Iš tiesų turiu pripažinti, jog mažus vandens telkinius mėgstančiam žvejui persikraustymas į dideles upes ar ežerus – tikras išbandymas. Upeliūkštyje viskas kaip ant delno – kiekviena duobutė, kiekvienas slenkstis puikiai matomas, o štai, tarkim, upių tėvo – Nemuno platybėse neaišku nei kur eiti, nei ką gaudyti, ypač jei rankose – delikatus įrankis. Taip iš pat pradžių buvo ir man, nors didelėse upėse gaudydavau gana dažnai (aišku, kur kas galingesniais spiningais). 

Bet pirmąkart ten atsidūręs su liaunučiu spiningėliu patyriau visišką fiasko: ne tik kad nieko nesuviliojau, bet dar turėjau stebėti, kaip šalimais kolegos traukė visai neblogus žuveliokus vos ne kas antru metimu. Po to nesėkmingo karto padariau sau išvadas, ir rezultatai tapo kone stulbinantys. O, pasirodo, reikia ne tiek jau ir daug – tik gero pasiruošimo, tinkamos žūklavietės, na, ir, žinoma, truputėlio sėkmės.

Pirmas ir būtinas tokios žūklės atributas – bridkelnės. Ir neklausykite tų, kurie mano priešingai. Net jei upėje vandens lygis nėra aukštas, vis tiek verta neatsisakyti šio, kartais ne visiškai patogaus balasto. Žūklaujant ultralight kotu, ir ypač didelėje upėje, tikrai tenka nemažai pabraidžioti. Žiūrėk, tai brangus vobleriukas pasigauna tvirtesnę vandenžolę, tai surandi perspektyvią salą vidurupyje, tai išvysti kiek toliau dūkstančius salačius ir stengiesi iki jų prieiti kuo arčiau. O kur dar svaresnis laimikis – kartais ir paskui jį tenka pabėgioti, valas juk plonas...

 


Paskutinį kartą tokio mano „pasivaikščiojimo“ kaltininkas buvo visai neblogas šlakys. Gražuolis minnow tipo medinį vobleriuką atakavo ties susiformavusiu akmenų liežuviu. Kibo išties įspūdingai – žuvis iškart metėsi pasroviui, ir teko tiesiogine to žodžio prasme bėgti paskui ją tiek pakrante, tiek vandeniu. Valas nepritaikytas tokioms žuvims, kotelis iki 7 g užmetimo – gaudyti malonumas neišpasakytas. Su laimikiu kovojau geras 20 minučių... 

Neatlaikė segtukas. Jo visiškai nekaltinu – ne tokiai žvejybai šis karabinas skirtas. Net neįsivaizduoju, kokia būtų buvusi mano veido išraiška, jei būčiau stovėjęs su paprastais guminiais ilgaauliais batais: matyt, bejėgiškai tektų stebėti, kaip sparčiai senka visa valo atsarga...

Norėčiau šiek tiek pakalbėti ir apie kotus. Žinoma, turint vieną vienintelį ultralight klasės įrankį, pasirinkimo kaip ir nelieka. Gaudoma tuo, kas yra. Vis dėlto, didelis vandens telkinys turi savų ypatumų, ir nieko čia nepakeisi. Tik noriu atkreipti jūsų dėmesį, jog šįkart orientuojamės į salačius, šapalus, meknes ir kitas kiek didesnio kalibro žuvis. O toks gaudymas gerokai skiriasi nuo, tarkim, aukšlių spiningavimo Nr. 000 sukriukėmis.

Pirma, svarbu spiningo ilgis. Įprasta, jog labai lengvos klasės spiningėlis paprastai neviršija 2,1 m ilgio. Rodos, toks ilgis tinka tik upėtakiniams upeliams. Visgi, pasirodo, šio ilgio gali visiškai pakakti ir mūsų didžiosiose upėse. Baimintis dėl mažo užmetimo atstumo neverta – turim bridkelnes, turim plonų valų – smulkus masalas nuskris ne taip jau arti.

  


Kitas tikrai reikšmingas faktorius, kaip aš vadinu, spiningo savybė – gerai skraidinti vilioklį. Ir štai čia, nepagailėjus pinigų ir investavus kiek daugiau, galima gauti išties liaunutį, bet fantastiškai lengvučius masalus (ypač voblerius) metantį spiningėlį. O tokiais įrankiais, ne paslaptis, garsėja žymios Japonijos bei Amerikos firmos. Jų produkcija šiuo metu sulaukia išties nemažo susidomėjimo.

Žinoma, negaliu kategoriškai teigti, jog tik brangus gaminys garantuoja puikias koto savybes. Ir tarp ekonominės klasės įrankių galima atrasti tikrų perliukų. Tik bėda, jog paieškos užtrunka tikrai ilgai ir kartais net visą amžinybę – tokių meškerykočių mūsų šalyje nėra daug. Keista, nes paklausa, kiek pastebiu pastaruoju metu, – gana ženkli.

Antra svarbi spiningo charakteristika yra akcija. Šiaip jau esu mėgėjas gana „lėtų“ kotų, tačiau gaudyti tokiose upėse kaip Neris, ypač su sukriukėmis, gana sunku: srovė tokį spiningą gerokai išlenkia. O jei dar prisiminsime, jog paprastai šapalas atakuoja gana aršiai ir staigiai – nieko kito nelieka, kaip tik rinktis greitos ar labai greitos akcijos kotą (jo linksta tik viršūnėlė). Visgi kartais ir tai negelbsti: storasprandis jau tokio būdo – kerta dažnai, bet užkirtimas – ne visados efektyvus. Taigi, šitokiai žvejybai renkamės apie 2,1 m ilgio, greitos akcijos kotą.

 


O kaip su užmetimo svoriu? Jis dažnai varijuoja priklausomai nuo konkrečių sąlygų. Visgi, mano manymu, kartais (žinoma, ne visada) gana gerų įrankių galima rasti ir vos vos peržengus ultralight klasės ribas (daugelio autoritetų nuomone, labai lengviems spiningams priskiriami kotai iki 5–7 g užmetimo). Paprastai tai spiningai iki 8–10 g (galima juos laikyti tarpiniu variantu tarp light ir ultralight). Visgi, kaip jau esu minėjęs ankstesniuose straipsniuose, aklai pasitikėti deklaruojamu užmetimo svoriu neverta. Reikia, kaip sakoma, kad kotas prie rankos liptų. 

O dėl skonio nesiginčijama. Be abejo, pateikiau tik bendro pobūdžio rekomendacijas, kurios, manau, labiausiai atspindi tuos parametrus, kurie yra svarbiausi spiningaujant lengvais masalais didesnėje erdvėje.

Daug prieštaringų nuomonių kyla ir dėl valo. Šiuo atveju aš siūlau rinktis paprastą monofilamentinį. Galbūt pinta gija ir tvirtesnė (dėl to prarandama kur kas mažiau masalų), plonesnė, tačiau jei kotas standus – susidaro mažai elastinga sistema, kuri dar ir trukdo varginti didesnę žuvį. Pabūsiu nepopuliarus – renkuosi 0,14–0,16 mm storio monofilamentinį valą. 

Pastaruoju metu netgi linkstu į storesniojo pusę – taip daug daugiau šansų suvaldyti srovėje dūkstantį laimikį. Tik patariu keletą kartų pažvejojus patikrinti, ar valas stiprus, – vanduo ir akmenys savo negailestingą darbą atlieka gana greitai.

 


Aha, spiningas su nedidele rite yra, masalų dėžutė taip pat vietoje, bridkelnės automobilio bagažinėje – metas traukti į žūklę. Vykdamas su ultralight spiningu prie didžiųjų mūsų krašto upių, masalų pasiimu tikrai daug. Nors tai ir nėra patogu (nueiti tenka ne vieną kilometrą braunantis vandenžolių labirintais, šokinėjant per bebrų urvus ir t. t.), bet pastangos duoda gerų rezultatų. 

Niekuomet, važiuodamas, tarkim, prie Neries ar Nemuno, nesiorientuoju į tam tikrą žuvų rūšį. Žinau upių ruožų, kuriuose yra ir duobių, ir rėvų, ir žolėtų įlankėlių. Ir negi žmogus gali ramia sąžine gali praeiti tokias vieteles, nė karto neužmetęs?.. Skirtingos vietos – skirtingi ir masalai. Nesivaikau madų gaudyti tik vienos rūšies viliokliais. Kiekvienas turi savo laiką, vietą, paskirtį.

Remdamasis savo patirtimi, turiu pastebėti, jog puikia žūkle gali mėgautis tik tada, jei surandi žuvų laikymosi vietas. Kitais atvejais galima pasitenkinti tik atsitiktiniu radiniu. O toks niekuomet nebus gausus. Ne paslaptis, kad žuvys upėse migruoja atsižvelgdamos į vandens lygį. Todėl visada tai būna pirmas dalykas, kuris lemia mano tolimesnę spiningavimo taktiką.

Bus daugiau,

Nerijus Rimkūnas