Nors apie kuojų gaudymą rašyta daug, bet kartais nuėjęs prie upės net stebiuosi, kad žvejai šias žuvis meškerioja lyg kokius ūsorius. Gaila, bet nors trumpam teks pamiršti tuos gerus laikus, kai sidabražvynės buvo gaudomos bet kokiais įrankiais ir bet kaip. Žinoma, pasitaiko vietų, kur jos kimba taip, kaip rašiau šito straipsnio įžangoje, tačiau tikrai ne kasdien. Todėl nusiteikime kritiškai, nes antraip kuojas matysime tik kolegos tinklelyje. 

Malonumas nepigiai atsieina, tad netaupykime ir įsigykime lengvą, smagią anglies pluošto tolimojo užmetimo meškerę. Kuo ilgesnę – tuo geriau. Paprastai klasikiniai trijų dalių match tipo meškerykočiai gaminami tik tam tikrų dydžių, todėl 4,20 m, o jei gausite – dar geriau – 4,50 m ilgio, mano manymu, yra optimalūs. 

Puikiausiai tam tiks ir lengvos (nedidelio užmetimo svorio) boloninės meškerės, pastarosios gali būti nors ir 7–8 m ilgio. Gali būti, tačiau gal tokių ilgų nereikia, nes būdamos mažo testo links nuo savo svorio. Tai kas, jog reklaminiuose bukletuose parašyta, kad tie meškerykočiai „kieti“. Parašyti daug ką galima, realybėje paprastai būna kitaip. 

Na, „septyniukė“ galimai ir tiks, tačiau aš rinkčiausi „šešiukę“, kurią be jokios įtampos galėsiu išlaikyti rankose net ir labai vėjuotą dieną. Beje, pavasario pradžioje kaip taisyklė mūsų platumose vėjai gana smarkiai šėlsta... 

 


Kam reikalingos ilgesnės meškerės? Elementaru – masalą plukdysime gana toli, o su tokiu įrankiu jį valdyti patogiau, nes mažiau valo gulsis ant vandens paviršiaus. Aišku, ilgam įrankiui yra ir dar vienas trukdis – pakrančių medžiai. Bet kadangi gaudysime platesnėse upėse – erdvės turėtų pakakti. 

Neinercinės ritės, be kurių daugelis jaunosios kartos meškeriotojų net neįsivaizduoja žvejybos, mūsų atveju gali pakeisti vėl į madą grįžtančios inercinės. Aš netgi nesiryžčiau patarti, su kuria žuvauti bus patogiau. Kas liečia greitą valo suvyniojimą, pirmenybę atiduočiau neinercinei ritei. 

Tačiau meškeriojant palaidynės metodu, kuomet reikia plūdę plukdyti toli ir valą atleisti nuo būgnelio, paprasta ritė bus gerokai patogesnė, nes ją pasukti į priešingą pusę galima vienu pirštu – nykščiu. Ir užmetimo nuotolyje bei taiklume, ypač žuvaujant lengvomis sistemėlėmis, neinercinė duotų „foro“, jei tik moki teisingai ja naudotis. Netikite? O pasiklauskite muselininkų – jums paaiškins.

 


Na, gerai, būkime tokie, kaip dauguma – paimkime greito perdavimo neinercines, svarbu, ne kibiro dydžio. Ir valo privyniokime sulig būgnelio kraštais, nes kitaip lengvą plūdę bus sunku ir užmesti, ir plukdyti. 

Valas ne storesnis kaip 0,15 mm, pavadėliams pakaks 0,1–0,12 mm gyslelės. Labai svarbu teisingai pasirinkti plūdę. Optimaliausios – 1,5–2,5 g, išskirtiniais atvejais naudoju ir 4–5 g plūdes. Jos tikrai ne pernelyg lengvos, nes žvejosime ten, kur srovė nesmarki ir beveik vienalytė, o gylis – taip pat nedidelis – nuo 0,5 iki 4 m, dažniausiai – 2–3 m. 

Plūdės gana aptakios, tačiau jautrios atsargiems kibimams (mano mėgstamiausios yra lašo formos, plonesniąja dalimi į viršų). Antenėlės plonos – plastikinės arba metalinės, kylis – vielinis. Iš tiesų tokios plūdės daugiau skirtos gaudyti sportine meškere ir nelabai pritaikytos žūklei palaidyne (bent jau taip teigia žvejai sportininkai), tačiau nestiprioje tėkmėje jos puikiai tinka meškerioti prilaikant masalą.

 


Jei žvejoju nedideliame gylyje (0,5–1,0 m) arti kranto (zona A), dažniausiai imu 1,0–1,5 g plūdelę ir svarelius išdėstau pagal formulę 3+2+1 (3 pav.). Čia trys viršutiniai šrateliai sudaro kiek mažiau nei 2/3 visos svarelių masės, o atstumas tarp jų ir plūdės iš apačios į viršų mažėja dvigubai. 

Apatinis šratelis užspaustas ant pavadėlio vos 5 cm nuo kabliuko. Jis žvejojant dažnai velkasi dugnu ir lengvai pristabdo plūdę, o prilaikymo momentu neleidžia masalui aukštai pakilti nuo dugno. Tačiau toks mažytis svarelis atlieka savo funkciją tik tada, kai pavadėlis plonas, o storesniam valui jis negali daryti įtakos. 

Ar šis šratelis liečia dugną, ar plaukia virš jo, galima justi naudojant tik lengvą plūdelę su plona ir jautria antenėle. Prastai matantiems tai, be abejo, problema, kurios aš, bent kol kas, neturiu. 

4 pavyzdyje nupiešta sistemėlė labiau tinka stovinčiam vandeniui, bet gali būti panaudojama ir upėje, kur dugnas lygus, o srovė labai silpna. Vienodos masės svareliai išdėstomi lygiais atstumais, pavadėlis gana trumpas, o masalas vos liečia dugną ar plaukia virš jo. 

Kur kas dažniau svarelius mėgstu išdėstyti taip, kaip parodyta 5 pavyzdyje. 1,5 g plūdės svorį turėtume skaičiuoti taip: 0,5g+0,4g+0,3g+0,2g+0,1g. Tačiau nebūtina užspausti penkis šratelius – jų gali būti daugiau ar mažiau, visgi tris apatinius rekomenduočiau palikti būtent tokio svorio, o atstumai išlaikomi nurodyta proporcija. Ši sistemėlė patogi ir smarkioje srovėje bei didesniame gylyje. 

 


Žūklė prilaikant masalą nėra jau tokia paprasta, kaip atrodo „iš šono“. Ypač, kai gaudome lengvesnėmis plūdėmis. Meškeriojimo našumą smarkiai veikia vėjo kryptis bei jo stiprumas. Pučiant gūsingam vėjui, neretai tenka atsisakyti kibios, tačiau atviros vietos ir ieškoti upės vingio. 

Kuojos dažniausiai susikoncentruoja siauroje juostoje tam tikrame gylyje prie dugno ir žūklės sėkmė priklauso nuo to, kiek ilgai sugebėsime išlaikyti ar traukti masalą kibiame plotelyje. Gerai, jei rausvapelekės maitinasi netoli nuo kranto, tačiau jei atstumas didelis, plūdę ir valą veikia ne vien vėjas, bet ir srovė (valas gula ant vandens paviršiaus). Kuo toliau nuo savęs leidžiame masalą, tuo ši įtaka stipresnė. 

Labai nepatogu, kai prilipusį prie vandens paviršiaus valą į priešingą tėkmei pusę stumia grįžtamoji srovė ar prieš pagrindinį srautą pučiantis vėjas. Pastarasis faktorius gali būti naudingas, bet tik tada, kai masalą tenka plukdyti nedideliu atstumu. Priešingas tėkmei vėjas pristabdo plūdę ir masalas prilaikomas net be meškeriotojo pagalbos. Numatytame ruože plūdė išbūna ilgai (jei tik srovė silpna) ir paprastai tokiomis dienomis laimikiais skųstis negalėdavau. 

Kai kuojos kimba vangiai, masalą vos vos „čiupinėja“, laukiant tinkamo pakirtimo momento tenka išleisti daug valo. Ir vėl iškyla minėta problema – plūdė, kad ir nedideliu kampu, tačiau artėja prie kranto, t. y. ji „bėga“ iš kibaus ruožo. Nėra garantijos, jog žuvys seks paskui pradėtą „čiulpti“ masalą. Vis nuvyniojant nuo būgnelio valą, tenka leisti plūdei plaukti laisvai, savaime. Kadangi visas dėmesys dažniausiai sukoncentruotas būtent į ją, nė nepastebi, kaip valo perteklius išsiriečia lanku.

  


Pakirtimas... bet plūdė tik lengvai čiuožteli vandens paviršiumi. Štai tuomet ir vėl ypač didelę reikšmę turi meškerykočio ilgis, taip pat ir valo storis. Plona gija mažiau veikiama pašalinių jėgų ir ne taip smarkiai prilimpa prie vandens paviršiaus, o aukštai iškelta meškerės viršūnė leidžia kilti virš vandens didesnei valo atkarpai ir pakirsti žuvį statesniu kampu. 

Tiesa, derėtų akcentuoti, jog monofilamentinis valas gali būti įvairių rūšių, tad prieš pirkdami įsitikinkite, ar tai ne dugninėms pritaikytas skęstantis. Plius toks dar ir standus kaip viela – tolimam plūdės plukdymui netiks. 

Stebėtina, kaip bėgant metams keitėsi karpinių žuvų skonis – vis labiau jos įprasdavo maitintis augaliniais masalais. Ne išimtis ir kuojos. Prieš trisdešimt metų galėjai būti nesuprastas kitų žvejų, jei bandytum kovo mėnesį jas vilioti perlinėmis kruopomis, kukurūzais ar manų kruopų tešla. 

Dabar tai įprasta ir niekam nekelia nuostabos, kai šiltą sausį meškeriotojai Nevėžyje rausvaakes dugninėmis ir plūdinėmis meškerėmis „lupa“ būtent šiais masalais. Todėl pavasario žūklei verta turėti ne tik trūklių ar musių lervų, sliekų, bet ir augalinės kilmės gardumynų. 

Rekomenduoju jaukinti – rezultatai visada bus geresni. Tuo ne kartą įsitikinau ir vos išėjus ledams, ir prieš pat sustojant vandeniui. Ypatingų prievilo receptų nesiūlau (mano nuomone, iš daug sudėtinių dalių sudarytus jaukus naudoja labai menka žvejų dalis – o gaila...). Gerai bus ir pirktiniai prievilai su nedidele sijoto žvyro ar molio, maltų džiūvėsėlių ir lipinančių medžiagų priemaiša. Trūklių lervų sauja jauką pavers delikatesiniu ir „prišauks“ net labiausiai užsispyrusias rausvaakes. 

 


Įmetus prievilo rutulių kuojos ilgesnį laiką užsibus žūklavietėje, nes jos beveik visada kimba „šuorais“ – būrys keičia būrį. Kartais masalą sidabražvynės geba nušvilpti taip atsargiai, jog plūdė nė nevirpteli – ji tik vos sulėtina plaukimo greitį ar keletą milimetrų „pritūpia“. Net 1 g plūdė nenuneria po vandeniu. 

Tokiais atvejais, kad ir kokia plona būtų antenėlė, ant jos verta užmauti keletą ryškiaspalvių kontrastuojančių kembriko gabalėlių. Ir ne tik ant pačios viršūnėlės, bet ir žemiau. Kilus bent menkiausiam įtarimui, reikia pakirsti, ypač jei meškerioji tešla. 

Vangios kuojos jautriai reaguoja net į kabliuko vielos storį, jo kotelio ilgį ir net auselės formą. Patys geriausi plonavieliai melsvi, raudoni, žali ar juodi plataus apvalaus įlinkio trumpais koteliais kabliukai su „lopetėlėmis“ valui pririšti. Tiesa, labai ploni prastai laiko tešlą ar grūdus, kruopas, todėl žvejojant šiais masalais teks rišti storesnės vielos, gelsvus ar balto metalo. Na, o kai rausvapelėkės alkanos, jų daug, tai į tokias ar panašias smulkmenas nekreipia dėmesio. 

Tikėkimės, jog šį pavasarį tik taip ir bus.