Net ir po pačių didžiausių speigų, rodos, amžinai truksiančio balto gamtos sąstingio, ateina pavasaris. Kartais tai nutinka kažkaip nejučia, palaipsniui: naktimis dar spaudžia šaltukas, bet jo gniaužtai vis mažiau kibūs, dienomis saulės laižomos sniego kopos tyžta, traukiasi, kol galiausiai tampa tik žilų apvadų garuojančiai žemės plikei. Iš gilaus sniego bundanti upė žiovauja juodom properšom, o pakrančių karklai tingiai kaišioja kačiukų pėdeles. Ir jei ne paikas zylės čirpsėjimas, turgaus moterėlių siūlomos žibuoklių puokštelės ir kiemo vaikų erzelis, įnikęs į kasdieninius darbus gal nė nepastebėtum metų laikų kaitos. Nejau pavasaris?

Bet būna, jog šis virsmas įvyksta kone akimirksniu: plyšta nunešioti žiemos baltiniai, pro pilkus jų draiskalus išsišauna galingi žemės raumenys, kraujas gyslose užverda, suputoja ir upių srautais ištaško sustingusio laiko luitus. Beržai laibais žirginėlių pirštais užgroja saulės stygomis, o visa kas gyva skuba sušilti svaigaus šokio sūkury. Pakerėtas staigių permainų jau nebegali išsėdėti darbe, namuose ir bėgi, veržiesi į gamtą. Pavasaris!

Po nubėgančios žiemos kojomis eižėjantis ledas prikelia ir povandeninio pasaulio gyventojus. Žinoma, ne visi jie buvo sumigę, bet apsnūdę – tikrai. Na, o žuvys? 

Šamai, lynai, unguriai vis dar niekaip negali iš šilto dumblo patalo išsiropšti, karpiai su karosais – tik akis krapštosi, sterkai, salačiai, karšiai ir šapalai jau taikosi vieną kitą kąsnį nutverti, o plakiai, raudės, strepečiai pilna burna užkandžiauja. Lydekos bei ešeriai poledinėje tamsybėje besitrankydami jau anksčiau spėjo skilvius prisikimšti ir dabar vestuvių ruoša užsiėmę. 

 


Kuojos taip pat giminę pratęsti ketina, tačiau, skirtingai nei plėšrūnės, sočiai užkąsti neatsisako. Jų priešvestuvinė kelionė į upių aukštupius ar ežerų, tvenkinių intakus nelengva, todėl gerai maitintis būtina. Vos ledams vandenį atlaisvinus sidabražvynės telkiasi į būrius ir skuba, plaukia ieškoti plotų, kur galbūt kažkada ir pačios pasaulį išvydo. 

Meškeriotojui pataikius užmesti masalą alkanų ir nuo meilės apsvaigusių kuojų panosėn, nusivilti tikrai netenka – žuvys tarsi lenktyniaudamos tarpusavy vos ne pačios smeigiasi ant aštraus kabliuko. Bet rask, kad gudrus, tą rausvaakių pulką, kai aplink tiek daug vandens. Kovas tai ne rugpjūtis, kai nuo vasaros karščių pavargęs telkinys pačias slapčiausias savo vietas parodo. 

Ypač sunku ieškoti nepratekančiame ežere, nes čia kuojos nėra taip smarkiai prisirišusios prie nuolatinių maitinimosi ar neršto plotų, vandens lygis gana pastovus, todėl sudėtinga atspėti kur ir ką jos tuo metu veikia. Intakuose sidabražvynių gali patykoti ties žiotimis, na, o jei esi tingus, net neišlipęs iš mašinos nuspręsi ar jau šios žuvys sukilo – meškerės brolių pakrantėse nėra, vadinasi, ir rausvaakių – nė kvapo. Upių vandens lygis parodys, ar gero laimikio tikėtis – kai po didžiausio antplūdžio jis ims kristi, bus galima paupių purvyną mindžioti.

  


Pirmajai pavasarinei kuojų žūklei aš renkuosi upes. Kai kurie ežerai dar žiema gyvena, intakuose žvejų tankumas pernelyg didelis, o platesnėse upėse ir erdvės daugiau, ir egzempliorių stambesnių pasitaiko. Be to, čia žuvų įvairovė – begaudant rausvaakes netikėtų laimikių galima sulaukti. Tai, žiūrėk, šapaliukas užkimba, tai keli plakiai ar karšiai masalu susigundo, o būna, jog ir gražuolė meknė plūdę panardina. 

Tiesa, nepasakiau, kad žvejybai ankstyvą pavasarį geresnio įrankio kaip palaidynė nė nesugalvosi. Po žiemos sąnariai sustingę, tad švelniai šviečiant saulutei pavaikščioti paupiu su lengva match tipo meškeryte – tikras malonumas. 

Deja, bent jau man, pirmosios žūklės dažniausiai vien vaikščiojimais ir apsiriboja. Bet tai tik todėl, kad nemėgstu „turgaus“ ir žvejoti išsiruošiu ten, kur konkurento nė su žiburiu nerasi. Kažin kur toli nesitrenkiu – upių Kaune pakanka. O, kaip žinom, miesto ribose visos geriausios vietos jau kadaise „iššifruotos“ ir kažką naujo atrasti vargiai galima. Kokių du tris kartus gamta pasigrožiu ir neištvėręs prie „patentuotų“ plotų traukiu – meškeriotojui kartais juk reikia ir žuvį pagauti! 

 


Gaila, bet net ir kuojingų vietų kasmet mažėja, o žvejų pulkas vis naujais nariais pasipildo. Tai realybė prie kurios tenka taikytis. 

O kaipgi atrodo ta kuojų numylėta vieta? Iš pirmo žvilgsnio ji veikliausiai niekuo nesiskiria nuo tuščio, nežuvingo upės ruožo, nes, kaip minėjau, pakilęs vandens lygis paslepia visus dugno ypatumus, o kartais – net klaidina meškeriotoją. 

Jei nekreipsime dėmesio į tuos mįslingus dalykus, kuriuos paaiškint galėtų nebent pačios žuvys, tai rausvapelkėms reikalingi trys vienodai svarbūs ir tarpusavyje susiję veiksniai: 1) lėta ar vidutinė srovė; 2) minkštas dugnas; 3) nedidesnis nei vidutinis gylis. Kalbu tik apie pirmąją pavasario pusę, tad nežiūrėkite į tai kaip į aksiomą, bet patirtis rodo, kad sudėję minėtus faktorius į krūvą, gautume potencialią kuojinę vietą. Kodėl taip yra? Paaiškinsiu. 

Kai vanduo šaltas ir po polaidžio ištvinęs, žuvys dėl ne visai atsikūrusios medžiagų apykaitos dar nepajėgios kaip reikiant priešintis stipriai upės tėkmei. Prispaudusios prie dugno kur nors duobėje ar vagoje (taip juk buvo žiemą) jos gal ir galėtų atsilaikyti, bet aktyviai ieškoti maisto žvynuotosios gali tik ten, kur ne taip sraunu. O kuojų apetitas vis kyla, tad ir renkasi rausvaakės ramesnius plotelius, įlankėles. Netgi didesnė grįžtamoji srovė ar pernelyg ryškūs sūkuriai joms nėra pageidautini. Gerai, kai tėkmė bemaž vienoda ar vos vos sūkuriuoja. 

 


Antroji sąlyga išplaukia iš pirmosios ir trečiosios – greitai tekantis vanduo, ypač jei nelabai gilus, graužia dugną ir lengvas dumblo ar smėlio, molio, įvairių nuosėdų mišinys greitai išplaunamas. Aišku, jog sąlyginai ramioje vietoje reljefas veikliausiai bus gana minkštas. 

Upei sugrįžus į savo vagą, šiose vietose gali suželti augalų miškas, į kurį žuvys neįsibraus, arba iškilti sekluma, todėl dugnas čia mažai konkurenčių išknaisiotas ir gana „derlingas“. Čia pilna ne vien vandens gyvių, kurie taip pat ieško ramumos ir aplinkos, prisotintos įvairių mikroorganizmų. Rasi šiose vietose sliekų, sausumos vabzdžių lervų. 

Laikinai užpiltuose plotuose anksti prabunda augalai, o kuojos neatsisako ir vegetariškų patiekalų. Be to, nepamirškite, kodėl rausvapelėkės taip anksti puola puotauti – jos ruošiasi nerštui. O kur kitur, jei ne ant pernykščių ar ką tik atgijusių augalų taip patogu „sėti“ ikrelius? Akmenynuose, stiprioje srovėje ir gilumoje tokių sąlygų nėra. 

Nors upėje vanduo ir maišosi, bet temperatūrų svyravimai skirtingame gylyje vis tiek jaučiami. Aišku, kad greičiausiai įšils seklumos, ypač ten, kur dugnas tamsus. Išsiritusios lervutės (jei tik „sėdus“ vandeniui ikrai neatsidūrė krante) vėliau čia bus saugios ir ras maisto, be to, aukšta vandens temperatūra pagreitins jų vystymąsi. 

 


Nuo „ichtiologinių“ pamąstymų grįžkime prie praktiškesnių dalykų ir panagrinėkime schemas. Pirmojoje matome upės dalį tiesioje jos atkarpoje. Zona A yra upei grįžus į savo „vėžes“ susidaręs pagilėjimas. Vėliau tai bus sausumos ir vandens riba, kuri pakilus lygiui atsidūrė toliau nuo kranto. Kokiu atstumu – priklauso nuo priekrantės reljefo. Apie užliejamas pievas nekalbėsiu, pakaks to, kad upė praplatėjo 3–5 m. 

Zona C – šlaitelis pirmajame didesniame upės pagilėjime. Truputį toliau nuo jo tėkmė gerokai stipresnė. Vėliau tai gali būti riba tarp vandenžolėmis apaugusio ir lygaus arba minkšto ir kieto dugno, arba tiesiog srovės išplauto pagilėjimo kraštas. Galimas daiktas, kad upė šioje vietoje ribojasi su krantu per didžiąsias sausras, galbūt vasarą smarkiai nusekus vandeniui srovė tampa grįžtamąja ir graužia dugną ar atvirkščiai – prineša nuosėdų. Zona B – tarpinė ir yra lygi arba nežymiai leidžiasi link zonos C.

 


Antroji schema būdinga vingiuotoms upės atkarpoms, nors gali būti ir sąlyginai tiesioje vietoje (tik smarkiai pakilus vandeniui, pakrantė nutįsta ištisa linija). Tokios vietos būna prieš upės vingį arba prieš bei už (jei apsuksime brėžinį 180° laipsnių kampu) giliai į vagą įsiterpusios seklumos. Taip pat tai gali būti pirmosios schemos pradžia ar pabaiga. Zonų apibrėžimai analogiški (pirmas laiptelis, lyguma ir antras laiptelis), skiriasi tik jų formos ir dažnai – zonos B plotis.

Nereikia manyti, kad kuojos visuose nurodytuose ruožuose pasiskirsčiusios vienodai ir bet kada ar bet kuriuo dienos metu jų ten galima rasti. 

Su tam tikromis išlygomis zoną A labiausiai mėgsta smulkesnės, ne tokios baikščios sidabražvynės. Čia jos suguža ramiais saulėtais pavasario rytais maitintis arba neršti. Tokiose žūklavietėse kuojų galima aptikti net ir gerokai įpusėjus pavasariui, tačiau tik ne mažesniame nei 0,5 m gylyje. 

Zonoje B šios žuvys dažniausiai išsibarsčiusios gana dideliame plote, nors pasitaiko (nepriklausomai nuo to ar ji lygi, ar nuožulni), kad kimba tik tam tikru atstumu nuo kranto. Jų dydžiai gali būti patys įvairiausi, nors dažnai čia aptinkama smulkesnių ar vidutinių kuojų. Rasti jų didžiausia tikimybė rytais (pasitaiko – vos prašvitus) ar vakarais. 

Priešingai yra zonoje C – nuo vėlyvo ryto iki ankstaus vakaro joje maitinasi didžiosios rausvapelekės. Tai bene produktyviausias ruožas ne tik pavasarį, bet ir rudenį ar, priklausomai nuo vandens lygio, visą vasarą.

Bus daugiau.

Romualdas Žilinskas