Ypač šią vietą pamėgo ilgaūsiai šamai, juoba kad prie dešiniojo, molėto ir stataus kranto yra kelios gilios sietuvos, kuriose ir tūno šie plėšrūnai. Kasmet čia sugaunama keliolika įvairaus dydžio šamų – didžiausias svėrė 18 kg. Pamėgę šią vietą ir salačiai, tad ne vienam jų medžiotojui teko atsisveikinti su geriausiomis blizgėmis, nes jas sugriebę ilgaūsiai be sustojimo skuodžia į savo slėptuves prie kito upės kranto ir jį pažaboti plonu salatiniu valu jokios vilties. 

Priešais „Achemą”, tarp dviejų piliakalnių prasiveržęs, į Nerį savo vandenis plukdo Lokys – upelis, ne taip seniai garsėjęs savo upėtakiais. Vėliau ant jo buvo pastatytos užtvankos ir dabar tyvuliuoja du tvenkiniai, kuriuos nuomoja vietinis MŽD skyrius. Juose galima sugauti lydekų, kuojų, ešerių, karpių, o didžiajame, Beržų tvenkinyje, ir karšių. Abiejuose dabar daug vėžių. Pavasarį Lokio žiotyse ir aukščiau, iki pirmos užtvankos, gerai kimba kuojos, sidabriniai karosai, žiobriai, šapalai. 

Vaizdingas ir dešinysis Neries krantas – upė priartėja prie stačios, ąžuolais, skirpstais apaugusios slėnio terasos. Aukščiau Lokio žiočių prasideda žuvingas ruožas iki pat Šventosios žiočių. Čia yra kas veikti ir spiningautojui, ir plūdininkui. Vėlgi dominuoja salačiai, šapalai, kuojos, karšiai, ešeriai, žiobriai. Geriausios žūklės vietos – prie dešiniojo kranto, nes prie kairiojo driekiasi ilgas seklus. Čia upės dugne yra keli gilūs grioviai, riogso dideli rieduliai, kur mėgsta tūnoti lydžiai, o per migraciją pailsėti sustoja lašišos, šlakiai.

 


Prieš Šventosios žiotis Neris daro staigų posūkį į pietryčius. Dviejų upių sandūroje, prie dešiniojo Neries kranto, yra dvi gana gilios sietuvos, kuriose plaukioja kuojos, karšiai, šapalai. Aukščiau jų upė plačiai išsilieja, apeidama dvi salas – didžiąją ir mažąją. Sraunumose prieš jas ir tarp jų plaukioja ūsoriai, strepečiai, pasitaiko kiršlių, o ramumose žemiau jų dūksta salačiai. 

Toliau, iki pat Venecijos (turime ir tokį, bet ne vienintelį – Jonavos rajone yra Paryžius, Londonas ir net visa Šveicarija, vos per kilometrą nuo kelio Kaunas–Zarasai) kaimo, tiksliau – buvusio, Neris teka gana ramiai, tik prieš seną žvejų kaimą Salininkus daro vingį, atrodo, vien tik tam, kad išgręžtų, meškeriotojų džiaugsmui, kelias žuvingas sietuvas, kurias pamėgo ne tik tradicinės žuvys: kuojos, karšiai, šapalai, ešeriai ir lydekos, bet šamai, kurie čia gyvena nuolat ir veisiasi, nes labai dažnai sugaunami 1–2 kg šamukai ir solidūs 10–12 kg ilgaūsiai.

 


Ypač jie pamėgę sietuvą kairiajame Neries krante prie „Achemos” vandens siurblinės. Jos pakraščiuose aukšles mėgsta medžioti ir salačiai. Jei prie siurblinės veda pravažiuojamas kelias, tai sietuvą prie Salininkų pasiekti nėra lengva, nes reikia padaryti kone 40 km lanką, kad per tiltą ties Upninkais peršoktume Šventąją ir jos kairiuoju krantu, pro pilkapius vingiuojančiu keliu, sugrįžtume prie santakos ir Salininkų. Beje, prie šio kaimo archeologai yra užtikę akmens amžiaus žmonių gyvenvietę. 

Yra ir trumpesnis kelias – susišaukti su salininkiečiais, kad šie valtimi perkeltų į kitą krantą. Salininkai – tipiškas žvejų ir sielininkų kaimas: senosios trobos savo seklyčių langais žiūri į upę. Deja, senų meškeriotojų nebeliko, nyksta ir kaimas.

Besigrožėdami vaizdingais krantais, susikovę su salačiu ar šamu ties Venecija ar Salininkais, baikite savo pažintį su šia Neries atkarpa ir keliausime toliau...

 


Čia Lietuva prasidėjo...

Aukščiau Salininkų yra dvi lėkštos salos, tarp kurių veržiasi Neries srautas – tai Žirgo rėva. Čia pavasarį suplaukia neršti žiobriai.

Prieš karą ir pokario metais pakrantės gyventojai joje iš akmenų ręsdavo žemas pasagos pavidalo gaudykles – pabarus. Jų dugną nuklodavo švaraus žvyro sluoksniu. Į jas neršti suplūsdavo tokia gausybė žiobrių, kad dugno nesimatydavo. Pastatę pabaro žiotyse didelį samtį, į jį tiesiog kojomis sugrūsdavo žuvis. 

Kiekvienas pakrantės gyventojas visada turėdavo statinaitę sūdytų žiobrių ir silkių Kūčioms nepirkdavo. Žiobrių sugaudavo tiek, kad vežimais veždavo į Jonavos turgų. Dabar rėva taip pat šniokščia, Neris gena savo vandenis, tik žiobrių tuntai skystoki…

 


Žirgo rėva – ūsorių buveinė, tik joje sunku meškerioti, nes srovė labai stipri. Žemiau salų esančiuose duburiuose mėgsta sukinėtis salačiai, šapalai. Aukščiau salų Neris daro staigų vingį, regis, tik tam, kad galėtų gremžti aukštą šlaitą, kurio aukščiausiame taške buvo alkas – stabmeldžių lietuvių šventovė. Toji vieta taip ir vadinosi – Alkakalniu, vėliau, dėl gremžiamos stačios moreninės atodangos Griūvakalniu pramintas. 

Jo papėdėje buvo įsikūręs Čiūžų dvaras, kurio dabar tik liepų alėja belikusi. Šiuo metu dvarvietėje pastatyti nutekamųjų vandenų valymo įrenginiai, valantys kanalizuojamus Ruklos miestelio, kuriame įsikūrę kariuomenės daliniai, vandenis. Griūvakalnio papėdėje – gilus ir tamsus duburys, pamėgtas šamų, sterkų. Tik bėda: prieiti prie jo nėra lengva – status šlaitas, klampus molis ir beveik jokio atabrado. 

 


Todėl šamus patogiausia gundyti dugninėmis nuo priešingo lėkštesnio kranto. Šįmet čia jau sužvejoti keli 10–12 kg ilgaūsiai. Beje, aukščiau valymo įrenginių rinktuvo baigiasi nedidelė rėva ir vandens tėkmė sulėtėja. Tame ruože plaukioja beveik visos žuvys ir gerai kimba visus metus, netgi žiemą, jei Neris ledais nesukaustyta. 

Dažniausiai sugaunamos kuojos, šapalai, pasitaiko karšių. Tai vadinamoji auksinė vieta, kurioje žuvys kažkodėl mėgsta laikytis, o kitų, iš pirmo žvilgsnio dar geresnių plotų, vengia. Neris – ne išimtis. Tokių ruožų yra kiekvienoje upėje. 

Šioje upės atkarpoje galima žūklauti nuo abiejų krantų – į dešinįjį krantą persikėlus Vanagiškių kaimo gyventojo valtele. Toliau Neris gana rami, tik tarp Pagaigų ir Žemutinės Ruklos yra kelios salos, skaidančios upės srautą. Čia vėlgi žiobrių pamėgtos nerštavietės, plaukioja ūsoriai, šapalai. Tarpsalių srautuose pasitaiko suvilioti vieną kitą kiršlį, yra strepečių. Žemiau salų, kaip ir jų pakraščiuose, aukšles dažnai pagainioja salačiai. 

 


Aukščiau Ž. Ruklos yra jonaviečių sodai, čia pat „Achemos” poilsio namai – profilaktoriumas su gydyklomis, didele sporto sale, tad šį ruožą geriau apeiti, nes čia visuomet yra mėgėjų pasėdėti su meškere. 

Dešiniajame krante stūkso Padaigų piliakalnis, keletas pilkapių ir geresnės žūklavietės, tad keliaujančiam žuvautojui jis daug patrauklesnis, juoba kad aukštas krantas apaugęs pušynais, kuriuose rudenį gausu grybų. Aukščiau Padaigų Neris srūva tarp aukštų, pušynais apžėlusių šlaitų. Rėvos kaitaliojasi su ramesnės tėkmės plotais, tad visada galima rasti vietelę meškerei užmesti, blizgei palaidyti. Lydekų čia rečiau pasitaiko, bet salačiai ir šapalai – dažni žvejų laimikiai. 

Bus daugiau.

Ričardas Adamonis