Mes jau įpratome spiningus (o ir kitas meškeres) vadinti kotais. Nors pats žodis nėra naujas, tačiau žvejų akyse jis įgyja kitą prasmę – faktas, jog tai yra meškerykočio trumpinys. Bet tuomet rašant ir kalbant susiduriama su kita problema – kiekvienas meškerykotis turi tikrąjį savo kotą, t. y. tą meškerės dalį, už kurios laikomas spiningas, plūdinė, dugninė arba muselinė, čia tvirtinama ir ritė, jei, suprantama, jos reikia. 

Minėtą meškerės dalį galima vadinti dar ir rankena, visgi, bent jau man, šis žodis skamba keistai, neįprastai, nes išsyk asocijuojasi su durų rankena. Bet čia niuansai, žvejui svarbiausia yra susiorientuoti, apie ką kalbama. O straipsnis ir bus apie spiningo kotą (toliau straipsnyje jį taip ir vadinsiu), nes šia tema kalbama labai retai. Taigi sudėliojam dabar viską į savo vietas.

Pirmoji koto funkcija yra laikymas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo – na, koks skirtumas, kada vienam ar kitam spiningavimo būdui reikia konkretaus užmetimo svorio, ilgio ir akcijos įrankio modelio. Tačiau būtent nuo koto formos, storio ir medžiagos priklauso, ar spiningas „prilips“ prie rankos. Ilgiau žvejojant tai tampa itin aktualu, kadangi patogi rankena leidžia laikyti meškerykotį natūraliai, be įtampos, o nepatogi verčia nuolatos prisitaikyti ir vargina.

 


Antroji funkcija – spiningo (ir kartu masalo) kontrolė. Juk rankos judesiai kotu perduodami į tolimesnę blanko dalį, po to – į valą ir į masalą. Tai aktualu ne tik traukiant laimikį, bet ir pakertant kimbančią žuvį. Kuo stabilesnis ir betarpiškesnis ryšys tarp rankos ir meškerykočio, tuo tiksliau galima animuoti viliokliu, jį visokeriopai valdyti ir laiku sureaguoti į kibimą. Be abejo, kas liečia jautrumą blankas čia bus svarbiausias veiksnys, tačiau kotas – blanko dalis.

Trečioji funkcija, dėl kurios pastaruoju metu spiningautojai tiesiog pametę galvas, – jautrumas. Sakysite, prie ko čia spiningo kotas? Pagrįsiu – žuvies kibimas, masalo darbas ir jo sąlytis su dugnu ateina per blanką, tačiau galutinis pojūtis formuojasi būtent ten, kur meškeriotojo ranka gniaužia spiningo kotą. 

Yra šioks toks niuansas, nes visa tai, ką išvardijau, galima matyti per kai kurių spiningų viršūnėles, ypač kada spiningai yra „minkštesni“ – moderate ar slow akcijos. Tačiau net ir tokiems meškerykočiams pageidautinas jautrumas, kadangi nuolat spoksoti į spiningo viršūnę, tai būtų beveik tas pats, kaip žvejoti dugnine.

 


Ketvirtoji funkcija, kurią žvejai akcentuoja mažiausiai, yra balansas. Kotas tiesiogiai veikia įrankio svorio centrą. Net ir pats lengviausias spiningas vargins, jei jo masė sukoncentruota priekyje ir meškerykotį visada tenka laikyti įtempus riešą. Dėl to kartais kotai sąmoningai daromi sunkesni arba net papildomai pasunkinami. Papildomus svorius galima išsiimti ir vėl įsidėti, nes bendram įrankio balansui reikšmę turi ir ritė. Tokie keičiami svarmenys būna, tarkim, Tict modeliuose, jie pažymėti kaip Adjustable Balance System arba tiesiog Balance Weights. 

Pavyzdyje matote, deja, tik seną foto, nes gerai neužsukau koto kaiščio, todėl dabar mano „ešerinis“ Tict Inbite yra su raudonu minkšto plastiko galu (tiko pagal matmenis, tik spalva, deja, ne kažin kokia) ir be papildomo svorio. Pasimokiau, todėl Tict Ice Cube rankenos galas priveržtas kone „mirtinai“.

Kaip penktą funkciją veikiausiai galima būtų pridėti dar ir masalo užmetimo nuotolį bei taiklumą, nes kotas vienaip ar kitaip visa tai įtakos. Prie šių niuansų straipsnyje dar grįšiu, o dabar galiu pasakyti tiek, kad gamintojai modeliuodami spiningus konkrečiam žūklės būdui, net konkrečių žuvų gaudymui, į šiuos dalykus atsižvelgia. Beje, masalą ne visada reikia mesti labai toli (tarkim, tvičingaujant). O taiklumą daug lemia ir blanko akcija, žiedelių plotis, išdėstymas ir dar daug detalių, prie kurių galima priskaityti netgi žvejo manierą užmetinėti vilioklį, jo patirtį ir panašiai.

 


Laikui bėgant medžiagos, iš kurių gaminamos meškerykočių rankenos, keitėsi, bet jų esmė liko ta pati – kotai privalo būti patogūs, gerinti masalo pravedimo bei užmetimo kontrolę, padėti jausti, kas vyksta vandenyje. Ilgą laiką vienintelis pasirinkimas buvo kamštis, apie visokias gumas ir plastikus net nekalbu, nes tai žemiausios klasės gaminiai. 

Kaip žinote, kamštis yra lengva, pakankamai šilta (tiesiogine ir perkeltine prasme), maloni rankai medžiaga. Ir dar sąlyginai jautri, na, bent jau minimaliai „gesinanti“ blanko virpesius, nes, kaip minėjau, kotas yra blanko dalis, tik „apvilkta“ šiuo atveju kamščiu. 

Kamštis turi ir savų minusų, kuriuos anksčiau ar vėliau žvejai pamato: dėvisi, gali skilinėti, trupėti, o svarbiausia – jo kokybė labai nevienoda. 

Aukščiausios klasės kamštis tankesnis, jame mažiau ertmių ir yra tvirtesnis. Rankena ilgainiui gali patamsėti (žvejyboje rankos ne visada švarios, jos susitepa žuvies gleivėmis, delnai prakaituoja, nuolat drėksta nuo vandens), bet kamštis išliks mechaniškai nepažeistas ir kotas nenusidėvės. Jis jautresnis, nes šiek tiek kietesnis – tarsi labiau „suspaustas“. Toks dažniausiai būna brangus portugališkas kamštis, kuris naudojamas elitiniuose spininguose. 

 


Prastesnės kokybės kamštyje yra daugiau porų, todėl teoriškai jis turėtų būti lengvesnis. Tačiau gamyboje jos užpildomos specialiu glaistu, nes kitu atveju rankena būtų grublėta. Laikui bėgant tas užpildas gali ištrupėti ir tokie kotai greičiau praras išvaizdą ir vis tiek taps nelygūs. 

Kamštinės spiningų rankenos – ne pats geriausias pasirinkimas kai kuriems žūklės būdams. Pavyzdžiui, velkiaujant, kuomet spiningai statomi į stovelius, kamštis gauna nuolatinį spaudimą vienoje vietoje ir gali skilti ar trupėti. Tai ypač aktualu jūroje, nes sūrus vanduo dar labiau spartina šiuos procesus. Dėl šios priežasties tokiai žūklei dažniau pasirenkamos kitokios medžiagos.

Manau, nenukrypsiu nuo temos, jei tarsiu kelis žodžius apie kotų taisymą. Rašydamas šį straipsnį specialiai paskambinau gerai Vilniaus meškeriotojams žinomam ričių ir meškerykočių meistrui Gintautui Stančikui, kuris maloniai sutiko pakomentuoti kai kuriuos spiningų remonto niuansus. 

 


Pasak Ginto, būna atvejų, kai žvejai bando patys tobulinti rankenas – sumažinti jų storį ar tiesiog „pasilengvinti“ kotą. Jei kotas kamštinis – tai įmanoma, tačiau praktiškai viskas priklauso nuo kamščio kokybės. Tankus, aukštesnės klasės kamštis šlifuojasi tolygiai, leidžia daug lengviau išgauti norimą formą. Prastesnės kokybės, su daug porų ar užpildų, pradeda byrėti, atsiveria ertmės, ir vietoj pagerinimo kotas tiktai sugadinamas. Svarbus ir pats apdirbimas – reikia tinkamo rupumo švitrinio popieriaus, įrankių, o be patirties lengva persistengti. Dažniausiai kotas sugadinamas ne spiningaujant, tačiau bandant jį „pagerinti“.

Iš esmės, jei žmogus turi patirties elgiantis su atitinkamomis medžiagomis (tarkim, dirba staliumi), šie darbai dar gali pavykti. Tačiau remiantis vien tik internete matytais patarimais rizika didelė – ypač jei nežinoma, kokios kokybės kamštis panaudotas konkrečiame spininge. Todėl neturintiems įgūdžių žvejams verčiau palikti kotą tokį, koks jis yra.

Kita vertus, nejau išmesi spiningą arba bėgsi pas meistrą, jei įrankio kotas tik vos pažeistas. Kuomet kamštis nedaug aptrupa, galima (ir būtina, nes kamščio trupėjimas „plėsis“) šį nesklandumą susitvarkyti pačiam. Yra vienas paprastas, bet pakankamai patikimas variantas – užklijuoti susidariusias ertmes. 

Tam tinka smulkios kamščio dulkės, kurias švitriniu popieriumi ar smulkaus rupumo dilde nusitrinsite nuo kokio seno kamščio gabalo, jos galimai susidarys ir bandant šlifuoti sugadintą rankeną. Dulkes reikia sumaišyti su klijais. Tam tinka vandeniui atsparūs paprasti medžio klijai arba epoksidinė derva, tik su ja reikia atsargiau, nes sustingęs epoksidas būna kietas.

 


Žodžiu, tuo mišiniu užtepate pažeistą vietą, laukiate, kol sustings, ir po to lengvai pašlifuojate smulkiu švitriniu popieriumi, kad išlygintumėte paviršių. Vizualiai kotas neatrodys kaip naujas, bet laikys, ir kamštis toje vietoje daugiau nebetrupės. 

Jei kamštinis kotas pažeistas stipriau, tą vietą geriau tik šiek tiek „palyginti“ – nušlifuoti, kad neišsikištų kliūvantys už delno kamščio kraštai. Tačiau toks pataisymas veikiausiai bus tik laikinas – prireiks „kapitalinio“ remonto.

Dabar tarsiu kelis žodžius apie kai kurias tendencijas. Kamštiniai kotai būdingesni seniems spiningų modeliams arba toms firmoms, kurios ir šiuo metu išlieka konservatyvesnės. Tai nėra nei gerai, nei blogai – tiesiog toks mano pastebėjimas. O konservatyvios šiuo atžvilgiu amerikietiškų spiningų gamintojos, tarkim, St. Croix, G. Loomis, Lamiglas – dauguma jų modelių turi kamštines rankenas, kai tuo tarpu Japonijos bendrovės labiausiai linkusios gaminti spiningus su EVA kotais. Bet apie tai – kitoje šio straipsnio dalyje... 

Laukite tęsinio

Romualdas Žilinskas