Upės tarsi žmonės: gimsta, formuojasi, gyvena ir numiršta. Tačiau kitaip ne mūsų, upių gyvenimas ilgesnis tūkstančius kartų. Žinoma, begyvendamos jos keičiasi savaime arba dėl žmogaus veiklos – prisitaiko, antraip upių gyvenimas būtų gerokai trumpesnis. 

Šis pasakojimas apie Nerį. Neminėsiu, kokio ilgio tai upė, koks jos baseino plotas, kiek yra intakų ir panašių dalykų, viską galite rasti enciklopedijose ar Vikipedijoje. Tačiau to ir nereikia, nes žvejai į upes žiūri kitomis akimis. Beje, kiekvienas mato skirtingai. Taip daugiau nei prieš dvidešimt metų Nerį matė šviesios atminties Ričardas Adamonis – meškeriotojas, žurnalistas, žmogus, kuris daugiau nei kas kitas prisidėjo kuriant Lietuvos žvejybinį identitetą. Veikiausiai kai kurios šito straipsnių ciklo detalės pasikeitusios, galimai net ir upė ne tokia, kokia buvo anksčiau. 

Visgi esminiai dalykai Ričardo užrašuose išliko – tai upės vertinimas pro žvejybinę prizmę ir noras neplaukti pasroviui, tačiau kartais ir sustoti, apsižvalgyti, įvertinti ir, jei to reikia, pasukti prieš srovę. Veikiausiai todėl autorius savo pasakojimą pradeda ne nuo aukštupio, tačiau nuo Neries žemupio...

 

Neries žemupyje


Neris nuo ištakų iki žiočių skuba bėga į Nemuną. Net žemupyje ji nekeičia savo būdo, tik artėdama prie Kauno plačiau išsilieja seklioje vagoje. Nėra čia, kaip Nevėžyje, ruožų su giliomis vagomis, lėtai tekančiu vandeniu. Meškeriotojams bene įdomiausios vietos prasideda nuo Gaidelio – gražiausio akmens Neries vagoje, esančio žemiau Druskelės rėvos. Pasirinkti dera dešinįjį upės krantą, nes kairiajame plyti Salupių šilai, o aukščiau Šešuvos žiočių – kauniečių kolektyviniai sodai.

Geriausia pažintį su šiuo Neries ruožu pradėti nuo Plikakalnio – nuo jo viršūnės atsiveria nuostabūs Neries slėnio vaizdai. Vienas Plikakalnio šlaitas, kaip ir Kaukazo, nuslinkęs į upę ir atveria aukštas atodangas. Jei bandysite eiti jų papėdėmis, būkite apdairūs, nes kai kur jos sunkiai pereinamos, ypač pavasarį. Kylant krantu aukštyn teks praeiti pro Neries šlaite esančius kolektyvinius sodus. Nors čia žūklavietės gana gundančios, bet sustoti nedera – labai jau jos vasarą būna apgultos vasarotojų iš esančių sodų. 

 


Dugninėmis meškerėmis šiose vietose pavasarį srovėje neblogai kimba žiobriai, ūsoriai, ramesniuose užutėkiuose – kuojos, pasitaiko karšių. Vasarą čia spiningais galima sugauti salačių, šapalų. Pastarieji neblogai kimba žvejojant pusdugninėmis ir plūdinėmis, naudojant augalinius masalus.

Už kolektyvinių sodų prie vandens priartėja status Neries šlaitas, apaugęs medžiais ir krūmais, o toliau prasideda dirbami laukai, trobesiai. Tai Mikuliškių (Mykoliškių, Mikeliškių) kaimas prie to paties pavadinimo buvusio Mikuliškių dvaro, iš kurio telikęs vienas raudonų plytų pastatas – svirnas ir liepų alėja. 

Neris ties Mikuliškiais itin srauni, nes jos srautas skiriasi į dvi dalis – priklausomai nuo vandens lygio, čia būna dvi arba net trys salos. Neris toje vietoje dažnai keičia savo vagą, bet pagrindinės salos negali nuplauti, nes joje riogso didžiulis riedulys – Mikuliškių akmuo. 

 


Sraunumos apie salas – žiobrių nerštavietės, o žemiau jų – salačių ir šapalų karalija. Tarpsalių srautuose dugninėmis sugaunama ūsorių, žemiau jų, kol vanduo pavasarį dar neįšilęs, – vėgėlių. Pakraščiuose žemiau salų yra ramių užutėkių, kuriuose galima sugundyti gražių kuojų, karšių. Į šias žūklavietes reikia vykti keliu iš Jonavos, važiuojant Batėgalos (Betėgalos) link, arba iš Kauno keliu Kaunas–Žeimiai, Batėgalos gyvenvietėje pasukus į dešinę, stačiu šlaitu vingiuojančiu keliu.

Keliaujant dešiniuoju krantu prieš srovę verta paspiningauti, nes čia, ypač prie Velnio tilto – taip vadinama riedulių eilė skersai upės, tikriausiai pavyks suvilioti kovingąjį salatį, lydeką ar kelis dryžuočius. Čia yra ir patogių vietų plūdinei užmesti – pajaukinus galima sugauti kuojų, šapalų, karšių. Upė čia daro du vingius, tad juose galima rasti vietų dugninei ar pusdugninei užmesti. 

Taip mosikuodami spiningu nejučia prieisite dar vieną paupio kaimelį, taip pat Batėgalos vardu pavadintą. Čia krantas aukštas, keliais pušynėliais padabintas. Viename jų – senosios Batėgalos kaimo kapinaitės. Ties jomis, peršokęs akmenuotą rėvą, upės srautas teka ramiau, o žemiau rėvos yra gana gili duobė, kurioje mėgsta tūnoti šamai, – iš josios buvo „išprašytas“ net 40 kg svėręs ilgaūsis. 

 


Ilgokas lėtesnės srovės ruožas leidžia meškerioti plūdinėmis ir žūklautojų mėgiamas. Čia sugaunamos kuojos, plakiai, karšiai, šapalai, spiningautojai suvilioja lydekų, starkių, ešerių. Aukščiau rėvos dar viena gili sietuva, kurioje pavasarį gerai kimba kuojos, karšiai. Vėliau kuojos ir šapalai pasitraukia į ramesnius vandens ruožus atokiau krantų, kur savaitgaliais mėgsta suvažiuoti vasarotojai.

Vertas dėmesio ir kairysis krantas priešais Batėgalą – tenai plyti Zatyšių ir Bartonių žvyro karjerai, kuriuose taip pat galima sužvejoti kuojų, ešerių, karšių, lydekų, sterkų, sidabrinių karosų, nes Zatyšių karjeras anksčiau buvo sistemiškai įžuvinamas. Tik žuvys jame labai kaprizingos ir jų norai ne visad sutampa su meškeriotojų siekiais. 

Bartonių karjeras seklus ir giliomis žiemomis (šią irgi) vietomis įšąla iki dugno. Jame spiningu galima sugauti gražių ešerių. Į šiuos karjerus galima nukakti iš Kauno važiuojant Jonavos link, Turžėnuose pasukus senuoju keliu į Zatyšius. 

Vykdami tenai turėsite peršokti kairįjį Neries intaką – Šešuvą. Sraunus upelis, savo vandenis genantis iš Būdų miško. Užusalių kaime jis patvenktas ir plyti ilgas bei žuvingas tvenkinys. Žemiau pralaidos po plentu pavasarį suplaukia kuojos, šapalai, užsuka žiobriai. Aukščiau jos, iki jau minėtos užtvankos, spiningu ar museline galima suvilioti vieną kitą upėtakį.

 

Nuo Betėgalos iki Jonavos


Šis Neries ruožas itin įdomus meškeriotojams, nes rėvos kaitaliojasi su ramesnės srovės atkarpomis. Aukščiau minėtų Betėgalos kapinaičių Neris daro gana didelį vingį ir jo įlinkime prie dešiniojo upės kranto yra gana plati sietuva, palengva išeinanti į nedidelę akmenuotą rėvą.

Krantas ties ja aukštas, sausas, siūruoja nedidelis pušynėlis – mėgstama poilsiautojų vieta. Sietuvoje, ypač ankstyvą pavasarį, mėgsta plaukioti karšiai, kuriuos lengviausia sugundyti dugnine ar pusdugnine su slieku ant kabliuko. Kuojos, pavasarį susibūrusios sietuvoje prie smėlėto dugno, po neršto patraukia į upės vidurį ir tenai būna visą vasarą, nes vandeniui nusekus sietuvoje ima daugintis dumbliai, ant dugno nugulęs storokas dumblo sluoksnis, kurio nemėgsta sidabrašonės. 

 


Pavasarį, kol vanduo dar pakilęs ir sūkuriuoja grįžtamoji srovė, sietuvon užsuka aukštyn traukiantys didieji, baltaisiais vadinami žiobriai. Jie ir vėliau tenai pasirodo, nes sietuva yra tarp dviejų sraunumų, kuriose galima rasti kelias žiobrių nerštavietes. Sugaunamos joje lydekos, pasitaiko nedidelių šamų, ešerių. 

Aštriadančių pastaruoju metu Neryje atsirado daugiau – buvo palankios sąlygos neršti. Abiejose rėvose dugninėmis galima sužvejoti stambių ūsorių. Pavasarį jiems labiau patinka naktiniai sliekai, o vasarą ūsuočių racionas įvairesnis – noriai griebia trandis, fermentinio sūrio, kvietinio blyno gabaliukus. Rudeniop kažkodėl labiau vertina šlyžiukus, gružliukus ant kabliuko, o priešžiemį – šiųmetes varlikes. 

Bus daugiau.

Ričardas Adamonis