Ungurys – retai sužvejojama žuvis, nes mūsų vandenyse jų nėra daug. Kita vertus, kažkada labai populiarią ungurių žūklę bando nedaugelis meškeriotojų. Priežasčių tam rastume nemažai, vieną jų jau paminėjau. Galima pridėti dar ir tuos faktus, jog gyvatžuvės geriausiai kimba naktimis, o ir ne visuose ežeruose, tvenkiniuose jų esama. Bet veikiausiai tai būtų jau kita tema, dabar pažiūrėkime, kaip galima sumeškerioti ungurį.
Turbūt nepasakosiu apie pačius seniausius žūklės būdus, kurie puikiausiai pasiteisintų ir šiais laikais – gaudymą paprasčiausiu valu, kuomet nenaudojamas joks meškerykotis. Pagal dabartines taisykles prie užmesto įrankio žvejui stovėti būtina, todėl kam traukti ungurį rankomis, jei tai gali padaryti meškere.
Įdomiausia šias žuvis gaudyti dugninėmis meškerėmis, nes tada tiesiogiai žvejys seka žuvies kibimą, gali pasirinkti tinkamą pakirtimo laiką, keisti masalą ir jo užmetimo vietą. Žodžiu, meškerioti aktyviau. Ungurių žūklei tinka visos dugninės šiek tiek kietesniu meškerykočiu, su rite ir storesniu valu, kad galima būtų sutramdyti nakties plėšrūno troškimą įsibrauti šiekštynan...

Svarelio ir pavadėlio tvirtinimo schema pasirenkama pagal dugno ypatybes. Jei dugnas gana kietas, o toks būna upėse, tvenkiniuose, jūroje, gali būti naudojami įvairūs slankiojantys svareliai, šėryklėlės (1a,b pav.).
O štai „minkštam” dugnui juos jau reikia parinkti apgalvotai, nes nesuderinus svarelio svorio ir pavadėlio vietos galima laukti ungurio kibimo nors mėnesį ir nesulaukti, mat masalas bus nuskendęs giliai dumble ir nakties plėšrūnai jo neužtiks, nors iš plonesnio dumblo sluoksnio sugeba iškrapštyti skanų kąsnelį. Tokiu atveju gali pagelbėti slankiojantis pavadėlis – svareliui prasmegus dugno dumble, jis su masalu liks paviršiuje, jei jį nors per pusmetrį nustumsime aukštyn nuo svarelio.
Panaudojus karpinės dugninės vamzdelį su svareliu ant pavadėlio, taip pat galima apsaugoti masalą nuo įtraukimo į dumblą ar žoles (1c pav.). Galima apsieiti ir be vamzdelio ir rišti tiesiog paprastą trišakį suktuką (1d pav.). Unguriai, nors ir vadinami dugninėmis žuvimis, dažnai maisto ieško įvairiuose vandens sluoksniuose, nes gainioja kitų žuvų mailių, paaugusias žuvytes.

Nesulaukus kibimo nuo dugno, pravartu masalą palaikyti kiek aukščiau jo, viduriniuose sluoksniuose ir prie paviršiaus. Taip patikrinti visus vandens sluoksnius patogiausia savotiška plūdine dugnine. Ji padės ir ant žolėto dugno.
Plūdinę dugninę nesudėtinga padaryti, tereikia didesnės keliamosios galios plūdės iš putplasčio ar kamščio su per ašį įmontuotu suktuku, kurio viena ąselė kyšotų iš plūdės korpuso, o prie kitos pririšamas pavadėlis svareliui tokio ilgio, koks apytikris žūklavietės gylis. Per viršutinę plūdės ąselę perveriamas pagrindinis valas ir pririšamas suktukas su segtuku, prie kurio prisegamas pusmetrio ilgio pavadėlis.
Užmetus tokią modifikuotą dugninę plūdė pakels masalą nuo dugno ir jis kabos per pavadėlio ilgį virš jo. Pasukus kelis kartus ritės rankenėlę valas pritrauks plūdę arčiau dugno ir masalas nusileis žemiau arba nukris ant dugno. Atleidžiant valą masalas palengva kils aukštyn (2a pav.).

Gali būti ir kitokie tokios dugninės variantai (2b pav.) Kad pavadėlis neapsivytų apie pagrindinį valą, reikia 15–20 cm ilgio plūdės – lazdelės (2c pav.). Ją geriau daryti skaidraus plastiko vamzdelio, bet gali būti ir paprasta sausa impregnuota lazdelė.
Mūsų žuvautojai tik atsitiktinai ungurius sugauna plūdine meškere, nes labiau pamėgę tupėti prie dugninių. Tačiau gerai išstudijavę šių nakties plėšrūnų įpročius, daugelis vakariečių žvejų juos meškerioja plūdinėmis net nelaukdami nakties ir gana sėkmingai. Anot jų, naktis skirta poilsiui, o ne žūklei.
Šiuo būdu ungurių medžioklę galima pradėti jau birželį, kada pagrindiniai suaugusių ungurių tuntai jau Kuršmarėse ir traukia į jūrą, kad po ilgos ir varginančios kelionės išnerštų Sargaso jūroje ir tenai žūtų. Likę augti unguriai intensyviai maitinasi ne tik naktimis, nors ir vadinami naktinėmis žuvimis. Ypač aktyvūs jie būna artėjant audros debesims, staigiai keičiantis oro sąlygoms.

Birželį unguriai ežeruose sekioja paskui aukšlių tuntus ir paskui juos plaukia į ramias seklias įlankėles su vandenžolėmis ant dugno. Savo buvimą jie išduoda puldami besiteškenančias paviršiuje aukšlikes iš apačios, be didelio triukšmo. Dažnas meškeriotojas mano, kad jas vaiko lydžiai ar ešeriai.
Radus tokią vietelę pravartu pamėtėti ant didesnio plūdinės meškerės kabliuko užkabintą gyvą ar negyvą aukšlikę. Ypatinga meškerė nebūtina – tiks kuojinė palaidynė, tik reikia suvynioti storesnį – 0,25 mm – valą ir prie kiek plonesnio pavadėlio pririšti ilgakotį didesnį kabliuką – bus patogiau jį ištraukti iš ungurio nasrų, nes kimbantis plėšrūnas pakertamas nelaukiant, kol masalą praris su visu kabliuku – kiek luktelėjus po plūdės pasinėrimo ar „važiavimo” į šoną.
Traukti iš vandens ungurį reikia ilgai nežaidžiant, nes kitaip bus sunku jį iškrapštyti iš žolių ar kerplėšyno. Gaudant ungurius „po aukšlėmis” masalas nenuleidžiamas ant dugno.
Ieškant plėšrūnų kitose vietose negyva žuvelė turi būti guldoma ant dugno. Kad ji neprasmegtų dumble ar žolėse, svarelį reikia parinkti tokį, kuris tik leis užmesti meškerę. Jei žūklavietė negili, galima jo išvis nenaudoti ar svarelius pakelti arčiau plūdės, kad ant dugno gultų tik masalas. Plūdine meškere gaudoma aktyviai vaikštant ar tyliai plaukiojant lengva valtele pagal nendrių juostą, ilgai nelaikant masalo vienoje vietoje – jei ungurys yra netoliese, jis negaišdamas sugriebs.

Vakarėjant, saulei leidžiantis vis žemiau, šešėliai labiau nutįsta virš vandens. Tose vietose dieną tūnoję unguriai daug anksčiau pradeda savo medžiokles ir dažnai susigundo meškeriotojo pamėtėtu masalu. Dieną jų ieškoti reikia po palinkusiais medžiais, paplautais krantais su medžių šaknimis, šalia nuskendusių medžių, prie lieptų bei tiltų polių ir po jais, kur ir dieną tvyro prieblanda.
Vakariečiai jau įgudo ungurius gaudyti net spiningais, vietoj blizgės ar voblerio kabindami negyvą žuvelę ant sieto, kuri stabčiojant velkama dugnu.
Kur ieškoti ungurių? Uždaruose ežeruose jie atsiranda tik įleidus atvežtinius unguriukus – tai jau vėl daro kai kurių ežerų nuomininkai ir savininkai. Į pratakius jie atplaukia upėmis ir upeliais, taip pat įveisiami. Pasirenka tas vandens telkinio vietas, kur daugiausiai maisto ir slėptuvių. Kadangi unguriai didelių žuvų neįveikia, nors dažnai sugriebia didokas kuojas ar plakius, daugiausiai medžioja smulkmę: aukšles, pūgžlius, gružlius, vijūnus ir kitas nedideles žuveles.
Taigi ir laikosi jie tenai, kur šių žuvų lengviausia pasigauti: ramiose įlankėlėse, užtakiukuose, kur dugnas nuklotas storoku dumblo sluoksniu, vandens augmenija. Mat dienomis jie dažniausiai tūno įsirausę į dumblą, įsispraudę tarp žolių, bet visad pasiruošę sučiupti žioplesnę žuvelę. Ne kartą nardant teko matyti iš dugno ar žolių kilimo kyšančias ungurių galvas.

Žodžiu, šis plėšrūnas nemiega nei naktį, nei dieną, tik šviesiuoju paros metu mažėja jo aktyvumas. Kadangi smulkios žuvys maisto ieško priekrantės zonoje, unguriai taip pat į dideles gelmes vasarą nenusileidžia.
Prityrę jų gaudytojai teigia, kad vasarą didesniame kaip 4 m gylyje ungurių ieškoti neverta nei dienomis, nei naktimis. Tik rudenėjant ir vandeniui vėstant jie nusileidžia giliau, bet ir kimba vis rečiau. Skirtingai nei lydekos, unguriai aktyviausi būna vidurvasarį ir jau rugpjūčio viduryje plėšrūnų aktyvumas sumažėja, po to, jei rugsėjis šiltas, jie vėl būna aktyvesni.
Tai sietina ne tik su vandens temperatūros pokyčiais, bet ir su neršto migracijomis – prasideda antroji, rudeninė ungurių migracijos banga, kurioje dominuoja atvežtiniai patinėliai. Masiškiausiai, kaip žinia, unguriai traukia balandžio–gegužės mėnesiais. Tada jų ieškoti reikia ežerų protakose, arčiau upelių ištakų. Tokias vietas labai gerai žino verslininkai ir brakonieriai. Jei nors kartą teko pamatyti migruojančius ungurius, tas vaizdas išlieka ilgam – žuvis prie žuvies plaukia visu upelio pločiu, tarytum vienas didelis mistinis gyvūnas su daug galvų ir vingiuojančių uodegų...
Bus daugiau.
Ričardas Adamonis





































































