Upėse unguriai taip pat pasirenka ramesnius užutėkius, sietuvas, kur ramesnė srovė, dugnas uždumblėjęs, yra vandens žolių, prie paplautų krantų. Nemuno žemupyje jų daugiausiai sugaunama tarpudambiuose, kur srovė sūkuriuoja, o dambų šlaituose yra daug gerų slėptuvių. Noriai apsigyvena senvagėse, polderiniuose kanaluose. Šiaip unguriai vengia stiprios srovės, kieto dugno, tik masinio traukimo metu tokiose vietose galima juos sumeškerioti.
Beje, savo pirmąjį ungurį sugavau Neryje, pavasario naktį žvejodamas dugninėmis žiobrius. Apie vidurnaktį vienos dugninės varpelis ėmė be perstojo skambėti, tarsi kas jį specialiai tampytų – žiobriai taip nedarydavo. Kadangi dugninė buvo be ritės, skubotai vilkau besiblaškančią žuvį, traukdamas valą tarp pirštų. Ji jau turėjo būti prie kranto, bet tamsoje negalėjau įžvelgti besivartančios žuvies baltų šonų, nors jos sukelti vandens verpetai rodė, kad laimikis jau čia pat.
Staigiai patraukęs, ant pakrantės smėlio išmečiau kažkokį didelį besirangantį padarą – net šiurpas per nugarą nuėjo. Puoliau prie atokiau palikto žibintuvėlio – jo šviesoje pamačiau besirangantį ungurį, kuris jau buvo spėjęs į kamuolį suvelti visą ant kranto gulėjusį dugninės valą.

Ką kabinti ant kabliuko, kad ungurys nepraplauktų pro šalį? Kiek unguriautojų, tiek ir nuomonių. Dažniausiai tai būna tas masalas, kuriuo buvo sugundytas pirmasis ungurys. Paprastai tai naktinis ar paprastas sliekas. Išties naktinis sliekas – pats tinkamiausias ungurių masalas, nes ilgai išlieka gyvas, didelis kąsnis, skleidžia viliojantį kvapą. O tai itin svarbu gaudant ungurius: jų uoslė labai jautri, nes ieškant grobio naktį regėjimas nedaug tepadeda.
Maunamas šis masalas ant ilgakočių specialių ungurinių 1–4/0 numerio kabliukų. Tinka ir keli didesni paprasti sliekai, tik juos dažnai nutampo kitos žuvys. Kad tai joms būtų sunkiau padaryti, sliekai suveriami išilgai ant siūlo ir toks vėrinys, sudėtas kilpomis, pririšamas prie kabliuko. Nors tai labai senas senų meškeriotojų triukas, dabar taip žvejojančių tikrai neišvysi.
Kai kurie ungurių gaudytojai Vakarų Europoje tokiu atveju net kabliuko nenaudoja – tiesiog tokias sliekines dešreles prikabina prie valo, o keldami plėšrūną iš vandens pakiša graibštą. Šis būdas patogus tuo, kad sumeškeriojus mažesnį nei leistina ungurį galima būtų be sužalojimų paleisti – tiesiog ištraukti iš ryklės masalą.

Kažkodėl mūsų vandens išteklių saugotojai, persistengę nustatydami kitų žuvų imtinus dydžius, unguriams tokių apribojimų nenumatė, nors žvejybos taisyklės keičiasi arba papildomos kone kasmet. Kitose ES šalyse leidžiama imti ne trumpesnius kaip pusmetrio ungurius. Na, bent jau „imamų“ gyvatžuvių skaičių sumažino iki trijų vienetų. Tik vargu ar šiais laikais per vieną žūklę sugebėsi jų tiek pagauti – jei taip nutiks, tada tam meškeriotojui labai pasisekė.
Nepraplaukia pro šalį unguriai ir užtikę ant kabliuko dėlę, „išlukštentą” vynuoginę sraigę, perluotę, šviežios mėsos ar kepenų gabaliuką.
Antras pagal populiarumą masalas – gyvos ir negyvos žuvelės, jų pusikės, gabaliukai. Gyvos žuvelės (aukšlės, gružliai, šlyžiai, vijūnai, plakiukai, pūgžliai) kabinamos kaip ir gaudant kitas plėšriąsias žuvis – už nugaros arba lūpos – unguriai savo auką taip pat ryja nuo galvos. Žuvelė turi plaukioti netoli dugno. Negyvos žuvelės ir jų pusikės tvirtinamos keliais būdais.

Jei nenaudojamas svarelis, pavadėlis masaline adata perveriamas per žiaunas, į nasrus įtraukiamas vienšakis kabliukas, o valas prie uodegos prispaudžiamas plona švinine juostele arba guminiu žiedeliu (3a pav.). Galima ta pačia adata kelis kartus pavadėlį perverti per nugaros raumenis, o kabliuką įsmeigti į žiaunų dangtelį (3b pav.) arba valą įtraukti po oda iki uodeginio peleko (3c pav.).
Rudenėjant unguriai susigundo, kaip ir kitos plėšrūnės, varlėmis bei jų dalimis. Gyvos varlikės kabinamos kabliuku pradūrus abi šlaunis. Panašiai veriamos ir žuvų pusikės. Vieni ungurių gaudymo specialistai teigia, kad šie plėšrūnai greičiau susigundo priekine žuvelės dalimi, kiti – kad uodegine. Priekinės šalininkai jos patrauklumą aiškina tuo, kad unguriai įpratę žuvį ryti nuo galvos.
Kad ir kokia būtų negyva žuvelė ar jos dalis, ji turi būti šviežia ir skleisti įprastą ir gundantį žuvies kvapą. Kad jis būtų stipresnis, rekomenduojama sutraiškyti žuvelės galvą, įpjauti pilvą ar krūtinę. Todėl gaudant dugninėmis, ypač šiltame vasaros vandenyje, patartina dažniau keisti negyvas žuveles, o jų atsargas laikyti gyvas ir tik prieš kabinant užmušti.

Nors unguriai ir ėdrūs, bet vengia dvėselienos, dvokiančios žuvies ar kitokių irstančių organizmų. Jau geriau tada naudoti virtą žuvį nei padvėsusią – mačiau, kaip maži unguriukai, auginami mažoje Viktoro Vegio žuvidėje, akimirksniu nugramdė nuo virtos aukšlės visus raumenis (žalios dar neįstengė įkąsti), palikdami švarų skeletą...
Sistemingai jaukinant ungurius galima suvilioti į žūklavietę. Prievilas turi būti mėsiškas ir skleisti masinantį kvapą. Nors senojoje meškeriotojų literatūroje teigiama, kad vokiečiai ir prancūzai ungurius jaukina žaliais žirniais ir juos ant kabliuko kabina, dabar kažkodėl žirnių neėda. Mat manyta, kad unguriai naktimis šliaužia į žirnius ir juos lapnoja. Netgi buvo patariama šiuos plėšrūnus tenai gaudyti, išbėrus aplink pelenų juostas: unguriai jais apsivelia ir nesugeba paršliaužti į vandenį – belieka juos paryčiui surinkti.
Plėšrūnai neršto migracijų metu įveikdami kliūtis kartais pašliaužia sausuma, bet tik ne žirnių gliaudyti. O gal verta pabandyti vilioti, kaip rašoma senovinėse rekomendacijose, ne tik žirniais, bet ir apdegintomis karvių kanopomis bei ragais?
Galima juos masinti supjaustytomis žuvelėmis, sukapotais sliekais, kepenų, žalios mėsos gabaliukais palaidai arba sulipdžius rutulius, jei reikia tolėliau nušveisti. Jau minėtus komponentus reikia sugrūsti ar sumalti, suklijuoti moliu ar specialiais jaukų klijais ir išmėtyti žūklavietėje per kelis kartus naktį, rytą, vidurdienį ir vakare. Pastaruoju metu kai kurie miestiečiai ungurius vilioja kačių ir net šunų konservais. Sako, kad itin efektyvūs kačių konservai, nes juose yra žuvies.

Sumeškeriotą ungurį, jei pavėluotai pakirsime, sunku išvaduoti nuo kabliuko, nes jis būna labai giliai prarytas. Tokiu atveju daug patogiau ir greičiau nukabinti laimikį su pavadėliu. Čia ir pravers patarimas pavadėlį prisegti, o ne pririšti.
Laikyti ungurius patartina tvirto drobės, labai smulkaus tinklinio audinio maišelyje, patikimai jį užrišus, vandenyje, nors galima ir vėsioje vietoje krante. Iš pintinių, skiaurių, tinklelių šie plėšrūnai moka meistriškai pasprukti, jei tik sugeba į plyšelį ar tinklo akutę įsprausti uodegos galiuką – jį tarsi koks pleištas padidina angą į laisvę. Juk ne veltui sakoma – slidus kaip ungurys. Beje, plėšrūnai moka plaukti ne tik į priekį, bet ir atbuli.
Be vandens drėgnose samanose ar žolėje unguriai gyvi gali išbūti gana ilgai. Dorojant sugautą gyvatžuvę reikia saugotis, kad į rankų žaizdeles ar įdrėskimus nepatektų jų kraujo – jis toksiškas. Taip kalbėdavo anksčiau, nes nuo to (dar neteko girdėti) niekas nemirė, bet geriau nerizikuoti ir užsimauti pirštines.
Nepatartina pririštą pavadėlį bandyti nukąsti, nes gali nutikti kaip kažkada vienam danų meškeriotojui: bekandant pavadėlį ungurys išslydo iš rankos ir įstrigęs burnoje užspaudė kvėpavimo takus – meškeriotojas užduso...
Lengviausia numarinti ungurį perpjaunant stuburą prie nugarinio peleko pagrindo.
Ričardas Adamonis





































































