Bet kokiu atveju seniau ilgesni spiningai ir ilgesni kotai buvo įprastas dalykas, net vartotas terminas „dvirankiai“, nes metant ar traukiant dažnai dirbdavo abi meškeriotojo rankos. Kodėl naudota būtent tokia įranga, galima paaiškinti. 

Anuomet dominavo vadinamasis „paprastas“ masalo traukimas, kadangi buvo spiningaujama praktiškai vien metaliniais masalais: vartiklėmis, pjautinėmis blizgėmis, pilkeriais, sukriukėmis. Visi jie, išskyrus sukriukes, yra palyginti sunkūs, tokius vilioklius žvejai paprastai stengdavosi toli užmesti, greičiau traukti, todėl labiausiai paklausūs buvo didesnio testo ir ilgesni įrankiai. O iš valčių spiningaudavo tais laikais nedaug meškeriotojų, valtys labiau buvo reikalingos velkiavimui, kur tinkami ir vidutinio ilgio meškerykočiai.  

Dabar bendras įrankių ilgis mažėja, faktas, kad trumpėja ir kotai. Vėlgi įtakos turi sąlyginai neseniai atsiradę, bet labai greitai išplitę masalai ir į pirmaujančias pozicijas išsiveržę kiti spiningavimo būdai, tokie kaip džigavimas, tvičingavimas, gaudymas itin smulkiais dirbtiniais viliokliais ir panašiai. Čia jau reikalingas subtilesnis masalų pravedimas, kuomet vilioklių animaciją apsprendžia arba gerokai pakoreguoja pats žvejys. O geriausiai tam tinka trumpesni spiningai.

 


Įdomu tai, kad aukštesni žvejai paprastai renkasi ir ilgesnius spiningus (fiziologiniai ir psichologiniai dalykai), nes su tokiais jiems žvejoti yra patogiau. Nors, regis, turėtų būti priešingai – ūgio stygių kompensuos ilgesnis įrankis, ypač, jei žuvauji įsibridęs. Paradoksas, bet jaunoji žvejų karta visa galva, jei ne dviem, yra aukštesni už savo tėvus ir senelius, tačiau jie prioritetą teikia būtent trumpiems spiningams.

Tos pačios serijos skirtingų ilgių modeliai bus su nevienodo ilgio rankenomis, nes tokios proporcijos turės reikšmės įrankio balansui ir elementariam patogumui. Visgi ilgesnis to paties testo kotas turi savų privalumų. Jis leidžia atlikti tolimesnius metimus ir su tuo, manau, nesiginčys niekas. Kaip ir sakiau, ilgu spiningu patogiau dirbti dviem rankomis, ypač kai reikia toliau užmesti ar kontroliuoti masalą srovėje. 

Nors tai galima laikyti ir kaip negatyvų faktą – juk užimtos abi rankos. Tačiau traukiant stambesnes žuvis ilgesnis spiningas suteikia galimybę jas patikimiau varginti, o ilgesnis kotas leidžia laimikį geriau ir be didelių pastangų kontroliuoti – rankena tvirtai remiasi į riešą, todėl ranka ne taip smarkiai pavargsta.

 


Tačiau didesnis rankenos ilgis turi ir minusų. Ilgas kotas trukdo manevruoti, ypač tam tikrose vietose – tarp krūmų, medžių, žuvaujant nuo stataus kranto ar iš valties. Jis dažniau kliūva už drabužių, gali remtis į šoną ar kitą kūno dalį, kada to nereikia. Ne visada patogu atlikti ir tikslius, trumpus metimus.

Tad trumpas kotas šiuo atžvilgiu patogesnis. Jis pasižymi tikslesniu užmetimu, geresne masalo kontrole nedideliame nuotolyje, ypač kai naudojami aktyvūs traukimo būdai. Tos pačios serijos trumpesnis spiningas bus jautresnis, greičiau sureaguosime į kimbančią žuvį ir operatyviau pakirsime. Tačiau pasikartosiu, prarandamas „sverto“ efektas ir toli užmesti masalą taps sudėtingiau, o traukiant stambesnes žuvis greičiau ims mausti rankų, pečių raumenis.

Balansas yra vienas iš tų dalykų, kurio nepastebėsi tol, kol nepaimsi spiningo į rankas. Ir būtent kotas čia vaidina labai svarbų vaidmenį. Ir tikrai jis nebūtinai turi būti kuo lengvesnis – tiesiog rankena atsveria likusią blanko dalį ir taip spiningas subalansuojamas. 

 


Esu ne kartą matęs, kaip kai kurie spiningautojai žūklės parduotuvėse tikrina spiningo balansą – padeda įrankį ant ištiestų dviejų pirštų ties ritės laikikliu ir žiūri, ar tokioje padėtyje spiningas išlaikys horizontalią padėtį. Nemanau, kad šis būdas patikimas, kadangi dar teks tvirtinti ritę. O ji gali būti įvairios masės, dydžio, konstrukcijos, nors bet kokiu atveju ritės būgnelis, kuris nukreiptas į blanko viršūnės pusę, yra sunkesnis už likusią neinercinės ritės dalį, plius ant būgnelio vyniojama nemažai valo, kuris irgi turi atitinkamą svorį.

Faktas, jog pilnai sukomplektuoto spiningo balansas juntamas labai aiškiai. Jei įrankio masė „pasislinkusi“ į priekį, spiningas verčia riešą papildomai dirbti, raumenys būna nuolat įtempti. Gerai subalansuotas spiningas atrodo lengvesnis nei yra iš tikrųjų, nes nereikalauja nuolatinės įtampos, norint išlaikyti viršūnę reikiamoje padėtyje. Ir čia vėl grįžtu prie ankstesnių savo minčių – koto atsvara likusiai spiningo daliai yra kone balanso pagrindas, todėl rankena nebūtinai turi būti lengva, dėl ko, suprantama, ir pats įrankis nebus pieštuko svorio.

 


Žodžiu, labai dažna klaida yra vertinti tik bendrą spiningo svorį. Lengvas spiningas dar nereiškia, kad juo žvejodami nepavargsite. Jei balansas prastas, net ir toks įrankis „pakirs“ rankas labiau nei sunkesnis, bet teisingai subalansuotas. Galbūt aš čia per daug dėmesio skyriau spiningams, nukrypdamas nuo pagrindinės temos – jų koto, tačiau viskas, ką rašiau, yra tarpusavyje glaudžiai susiję.

Reikia turėti omenyje, kad koto storis ne visada susijęs tik su pačia rankena ar jos medžiaga. Jį lemia ir viso blanko forma – tai, kaip jis nuo galo iki viršūnės siaurėja. Vieni blankai nusmailėja ryškiai: viršūnė būna labai plona, o kotas gana storas. Kiti siaurėja tolygiau, todėl blanko diametras per visą ilgį mažiau kinta, vizualiai nejuntamas didelis skirtumas tarp viršūnės ir galinės dalies. Pastarasis variantas labiau būdingas šmaikštesniems moderate ar slow modeliams, nors tai nėra absoliutus faktas.

 


Dėl to rasime modelių, kada net ir neilgas, jautrus, nedidelio testo spiningas turi palyginti storoką kotą. Tai nereiškia, kad toks įrankis „grubus“ ar nejautrus – tiesiog taip suformuotas jo blankas. Bet gali būti ir priešingai – blankas atrodo „vientisesnis“, bet ne itin jautrus.

Tokiais atvejais dažnai pritaikomos „dvigubos“ rankenos. Tai leidžia sumažinti medžiagos kiekį toje vietoje, kur blankas ir taip yra storiausias, be to, šiek tiek koreguoja bendrą įrankio svorį bei padidina jautrumą. Tačiau tai – tik vienas iš būdų derinti konstrukciją su balansu, o ne tiesioginė storėjančio koto priežastis.

Koto forma ir ergonomika iš pirmo žvilgsnio atrodo smulkmena, bet praktiškai tai vienas labiausiai juntamų dalykų (prisiminkite: „spiningas prilipo prie rankos“). Ir išties rankenos storis turi tiesioginę įtaką spiningo laikymui, o juk jį, kitaip nei dugninę ir neretai plūdinę meškerę, praktiškai nepaleidžiame iš rankų visą žvejybą. Per stora rankena vargina, nes pirštai negali tvirtai jos sugniaužti, o per plona bus mažiau jautri, kadangi teks labiau lenkti pirštus į delno vidų, norint stabiliai laikyti spiningą rankoje. 

 


Kita vertus, nėra vieno idealaus ar universalaus varianto, nes daug kas priklauso nuo žmogaus delno ir pirštų dydžio, žvejų įpročių laikyti spiningą. Gal paskutinioji frazė skamba keistai, tačiau, tarkim, aš įpratęs kotą suimti delnu ir apglėbti keturiais pirštais, o smilių laikau ištiestą ir spaudžiu prie blanko (labiau juntami meškerykočio virpesiai). 

Esu matęs spiningautojų, kurie savo įrankius laiko suėmę rankeną antru ir trečiu pirštu, o delnas tokiu atveju labiausiai gniaužia rankenos viršutinę dalį. Yra kas kotą suima labai tvirtai – tarsi savo geriausio draugo ranką. Dar įvairesnių įrankio laikymo variacijų galima pamatyti pas žvejojančius avižadrėbiu, kuomet kelių gramų užmetimo svorio spiningėliu smulkius masalus tenka virpinti kaip poledinėje žūklėje. 

Koto forma taip pat skiriasi. Vieni kotai būna tiesūs per visą savo ilgį, kiti – šiek tiek „kūginiai“, pasitaiko su nedideliu pastorėjimu per rankenos vidurį (suprantama, turiu omeny vientisą kotą), dar kiti – su išformuotomis vietomis pirštams. Skirtumai nedideli, bet jie net labai juntami, ypač kada ilgai pažvejoji. Tiesi rankena universalesnė, kūginė leidžia geriau apglėbti ją delnu, profilinės formos gali būti net labai patogios, bet ne visiems, nes žmonių pirštų ilgis, storis, delno apimtis yra skirtingi. 

 


Gal labai nenukrypsiu nuo temos, tačiau berašydamas straipsnį prisiminiau, kaip sykį vieno žvejo paprašiau papozuoti žurnalui „Žūklė“ su ką tik ištrauktu laimikiu. Tas dvimetrinis vyrukas turėjo ližės dydžio plaštakas, o jo pirštai buvo du sykius storesni ir pusantro karto ilgesni nei maniškiai, nors mano ranka irgi ne moteriška. 

Tos nuotraukos taip ir nepublikavau žurnale, nes 2,5 kg salatis spiningautojo gniaužtuose atrodė tarsi puskilograminis jauniklis. Nejau rašysi po nuotrauka, nurodydamas visus dabar paminėtus niuansus. Čia aš suku link to, jog vyrukui su tokiais delnais avižadrėbiui išsirinkti tinkamą spiningą būtų labai sudėtinga vien dėl rankų „konstrukcijos“.

Baigdamas straipsnį pasakysiu, kad galutinis spiningo koto pasirinkimas priklauso nuo daugelio dalykų, kuriuos kiekvienas spiningautojas vertina personaliai. Vienam žvejui svarbiau patogumas ir masalo kontrolė, kitas labiau vertins įrankio balansą ar bus ištikimas savo seniems įpročiams. 

Romualdas Žilinskas