Visi žmonės turi įpročių. Vieni jų atsiranda įpratus gyventi pastoviu ritmu, kitiems vergaujama siekiant patirti malonių pojūčių. Žmonės yra priklausomi nuo įpročių. Tai visada pabrėžiame norėdami paaiškinti savo veiksmus ir poelgius, daromus kasdien: nuolatinė vieta prie pietų stalo, mėgstama gėrimų ar cigarečių rūšis, cukraus kiekis kavos puodelyje ir panašiai. Įpročiai dažnai stipresni už mus, valdo gyvenimo ritmą labiau, nei mes to norėtume. 

Veikiausiai žūklei skirtuose rašiniuose apie tai nebūtų prasmės kalbėti, jeigu įpročiai, kaip pastovūs reiškiniai, neturėtų aiškiai suvokiamų paralelių su povandeninio pasaulio gyventojais. Jeigu būtų ne taip, argi taikiosios žuvys jaukinamos įprastų lankytis toje pat vietoje ir tuo pačiu paros laiku, kada randa sumestą jauką? 

Plėšriosios žuvys nėra taip aiškiai nuspėjamos, bet ir jų gyvenimas saistomas vienokių ar kitokių įpročių. Juk neįmanoma paneigti, kad yra pastebimi visų plėšriųjų žuvų aktyvumo pikai, kad žuvys intensyviai pradeda maitintis maždaug tuo pačiu paros metu. Žvejai nuo senų laikų stengiasi nustatyti tų aktyvumo pikų cikliškumą, nes tada laimikis būna garantuotas sugaišus mažiau laiko žūklei. 

 


Vienu metų įvairiuose žvejybiniuose leidiniuose buvo labai populiarūs žūklės kalendoriai, kuriuose nurodoma, kada žuvys kimba. Na, bet čia jau perlenkta lazda, nes vargu ar galima jais tikėti, jei net meteorologai negali tiksliai nuspėti orų savaitei į priekį, o juk žvynuotųjų kibimas tiesiogiai susijęs su aplinkos temperatūra, debesuotumu, slėgiu ir panašiai. Tačiau grįžtam prie pagrindinės temos, kuri turi irgi nemažą reikšmę mūsų žūklės rezultatams.

Priklausomai nuo žuvų rūšies, metų laiko, regiono yra laiko tarpai, kuriuos galima apibrėžti kaip didžiausio žuvų aktyvumo fazes. Esu tikras, kad bent iš dalies jų laiką ir trukmę sąlygoja žuvų įpročiai. Juk ir mes, žmonės, kasdien pietaujame tuo pačiu metu. Kad būtų aiškiau, kas yra tas žuvų aktyvumo fazių cikliškumas, pateiksiu pavyzdį iš nelabai tolimos praeities. 

Prieš daugiau nei dvidešimt metų mes su keturiais bičiuliais surengėme sau savaitines atostogas prie vieno ežero Zarasų rajone. Oras buvo puikus, linksmai leidome laiką ir, žinoma, žūklavome. Valtį išsinuomojome iš vietinio žvejo, kurio namai buvo visai netoliese. Garbaus amžiaus dėdulė buvo iškėlęs vienintelę sąlygą: aštuntą valandą vakaro valtį turi rasti sutartoje vietoje. Tai buvo keistoka sąlyga, bet kas šeimininkas, tas ir ponas! O štai ką ta sąlyga reiškė, supratome trečią dieną. 

 


Dėdulė plaukdavo žvejoti su plūdine meškere ir ilgiau kaip valandą neužtrukdavo, bet kaskart grįždavo su artipilniu krepšeliu gražių ešerių. O mums juos visą dieną sunkiai sekėsi gaudyti. 

Pasikvietėme žvejį prie laužo ir spiriam: paaiškink, dėdule, kas čia vyksta, mes keturiese per dieną tiek dryžuotųjų nesugauname, kiek tu sumeškerioji vos per valandą, ir dar kokių! O dėdulė šypt ir sako: nieko slapto čia nėra, per vasaros karščius kupriai tik auštant ir prieš saulės laidą sukyla ir arčiau krantų mailių medžioja, o dieną jie pasyvūs, tūno sau gelmėse, ir nėra prasmės jų ieškoti. 

Ir ką, sakom, taip kiekvieną vakarą ir sukyla? Kiekvieną – atsako – lyg laikrodukus turėtų. Pabandykit va čia aplink salą auštant pažvejoti, pamatysit. Plaukčiau ir aš rytais, bet prie gyvulių eiti reikia, gyvenam ūkiškai, tai man vakarai ir telieka.

Ne tik pamatėm, bet ir tiek prisigaudėm, kad ir kepėm, ir žuvienę virėm! Išplaukėme dar su tamsa, bandėme ir spiningauti, ir sliekus su plūdine siūlėme – tylu, ramu, jokių ežero gyvybės ženklų. Jau, manom sau, apgavo mus dėdulė, koks gi vietinis atvykėliams geriausias vietas parodys... 

 

Ir kad prasiveržė! Tai čia, tai ten mailius lyg pamėtėtas pradėjo šokinėti iš vandens. Vyko tikras šou, tik truko jis neilgai, vos gerą pusvalandį. 

Su pirmaisiais pabudusios saulės spinduliais dryžuotųjų siautulys liovėsi taip pat staiga, kaip ir prasidėjo. Likusias kelias dienas stebėjome tą patį reiškinį tuo pat metu, tik kiek atokiau, ne prie pačios salos, bet esmės tai nekeičia. 

Žuvų medžioklės punktualumas davė peno pamąstymams... Plėšrūnų įprotis medžioti tam tikru paros metu atsiranda joms augant ir kaupiant informaciją. Aišku, naivu būtų kalbėti apie žuvų intelektą, bet ir mano minėtu atveju ešeriai žinojo, kad medžioklė efektyviausia prieblandoje. Pačiupti vištakumo apimtą auką lengviau nei vaikytis žvitrias žuveles dienos šviesoje, bet ir visiškoje tamsoje jas pagriebti sunku, todėl ir sėkminga medžioklė tam tikru paros laiku tampa įpročiu. 

Žvejodami mes begalę kartų pastebime, kaip aktyvumo piko metu net ir suaugusios, nemenka gyvenimo patirtį sukaupusios žuvys praranda budrumą ir leidžiasi sugaunamos net žalių naujokų, prastais įrankiais ir, dievaži, tokiais masalais, į kuriuos soti plėšrūnė net nesureaguotų. Juk, būdama soti, pasyvi (drįstu teigti, kad ir budri), ji sugebėjo atsispirti išradingoms patyrusių žvejų vilionėms. 

 


Žinodami plėšrūnų įpročius, žvejai ne tik taupo laiką, bet jį ir racionaliai išnaudoja gaudydami konkrečioje vietoje konkrečiu laiku, o ne vargsta mojuodami spiningu visą dieną. Taigi žvejų sėkmė devyniais iš dešimties atvejų priklauso nuo jų patirties ir žuvų įpročių žinojimo, ką puikiai įrodė tas dėdulė iš Zarasų rajono, idealiai prisitaikęs gaudyti ešerius.

Žuvų įprotis rinktis maistą glaudžiai susijęs ir su fiziologija, ir su kaupiama gyvenimo patirtimi (dalis tos sukauptos informacijos palikuonims gali būti perduodama ir genetiškai), pavyzdžiui, plėšriosios žuvys, įpratusios maitintis vienu kokiu maistu, labai nenoriai keičia šį įprotį, ir tai matome jas gaudydami. 

Štai kad ir šapalai. Gegužės ir pirmą birželio mėnesio pusę plačiaburniai noriai kimba ant grambuolių. Bet pabandykite prisirinkti šių vabzdžių, užšaldyti ir jais vilioti šapalus rugsėjo mėnesį – šnipštas, nė velnio jų neišjudinsite, o štai riebų slieką, apsiuvų kuokštą ir net negyvą mailiuką jie griebia noriai, lygiai kaip ir žiogus liepos bei rugpjūčio mėnesiais. Kas gi dar lemia tokį konkrečių masalų pasirinkimą, jeigu ne įprotis tam tikru metų laiku maitintis tuo, ko yra daugiausia? 

Be to, dažnai pastebimas ir žuvų smalsumas. Kuo gi dar paaiškinti tą faktą, kad vasarą šapalai sugaunami masalais, kurių natūraliai vandenyje nebūna, tarkim, vyšnių, trešnių, gervuogių ir net šermukšnių uogomis ar konservuotų vaisių kubeliais. 

 


Mitybos įpročiai keičiasi, kartais lėtai (tipiškų plėšrūnų), kartais staiga (taikiųjų ir visaėdžių žuvų). Koks stiprus yra žuvų prieraišumas (įprotis) vienam kuriam maistui, akivaizdžiai demonstruoja lydekos. 

Jaunos ir smulkios žolinukės griebia viską, kas patenka į jų akiratį, o kuo lydeka didesnė ir senesnė, tuo akivaizdesnis jos prisirišimas prie įprasto maisto, t. y. tokio, kurio aplink daugiausia. Gyvenimo patirtis padeda lydekoms suvokti, kad įprastas grobis yra ir sotus, ir lengvai pasiekiamas. 

Todėl, gaudant kokiame nors konkrečiame vandens telkinyje, geresni bus tie masalai, kurie plėšrūnėms ypač primins jų įprastas aukas, o geriausių rezultatų pasieks tie žvejai, kurie lydekas vilios ne dirbtiniais masalais, bet natūraliais, tarkim, gyva ar negyva žuvele. Gana dažnai tinka ir tie dirbtiniai masalai (pirmiausiai vobleriai), kurie būna bent šiek tiek panašūs į natūralius prototipus, nes tikėtina, kad dantytosios netyrinės vilioklių taip įdėmiai, kaip žvejai. 

 


Deja, kad ir kokie ryškūs ir stiprūs būtų žuvų įpročiai, neišeina vien jais vadovautis visur ir visada. Kartais magiškai suveikia koks nors, gal net ir logiškai nepaaiškinamas dirgiklis. Ežeruose ir tvenkiniuose, kur gausu varlių, ešeriai pavasarį intensyviai minta buožgalviais. Gausūs ešerių būriai patruliuoja priekrantėse ir periodiškai rengia išpuolius prieš šiuos gyvius. Tai smagios ir labai rezultatyvios žūklės metas. 

Pakanka švystelėti mažytį juodą dviuodegį tvisteriuką, ir jis akimirksniu atakuojamas dryžuotųjų – tai vėlgi akivaizdus žuvų įpročio pavyzdys. Tačiau žuvys pasisotina ir liaujasi kibti. Kaip priversti pasyvias plėšrūnes griebti siūlomus masalus? Čia ir praverčia dirgikliai.

Minėtu atveju ešeriams pakako virš guminukų pritvirtinti spalvotus sukrių lapelius, ir dryžuotieji toliau kibo, tarsi iki tol nebūtų sočiai priėdę. Ši sistemėlė puikiai veikia ir visais kitais atvejais, kada žuvys maitinasi vangiai. Vadinasi, smalsumas ir dirginantys veiksniai kartais nugali įpročių jėgą, su tuo negalima nesiskaityti, bet griebtis tokių masalų verta tik tuomet, kada įprasti masalai dėl įvairių priežasčių nuvilia. 

 


Kaip tik įpročių anglų ichtiologas Martinas Stradleris aiškina tą faktą, kad taikiosios ir būtent karpinių šeimos žuvys noriai minta tuo, ko niekada nebuvo natūralioje aplinkoje, pavyzdžiui, grūdais, kruopomis, duona, tešla ir panašiai. Žmonių įpratintos žuvys noriai ėda šiuos produktus, ir žvejai puikiai tuo naudojasi. Įpročio stoką galima paaiškinti tai, kodėl upių kuojos prasčiau kimba ant kukurūzų, bet daug mieliau griebia kviečius ar perlines kruopas. Žodžiu, kuo dažniausiai žvejai jaukina ir gaudo, ant to žuvys geriau ir kimba. 

Ne vienam iš mūsų yra tekę patirti akibrokštą, kada vietiniai žūklautojai, net ir prisėdę žvejoti šalia, visa galva pralenkia atvykėlius. Rodos, gaudai tokiu universaliu masalu kaip musių lervos, tuo tarpu vietinis lupa klumpinius mekšrus, ant kabliuko užkabinęs ruginės duonos minklę, tau palikdamas vien delno dydžio mailių. 

O pasikalbi ir paaiškėja, kad žmogus šioje vietoje nuolat jaukina žuvis duonos trupiniais ir mirkytomis plutomis, prie ko žuvys ir įprato! Vienaip ar kitaip, o žuvų įpročių galios negalima ignoruoti, jei norite sėkmingai žvejoti. Ji gal kiek ir mistiška, bet patvari ir mažai kintanti, todėl mums, žvejams, reikšminga.

Nerijus Rimkūnas