsyk užsimegs mazgas, vėl nupjausi gijos atkarpą, kol galiausiai valo kiekis būgnelyje taps optimalus.

Kada būgnelyje yra pernelyg mažai valo, tenka daryti itin smarkų mostą, kad masalas skrietų kuo toliau, nes tarp gijos ir ritės kraštų susidaro labai didelis tarpas, didėja trintis. Tai reiškia, kad gija iš būgnelio gilumos nuslenka didesnėmis vijomis, į pirmą spiningo žiedelį valas tįsta nuo ritės ne taip tolygiai, su pertrūkiais – vėlgi viena vija „pasigauna“ kitą viją. Trumpiau tariant, situacija panaši į tą, kurią neseniai paminėjau. Tiesa, taip nutinka rečiau, nei „padauginus“ valo, bet šis atvejis irgi nėra labai didelė išimtis.
Jums, suprantama, įdomu, kiek valo reikia vynioti ant būgnelio, kad jo būtų nei per daug, nei per mažai. Aš tai darau „iš akies“ – kada tiek metų žvejoju, paprasčiausiai tiesiog juntu, kiek reikia susukti valo ant vienos ar kitos ritės, vienam ar kitam spiningavimo būdui. Tinkamai pataikau maždaug devynis kartus iš dešimties.
Jei pamatau, jog trūksta ar per daug (tai pamatau suvyniojęs giją), vėl nuvynioju pintuką ir po apačia sumažinu ar padidinu bekingo kiekį. Todėl mano atsakymas būtų, kad... nežinau. Stebina? Na, juk turėtų stebinti, nes paprastai rašoma, kad optimumas – 1–2 mm iki būgnelio krašto.

Bet tai – tik teorija, kuri nieko verta, nes būgneliai gali turėti skirtingų formų briaunas (gali būti stačios, o gali būti ir palinkusios į išorę tam tikru kampu), jie būna skirtingų dydžių, daug kas priklauso nuo valo savybių (standesnis ar minkštesnis, plonesnis ar storesnis), masalo svorio, lyginant su spiningo testu (gal vilioklis atitinka tik mažesnę ar mažiausią užmetimo svorio ribą, o gal yra priešingai – balansuoja ties maksimumu), net spiningo akcija, ilgis, jūsų užmetimo maniera tam turės įtakos.
Dabar visų variantų tikrai nepradėsiu nagrinėti, nes ir taip jau nukrypau nuo pagrindinės straipsnio temos, bet šią rašinio dalį pabaigsiu. Galiu trumpai pasakyti tiek, jog spiningavimui lengvesniais masalais valo ant ritės būgnelio vynioju šiek tiek daugiau, nei gaudymui su sunkiais masalais. Kodėl? Manau supratote iš straipsnio konteksto.
Dar vienas valo susipainiojimo atvejis, kurio niekas nemini, bent jau aš nesu apie tai skaitęs viešų pasisakymų. Valą suvyniojote pagal visas taisykles, jo ritės būgnelyje yra optimalus kiekis, žodžiu, viskas, kaip sakoma, „čiki čiki“. Atėjote spiningauti, pirmas mostas ir... tas minėtas „tarkštelėjimas“ per žiedelius arba dar blogiau – „barzda“. Velnias, kaip taip gali nutikti, juk žvejojote ligi tol be problemų, diena nevėjuota, žodžiu, čia kažkas nesuprantamo. Paaiškinsiu.

Manyčiau, kad spiningavote su tuo valu seniai ir privyniota ant būgnelio viršutinė jo dalis spėjo išdžiūti (ypač jei paskutinę žvejybą mėtėte sąlyginai lengvus masalus), o po apačia liko drėgnesnė gija. O pirmas užmetimas veikiausiai buvo smarkus ir su sunkesniu viliokliu, todėl nevienodai sudrėkęs valas ties sausesne ir drėgnesne riba susipainiojo.
Galbūt net svarbiau, jog prieš tai valas sugulė ant būgnelio ne taip standžiai (na, juk masalai buvo lengvi ir mažai įtempė giją), nors aš susiečiau abu minėtus faktorius. Gal šįsyk nesileisiu į visus tuos fizikinius aiškinimus, manau, supratote esmę.
Beje, tai yra tik mano nuomonė, nes patikrinti, kiek toji gija išdžiuvo, kiek liko drėgna, kaip standžiai sugulė, aš negaliu. Visgi į šį faktą atkreipkite dėmesį ir išsyk nepulkite sviesti masalo į kitą Nemuno pusę – tai galėsite padaryti vėliau – po kelių trumpesnių užmetimų. Beje, greičiau džiūsta (nors gal reikėtų sakyti, kad mažiau sugeria drėgmę) kietesnis ir mažiau nusidėvėjęs valas, nes jis dengtas standinančiomis medžiagomis. Tačiau čia gal labiau reikėtų žiūrėti į konkrečių pintų gijų savybes.
Bus daugiau.
Romualdas Žilinskas





































































